Ar „neužtrumpins“ prekybos tinklai maisto grandinės?

Dabar bene populiariausia agrarinio žodyno sąvoka yra „trumpoji maisto grandinė“, kuri iššifruojama taip – žemės ūkio produkcija vartotojams turėtų patekti kuo šviežesnė, tiesiai iš ūkininkų, be tarpininkų, prekybininkų ir perdirbėjų, kurie pasiima didžiausią pelną iš maisto gamybos ir tiekimo proceso.
Ar šios trumposios grandinės neištiks ūkininkų mobiliųjų turgelių likimas? Jie irgi buvo sugalvoti, kad ūkininkai atsispirtų prekybos tinklų vienvaldystei. Tačiau atsitiko paradoksalus dalykas – prekybos tinklai „prarijo“ turgininkus su visais jų prekystaliais, įtraukė į savo struktūras.

Prieš dešimtmetį sudrebino monopolį
Lietuvos maisto produktų rinkoje karaliavę, kainas, antkainius ir jų politiką vienašališkai nustatinėję stambieji prekybos tinklai prieš dešimtį metų ne juokais sunerimo – didžiuosiuose miestuose įsikūrė pirmieji tikri ūkininkų turgeliai, kuriuose pradėta prekiauti Lietuvoje užaugintais vaisiais, dažovėmis, naminiais sūriais, kum­piais, ekologiška duona. 2008-ųjų pabaigoje Lietuvą apėmus didžiausiai per ketvirtį amžiaus ekonomikos krizei, Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pareigūnai, vartotojų organizacijų atstovai agitavo Lietuvos smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus nepaleisti iniciatyvos iš rankų, ieškoti tiesiausio kelio pas pirkėjus, kiek įmanoma atsikratyti tarpininkų.
Tačiau mažmeninės prekybos banginiai greitai atsipeikėjo ir sėkmingai prisitaikė prie pasikeitusių aplinkybių.
„Maximos“ prekybos centruose atsirado skyreliai „Linkėjimai iš kaimo“, „Iki“ parduotuvėse – „Iki ūkis“, socialinės atsakomybės projektas „Sodinčius“, o „Rimi“ maisto produktų salėse – „Vikis“. Ūkininkai nė nepajuto, kaip ėmė tarnauti tiems patiems prekybos monopolininkams, iš kurių diktato stengėsi išsivaduoti. Trumposios maisto tiekimo grandinės idėja buvo iškraipyta.

Prašo patarimų, o ne bausmių
Susizgribusios žemdirbių organizacijos, remdamosi Europos Komisijos komunikatu „Maisto pramonės ir ūkininkavimo ateitis“, raginančiu Europos Sąjungos (ES) valstybes skatinti savas trumpąsias maisto grandines, neseniai Jonavoje vykusiame žemdirbių suvažiavime pareikalavo, kad premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė peržiūrėtų higieninius, veterinarinius reikalavimus mažų ūkių mėsos perdirbimo cechams, skerdykloms, sūrinėms. Ūkininkai norėtų, kad VMVT būtų žemdirbių draugė ir patarėja, o ne priekabi tikrintoja: vos musė netoli skerdyklėlės praskrenda, mėsos gaminiai jau ir nebeatitinka maisto saugos bei veterinarijos reikalavimų.
Žemdirbiai prašo, kad valdžia iki rugsėjo 1 d. ištesėtų pažadą supaprastinti taisykles, pagal kurias ūkininkai galėtų tiekti produkciją viešojo maitinimo įstaigoms, kariuomenės daliniams, darželiams, mokykloms, įkalinimo įstaigoms.

Naudojasi ūkininkų vardu
„Nežinau. Sudėtingi dalykai. Daug tuščių kalbų ir biurokratinių reikalavimų ūkininkams, kad tik mums sunkiau būtų konkuruoti su prekybos tinklais. Laikau 700 gyvulių bandą (melžiamas karves, taip pat mėsinių galvijų – red. past.). Norėdami išsilaikyti rinkoje, dalį pieno perdirbame patys. Pluša visa šeima. Ir šeši mūsų vaikai įkinkyti. Turint 10–15 karvių, pasitelkus mamą, žmoną, žentą, žinoma, galima visą pieną perdirbti. Vis dėlto, jeigu supirkėjai man gerai mokėtų už žaliavinį pieną, nesukčiau galvos ir turguose nestovėčiau“, – atvirai prisipažino Joniškio r. ūkininkas Eugenijus Stonys, kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ ir tuo pat metu prekiaudamas kaimiška varške, sūriais, jogurtais, sviestu, grietinėle, natūraliu pienu, rūgpieniu, pasukomis.
Stonių produkcijos galima įsigyti ne tik turguose, bet Šiaulių Akropolio „Maximoje“. „Prekybos tinklams reikia reklamos. Naudojasi ūkininkų vardu: žiūrėkite, kokie mes šiuolaikiški – pirkėjai pasiilgo kaimiško maisto, todėl skubame patenkinti šį pageidavimą. Aišku, pakėlę produkcijos kainas. Prekybos tinklas su manimi atsiskaito per tarpininką – kooperatyvą. Jeigu vienas derėčiausi – būtų kebliau“, – aiškino E. Stonys.

Projekto „Turgelis“ krikštatėviai
2008-aisiais „ Ūkininkų turgelio“ projekto krikštatėvis Lietuvoje buvo tuometis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, o krikšto motina Europos Sąjungoje – Europos Komisijos žemės ūkio ir kaimo plėtros įgaliotinė danė Mariann Fischer Boel.
Stojęs vadovauti ministerijai, K. Starkevičius pareiškė, kad didieji prekybos tinklai negali diktuoti rinkos madų ir kainų, nenormalu, kai Danijos ir Švedijos prekybos tinkluose parduodama 70 proc. žemės ūkio ir maisto produktų, o Lietuvoje – net 90 procentų. Eurokomisarė M. Fischer Boel teigė, kad ES žemdirbys atlaikys pasaulinę krizę, jeigu ne tik augins, bet ir pats perdirbs, o paskui parduos savo produkciją.

Daugiau kalbų negu darbų
„Gerai, kad vėl pradėta kalbėti apie išbandytą, patikimą, bet nustumtą į šoną mobiliųjų turgelių projektą. Tereikia atgaivinti šią „darbiečių“ ministrų marintą, „valstiečių“ valdžios irgi neprisimenamą idėją. Net ne finansinė pagalba trumpajai maisto grandinei plėtoti yra svarbiausia, o valstybės institucijų supratingas požiūris. Stipriau turėtų veikti savivaldybių administracijos. Tinkamai sutvarkius viešųjų pirkimų konkursus, ūkininkai galėtų tiekti maisto produktus vaikų darželiams, mokykloms. Dabar Vilniuje, Kaune laimi tie patys centriniai tiekėjai, didžiosios kompanijos – „Sanitex“ ir panašios. Dėl jų ir produkcija tiek pabrangsta. Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė ragina keisti tokią ydingą tvarką. Deja, daugiau kalbų negu darbų“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininkas K. Starkevičius.

Pasitikėjimo trūkumas
Anot K. Starkevičiaus, trumpajai maisto tiekimo grandinei sustiprėti Lietuvoje trukdo pasitikėjimo stoka: Žemės ūkio ministerija neleidžia atsiskleisti ūkininkų sugebėjimams, nesusišneka su kitomis ministerijomis.
„Maximos“ prekybos tinklo savireklama skelbia: „Išjunkite žadintuvą ir ramiai miegokite – į tradicinį ankstyvą turgų nėra ko skubėti. Juk mūsų parduotuvių turgeliuose galite patogiai įsigyti šviežios mūsų krašto ūkininkų produkcijos.“
„Kai kurie ūkininkai ne tik įsikūrė po „Maximų“ stogu, bet, apmaudu, perėmė ir didžiųjų prekybininkų mąstyseną. Ir savo produkcija prekiaujantys žemdirbiai neatlaikė „euro karštligės“. Kai Lietuva įsivedė bendrąją ES valiutą, turguose vienas litas taip pat greitai virto vienu euru… Nežinai, juoktis ar širsti, sausio mėnesį ūkininkų turguje pamatęs žiedinį kopūstą ir išgirdęs paaiškinimą, kad prekiautojas nori išsaugoti „asortimentą“. Tik ne tokiais būdais, aiškiai svetur užaugintomis daržovėmis“ , – samprotavo parlamentaras.

Laukiamas apribojimas
Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininko nuomone, ir įstatymus reikėtų keisti norint sutrumpinti maisto grandinę nuo lauko, tvarto iki vartotojo, valgytojo.
„Valstiečių“ vyriausybė sugalvojo daug visokių kvailų draudimų – ligoniams sunkiau pasidarė nusipirkti įprastų receptinių vaistų, užsienio žurnalų platintojai užklijuoja, užtepa ar išplėšia alkoholio reklamos puslapius, baisu, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento pareigūnai žinomų lietuviškų vaidybinių filmų kadrų neimtų karpyti, nes ten tiek užstalės scenų… Verčiau padarytų „valstiečiai“ vieną tikrai gerą darbą – suteiktų didžiųjų prekybos centrų darbuotojams laisvus savaitgalius, leistų „Maximų“, „Rimi“, „Iki“ pardavėjoms ir krovikams, kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams, svarbiausias religines, valstybines šventes praleisti su namiškiais prie šeimos židinio, uždraustų prekybos tinklams dirbti sekmadieniais. Šeštadieniais, sek­madieniais visuomenė maistą galėtų pirkti, kaip Vakarų Europoje įprasta, specializuotose šeimyninėse parduotuvėse, prekiaujančiose kaimiškomis gėrybėmis, ūkininkų turgeliuose“, – siūlė Seimo narys K. Starkevičius.

Geriausia kaina už kokybę
Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko įsitikinimu, trumpoji maisto tiekimo grandinė neturėtų būti ūkininkų kovos su prekybos tinklais arena. „Jos paskirtis – pasiūlyti geriausią kainą už kokybiškiausią produkciją. Trumpoji grandinė – jau ne tik vizijos. Paramos schemą sudėliojome. Šnekamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Žemės ūkio rūmais. Jų vadovams aiškiai pasakėme: valstybės lėšos turi būti leidžiamos trumpajai maisto tiekimo grandinei kurti, o ne teoriniams žemdirbių mokymams. Ūkininkams reikia kooperuotis – pavieniui ir kelionė į miestų prekyvietes kainuos brangiau už pagamintą produkciją, gaila bus sugaišto laiko, nekils noro nė važiuoti. Bendravau su „Rimi“ prekybos tinklų specializuotos „Vikio“ parduotuvės vyrais. Jie tik nuomojasi kampą prekybos centre. Ne iš gero gyvenimo. Turgus po atviru dangumi – ne pati geriausia išeitis“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė ministras.
Kiekviena lazda turi du galus – ar tiesiai iš ūkių pirkėjai nenusipirks prastos, net pavojingos produkcijos, pavyzdžiui, pieno, užkrėsto antibiotikų likučiais? Žinomas pieno gamintojas, ministras B. Markauskas dėl to nesijaudina.
„Iš inhibitoriais užteršto pieno nepagaminsi sūrio. Žaliavą privaloma periodiškai tikrinti. Supaprastintai galima perdirbti iki vienos tonos pieno. Koks ūkininkas norės parduoti blogą produktą ir visiems laikams netekti pirkėjų?“ – pabrėžė B. Markauskas.

Pas ūkininką ravėti piktžolių
Žemės ūkio ministras B. Markauskas priminė Vakarų, Pietų Europoje, ypač Prancūzijoje, Pirėnų pusiasalyje, išpopuliarėjusią ūkininkų ir pirkėjų mainų programą, kuri Lietuvoje dar beveik nežinoma. Miestiečiai, norintys valgyti sveiką, ekologišką, neperdirbtą maistą, važiuoja jo užsidirbti pas ūkininkus. Netgi įsteigta tarptautinė ūkininkus ir vartotojus suvienijusi organizacija URGENCI. Tokie „žemdirbių ir miestiečių kooperatyvai“ pirmiausia pradėjo kurtis Japonijoje, po to JAV, Kanadoje (Kvebeko provincijoje), Portugalijoje.
Žemdirbys sudaro rašytinę sutartį su keliais šimtais sveikai maitintis trokštančių, bet neūkininkaujančių šeimų, jas visiškai aprūpina daržovėmis. Pirkėjai iš anksto sumoka avansu, be to, įsipareigoja vieną du kartus per sezoną atvykti į ūkį ravėti piktžolių – juk šeimininkas derliams padidinti nenaudoja jokių chemikalų. Kai mūsų politikai įteisino žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų kvitus, Lietuvoje tokia talka irgi jau nebelaikoma nelegaliu darbu, už kurį darbdavys – ūkininkas – baudžiamas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas