Ar valstybė turėtų finansuoti žemdirbių savivaldą?

1926 m. Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) buvo įkurti, kad padėtų rusų caro ir sulenkėjusių dvarininkų užguitiems baudžiauninkams tapti našiai žemę dirbančiais, išsilavinusiais laisvaisiais lietuvių ūkininkais, patikimais 1918 m. atgimusios Lietuvos maitintojais. 1991 m. atsikūrę Rūmai ėmėsi žadinti sovietų okupacijos laikais kolūkiuose prislopintą žemdirbių savarankiškumą, ginti jų interesus Lietuvoje ir atstovauti žemdirbiams užsienyje.

Tarpukariu Lietuvos valdžia suprato ŽŪR būtinybę ir svarbą, laikė Rūmus svarbiausia, kaip dabar pavadintume, socialine partnere. Prieš pat sovietų okupaciją, 1939 m., valstybės parama Rūmams siekė 7,7 mln. Lt.

Šiandien Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) galvoja, kad žemdirbių savivaldos visai nereikia remti iš valstybės biudžeto, o Rūmai ir nuo jų atskilusi Žemės ūkio taryba (ŽŪT) lėšų savo veiklai turėtų susirinkti iš Lietuvos žemdirbių. Panašiai kaip dabar Lietuvos gyventojai 2 proc. pajamų mokesčio aukoja biudžetinėms įstaigoms, labdaros fondams, visuomeninėms organizacijoms ir 1 proc. partijoms.

Ar tikrai Rūmai jau atliko savo misiją, o žemdirbiai turi išlaikyti konkuruojančias savo atstovybes pagal principą „Kas gražiau paprašys pinigų, tam ir duosiu“?

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Pasidaro šiek tiek liūdna, kai palygini tarpukario žemdirbių savivaldą su dabartine. Tada valstybės dėmesys Rūmams buvo didžiulis. ŽŪR suvienijo visus žemdirbius. Šiandien dėl kai kurių šakinių žemės ūkio organizacijų lyderių napoleoniškos puikybės Lietuvos žemdirbiai susiskaldę. Lietuvos kaime ant kiekvienos kalvos atsirado savas kunigaikštis.

O juk Rūmuose visiems vietos užteko.

Trenkdamos ŽŪR durimis Žemės ūkio bendrovių, Grūdų augintojų asociacijos, Ūkininkų sąjunga išdidžiai aiškino, kad joms nereikia valstybės finansavimo, išsilaikys iš vidinių savo išteklių. Bet kai sukūrė savą ŽŪT, persigalvojo – ministerija iš valstybės biudžeto turi atriekti dalį ir Tarybai. ŽŪT šantažuoja žemės ūkio ministrą Andrių Palionį: valstybė remia abi žemdirbių atstovybes arba nė vienos.

Nelabai mane įtikina ministro siūlomas „kitoks, efektyvus“ žemdirbių savivaldos finansavimo modelis, pagal kurį patys agroverslininkai turėtų išlaikyti ŽŪR ir ŽŪT, skirti vienai arba kitai organizacijai po 1 eurą nuo hektaro deklaruotų žemės ūkio naudmenų. Pirmiausia, šis sumanymas visai ne naujas. Kai vadovavau ŽŪR, ne kartą svarstėme, kad nemažai žemdirbių, kurie, nė piršto nepajudinę, irgi džiaugiasi Vilniuje ir Briuselyje „per kraują“ Rūmų narių iškovota didesne parama Lietuvos žemės ūkiui, bent privalomais mokesčiais, apskaičiuotais pagal ūkininko turimos žemės plotą, paremtų Rūmų pastangas. Nieko neišėjo. Pritrūko politinės valios. Ypač Vyriausybei.

Vengrijos Žemės ūkio rūmai prieš kelerius metus svarstė panašų modelį. Vengrų projektas buvo labai griežtas – jie finansinę žemdirbių savivaldos nepriklausomybę nuo valdžios institucijų siejo su privaloma ūkininkų naryste Žemės ūkio rūmuose. Taip jau tvarkosi senųjų ES valstybių (Prancūzijos, Vokietijos) žemdirbiai. Išsisukinėjančios nuo savivaldos mokesčių žemdirbiškos organizacijos šalinamos iš Rūmų. Bet Vengrijos parlamentas nepatvirtino privalomo agroverslininkų bendruomenės mokesčio.

O Lietuvos Konstitucijos 35 straipsnis apskritai draudžia versti asmenį priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Aišku, valstybė negali jokios visuomeninės organizacijos finansuoti šiaip sau. Ir ŽŪR neturėtų tikėtis pinigų iš biudžeto už nieką. ŽŪR ir visa žemdirbių savivalda lengviau kvėpuotų, jeigu, kaip tarpukariu, ministerija Rūmams atiduotų nebūdingas valstybės institucijoms žemės ūkio administravimo funkcijas. Ir suteiktų būtinų lėšų.“

Kęstutis JUŠČIUS, Lietuvos grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas: „Mes, pievagrybių augintojai, niekada negalvojome ir neketiname stoti į ŽŪR. Jeigu ko nors reikia iš valstybės – kreipiamės tiesiogiai į ministeriją, kuri kartu su visa Vyriausybe nustato Lietuvos žemės ūkio politiką. Kam mums prasidėti su „žemdirbių skėčiu“ pasiskelbusia nereikalinga organizacija, kuri tik dubliuoja (ir labai prastai) ministerijos funkcijas? ŽŪR daugiau nieko neveikia, tik komentuoja, kritikuoja valstybės įstaigų ir kitų agrarinių organizacijų darbus. Iš Lietuvos biudžeto lėšų laikraščiuose, interneto portaluose perka užsakomuosius straipsnius ir reklamuojasi.

Smetonos laikais ŽŪR buvo Žemės ūkio ministerijai beveik pavaldus gamybinis padalinys. Visą paramą ūkininkams, sėklininkystei, gyvulininkystei skirstė Rūmai. O ką jie gali dabar?

Žemės ūkio verslininkų organizacijos išsilaiko iš savo narių mokesčių. Pavyzdžiui, grybų augintojai moka asociacijai nuo turimo gamybos ploto.

ŽŪT atrodo rimčiau. Atstovauja tikrajam Lietuvos žemės ūkiui. 70–80 proc.

Lietuvos agroverslo struktūros – žemės ūkio bendrovės, grūdininkai, stambieji pieno gamintojai. O Rūmuose liko tik sliekų ir triušių augintojai.

Vyriausybė taupo valstybės lėšas. Vienos biudžetinės įstaigos uždaromos, kitos sujungiamos, atleidžiami valstybės tarnautojai. Tai kodėl Lietuvos piliečių mokesčiai turi būti švaistomi vien tuščiai politikuojančioms organizacijoms? Tegul pačios pragyvena. Valstybės paramos nereikia nei ŽŪR, nei ŽŪT.“

Jurgis PAŽĖRA, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos narys: „Seimas ir Vyriausybė linkę pataikauti stambiesiems ūkininkams, kurie dabar atsiskyrę nuo Rūmų. Žemės ūkio bendrovių asociacija turtinga, turi visokių ekspertų, kurie įgudę derėtis su valdžia ir išgauti iš ŽŪM savo darbdaviams naudingų teisės aktų.

Prieš karą Rūmai buvo labai rimtai finansuojami. Beveik 8 mln. litų per metus. Juk tai milžiniški pinigai. Litas tais laikais buvo stipri, stabili, nė karto nenuvertėjusi, niekada nedevalvuota valiuta. Buvo lyginama su Šveicarijos franku. Iš tokios dosnios valdiškos paramos Rūmai galėjo pasisamdyti solidžių specialistų, kvalifikuotų agronomų, zooinžinierių.

Atkurtieji Rūmai anksčiau kai kada daugiau politikavo, negu dirbo. Bet dabartinis ŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus gerai gina žemdirbių teises. Rūmai atkakliai kovoja, kad perdirbėjai nediskriminuotų smulkiųjų pieno gamintojų, mokėtų jiems už patiektą žaliavą tiek pat, kiek ir stambiesiems.

Ne tik žmogus, bet ir jokia organizacija vien šventa dvasia nebus gyva. Ir ekonomikos sunkmečiu, 2009–2010 metais, valstybė Rūmus finansavo. Kodėl dabar ministerija taip šiurkščiai nori nutraukti paramą? Iš mažiukų ūkininkų organizacijų sunku būtų surinkti savivaldos mokestį. ŽŪT nariai turtingi, pajėgtų išsilaikyti patys.

Daugiausia Lietuvos žemės ūkio naudmenų deklaruojantiems grūdininkams ministro siūlomas modelis naudingas. Padėtų didžiažemiams, stambioms agrarinėms įmonėms dar labiau įsigalėti Lietuvoje.

Žemės ūkis – ne tik grūdų augintojai ir tūkstantinių galvijų kaimenių savininkai, bet ir bitininkai, daržininkai, sodininkai, dviejų trijų karvučių augintojai. Grūdininkystė – ne išsigelbėjimas Lietuvai. Kol grūdų augintojai turi naujus „paraminius“ kombainus, traktorius, o Lietuvos žemelės dar galutinai nenualino grūdininkų naudojama trilaukė sėjomaina, jie gali džiaugtis savo pajamomis. O kas toliau? Užtektų keleto gerų derlių Rusijoje, ir Lietuvoje neapsimokės auginti kviečių, rugių.“

Vidmantas DONIELA, Skuodo r. ūkininkas: „Kiek prisimenu, nuo 1991 m. Rūmai visaip buvo vadinami. Pirmasis atkurtų ŽŪR pirmininkas prof. Antanas Stancevičius norėjo paversti Rūmus tarsi kokia agrarinio mokslo šventove, priedėliu prie Lietuvos žemės ūkio akademijos, mažiau dėmesio skyrė praktiškiems dalykams (išskyrus gal kooperaciją). Kai kurie vėlesni vadovai bandė padaryti ŽŪR lobistine, su valdžia kariaujančia institucija arba, atvirkščiai, diplomatiškai stengėsi pagerinti santykius su ministerija. Bet ŽŪR nėra žemdirbių profesinė sąjunga.

Tarpukariu Rūmai mokė naujakurius, 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanorius, gerai pasiruošti sėjai, patarė, kaip prižiūrėti, šerti gyvulius, kad nesirgtų. O dabar daug firmų siūlosi konsultuoti ūkininkus. Ir patys žemdirbiai jau kitokie. Apsišvietę. Jeigu ko nežino – kompiuteris su internetu šalia. ŽŪR vaidmuo kuo toliau, tuo labiau sumenks.

Ūkininkas privalo gyventi savo galva. Jeigu jis asocijuotas, tai tegul išlaiko verslo organizaciją, kuriai priklauso. Aš moku Grūdų augintojų asociacijos administracijai.

Nei ŽŪR, nei kita kokia panaši organizacija neturėtų reikalauti valstybės paramos.“

Parengė ŪP korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS