Ashburn +1,4 °C Mažai debesuota
Antradienis, 19 Kov 2024
Ashburn +1,4 °C Mažai debesuota
Antradienis, 19 Kov 2024

Atmintis reikalauja teisingo istorijos vertinimo

2019/06/14

Gedulo ir vilties diena vadinama birželio 14-oji atvėrė negyjančią žaizdą mūsų tautos sąmonėje. Kuo mažiau lieka 1941-ųjų ir vėlesnių metų tremties bei okupantų vykdyto genocido liudininkų, tuo sunkiau nežinantiems suprasti, kas tuomet iš tiesų vyko. Tuo įsitikino savo artimųjų ir kaimynų likimų vingius bandantis atsekti Šakių rajono ūkininkas Antanas Matijošaitis ir Gelgaudiškyje gyvenantis jo pusbrolis Antanas Bajerčius. Abu jie daugybę kartų įsitikino, kad NKVD ir KGB archyvai kupini melu grįstų liudijimų, o apie tai, kas iš tiesų tuomet vyko, žinoma per mažai.

Be teisės grįžti į gimtinę

Gelgaudiškyje gyvenančiam A. Bajerčiui tebuvo keturiolika, kai ankstų 1948-ųjų gegužės 22-osios rytą okupantai jo šeimą išvijo iš gimtųjų namų. Vilkaviškio geležinkelio stotyje ešelonu Nr. 97925 prasidėjusi kelionė baigėsi tik Krasnojarsko krašte, miškų apsuptyje prisiglaudusiame Anastasino kaime. Keli šimtai lietuvių šeimų buvo įkurdintos barakuose vergauti vietiniame miškų ūkyje.

Keturiolikmečiui leido pasirinkti – mokytis rusų mokyklos ketvirtame skyriuje ar eiti dirbti. Nesijausdamas stipriu darbininku, A. Bajerčius suskaičiavo, kad būdamas moksleiviu gaus 300 gramų duonos, o nesimokydamas ir nedirbdamas – tik 200. Tačiau po metų rusiškų mokslų, vis tiek teko pradėti dirbti: pasikinkęs palaikę kumelę, kaimui vežiojo vandenį, pašarą arkliams. Miškų ūkis medienai iš miškų gabenti tuo metu laikė 120 arklių – traktoriai Krasnojarsko srityje atsirado gerokai vėliau.

Į savo gimtąjį Gelgaudiškį Antanas grįžo po dešimties metų, nors tremties vietoje jam išduota pažyma Nr. 5337 ir pasas su tuo pačiu numeriu nesuteikė galimybės gyventi Lietuvoje. Tas numeris jį lydėjo visą gyvenimą, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nedaug kas žinojo, ką tokie numeriai sovietiniuose pasuose reiškė, bet Antanas, sovietinėje melioracijos darbų įmonėje dirbdamas darbų saugos, kolūkyje – priešgaisrinės apsaugos specialistu, pagal tai atpažindavo savo likimo brolius.

Prisimena, kad pirmą kartą 1958 m. su sesers vyru, dirbusiu vairuotoju, nuėjęs į „Didžiojo spalio“ kolūkio mechaninės dirbtuves pasisveikinti su vyrais, išgirdo kalbant, jog greičiau delnai apžels, nei kas nors iš Bajerčių giminės Gelgaudiškyje pasirodys. Visą sovietmetį Lietuvoje buvo žmonių, griežusių dantimis ant tremtinių: vieni prikišo nagus juos ištremiant, kiti grobstė likusį turtą, užėmė sodybas, klausydavosi, ką kalba grįžusieji ir perduodavo „kam reikia“. Visko anuomet buvo. Kelis kartus girdėjo ir nurodymą per 24 valandas palikti Lietuvą.

Tačiau Antanas užsispyrė ir liko – „na zlo vragam“ (lietuviškai – priešu pykčiui), kaip pats sako.

Užrašinėjo tremtinių pasakojimus

Domėtis tremties istorijomis A. Bajerčius pradėjo labai seniai, dar tada, kai niekas apie tai nekalbėdavo. Prasidėjo viskas tada, kai kolūkio partsekretorius išleido sienlaikraštį apie banditus. Pamatęs, kas surašyta, vienas vairuotojas pasipiktino: sako, tai vyko mano namuose ir visai ne taip. Tada ir kilo A. Bajerčiui mintis užrašinėti tikrąsias tremtinių istorijas.

Eidamas per kaimus tikrinti, kaip prižiūrimos krosnys, ar nesidraiko pliki elektros laidai, Antanas lengvai įsikalbėdavo su žmonėmis, o grįžęs jų istorijas detaliai užrašydavo – dėkojo Dievui už fenomenalią atmintį. Niekas tada to nežinojo, ir pats niekam nepasakojo, bet kai atėjo laikas, tie liudijimai, pasak Antano, labai pravertė. Pavyko rasti ir užkastus partizanų palaikus.

Dabar abu su pusbroliu A. Matijošaičiu analizuoja Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktų dokumentų kopijas, lygina su savo sukauptais faktais ir piktinasi NKVD raštininkų skleistu melu.

Archyvuose A. Bajerčius rado ir savo šeimos tremties bylą. Iš jos sužinojo, kad mamą sekė net trys agentai: pranešinėjo, ką kurią valandą ji veikė, ką kalbėjo. Byloje yra ir įrašas, kad perpykusi mama žadėjo po šaka pakabinti tarybinį pareigūną. Tačiau didžiausias nusikaltimas buvo darbštumas – šeimą maitino 67 ha žemės, viena Antano sesuo mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. Gyvendama skulptoriaus Vinco Grybo šeimoje, ji vienintelė ir liko neištremta.

Tačiau bene labiausiai A. Bajerčių domina Jurbarko rajone, Gudelių kaime, gyvenusios tetos Onos Daulenskienės likimas. Daulenskų šeima buvo ištremta per tą pačią operaciją „Vesna“, tik pasitikti savo lemties iš Varlaukio geležinkelio stoties vyko ešelonu Nr. 97921. Krasnojarsko jie nepasiekė: Baškirijoje, netoli Ufos, tremtinių ešelonas kaktomuša rėžėsi į Jumatovo geležinkelio stotyje stovėjusį prekinį traukinį.

Vagone, kuriuo į tremtį buvo vežami Daulenskai, gyva liko vienintelė jų duktė Onutė. Ji ir padėjo atpažinti žuvusius savo artimuosius, kaimynus, tuo pačiu vagonu keliavusius žmones.

„Ne kartą esu su ja apie tai kalbėjęs. Onutė pasakodavo, kad buvo apie 50–60 žuvusiųjų. Visus juos užkasė vienoje duobėje – netoli geležinkelio stoties, ant kalniuko. Onutė tada jau buvo panelė, dvidešimtmetį peržengusi. Įdomus jos likimas. Sirgo džiova, niekas netikėjo, kad išgyvens – net karstą buvo sukalę, laikė namuose įrengtoje palėpėje. O matai, kaip atsitiko – visą savo šeimą tolimoje Baškirijoje palaidojusi grįžo iš tremties ir dar daug metų nugyveno. Kai mirė, karstas jau buvo sutrūnijęs“, – apie savo giminaitę pasakojo A. Matijošaitis.

Ataskaitoje skaičiai nesutampa

Vyrai surinko daugybę archyvinių dokumentų apie Jumatovo geležinkelio stotyje įvykusią traukinių katastrofą, gavo net sąrašus žmonių, ištremtų iš Viduklės geležinkelio stoties, NKVD ataskaitas apie traukinio atvykimą į paskirties vietą, susidūrimo tyrimo išvadas.

Dokumentuose nurodyta, kad tremtinių „pakrovimas“ į vagonus Viduklės geležinkelio stotyje pradėtas 1948 m. gegužės 23 d. 8 val. ryto, o baigtas jau 24 d. 3 val. nakties. Į ešelonus buvo suvarytos 239 Raseinių krašte gyvenusios šeimos, iš viso 766 žmonės. Tuo pat metu į gyvulinius vagonus buvo varomi žmonės ir Varlaukio geležinkelio stotyje. Ten „pakrautos“ 149 Jurbarko krašto šeimos: 161 vyras, 229 moterys, 146 vaikai iki 16 metų. Tačiau kituose archyviniuose dokumentuose A. Bajerčius rado nuorodą, jog iš Varlaukio geležinkelio stoties į Krasnojarsko kraštą buvo ištremti 505 žmonės – 31 asmeniu mažiau.

Saugumiečių ataskaitose minima, jog Jumatovo geležinkelio stotyje nuo bėgių nulėkė 12 keturašių vagonų: vienuolikoje važiavo tremtiniai, dvyliktajame – konvojus. Pranešime minima 19 žuvusiųjų, teigiama, kad 35 tremtiniai buvo sunkiai sužeisti, dėl to išvežti gydyti į Ufos ligonines.

A. Bajerčius mano, kad okupantai net savo ataskaitoje nerašė tiesos, siekdami nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir skaudžias pasekmes.

„Kadangi skaičiai nesutampa, tai manyčiau, kad saugumiečių ataskaitomis nelabai galima tikėti. Pagal P. Daulenskaitės pasakojimą, žuvusiųjų buvo kelis kartus daugiau. Prieš porą metų apie šį įvykį kalbėjausi su tuo pačiu traukiniu į tremtį vykusia Lodziene, dabar gyvenančia šalia Jiezno. Tai ji paliudijo, kad matė, kaip du pilni sunkvežimiai buvo prikrauti žuvusiųjų, dar kažkiek įmesta ir į trečiąjį, kur buvo sulaipintos palaidoti žuvusiuosius turėjusios važiuoti kelios moterys. Tai patvirtina O. Daulenskaitės nuomonę, kad galėjo būti 50–60 žuvusiųjų“, – įsitikinęs A. Bajerčius.

Išanalizavęs saugumiečių ataskaitose pateiktus skaičius apie iš Lietuvos išvežtus ir į Krasnojarsko kraštą ešelonu Nr. 97921 nuvežtus žmones, A. Bajerčius pasigedo 187 asmenų. Dokumentuose rašoma, kad nuo traukinio atsiliko tik iš Veliuonos valsčiaus ištremtas Jonas Latvys. Ešelono gydytojos ir medicinos sesers surašytoje pažymoje teigiama, kad jis buvo psichiškai nesveikas, nesivežė jokio turto, neturėjo maisto atsargų.

Maitino restorano patiekalais?

A. Bajerčius sutinka, kad skirtumas galėjo susidaryti ir dėl to, jog kelionės metu nemažai žmonių mirė nuo bado ir ligų, nors traukinio palydovų ataskaitoje teigiama, jog tremtinių maitinimas vyko sklandžiai. Mažas nesklandumas įvyko tik Zlobino geležinkelio stotyje, kai tris dienas pritrūko duonos. Tas tris paras vienam vagonui buvo skiriamas kibiras sriubos, du kepalėliai duonos, ir keli kibirai vandens. Ataskaitose nurodyta, kad mažame vagone buvo vežama po 25–40 žmonių, dideliame – dar daugiau.

Tremtinių kelionės į Krasnojarsko kraštą ataskaitoje studijuodami skyriuje „Maitinimas“ pateiktus duomenis, šakiečiai stebėjosi, kad maistas tremtiniams buvo užsakomas restoranuose, o vaikams skiriama net pieno. Kai jo nebūdavo, trūkumą kompensuodavo pinigais – atiduodavo po 5 rublius.

Kelionei laivu iš Krasnojarsko į Igarką šešioms paroms taip pat buvo neva išduotas sausas maisto davinys, nors visi, su kuriais kalbėjosi pusbroliai, prisimindavo tik tai, kad laive badavo. Svarbiausias saugumiečių ataskaitos „faktas“ – kad nusiskundimų iš tremiamų lietuvių kelionės metu nebuvo gauta.

Melas giliai sukrėtė A. Matijošaitį. „Likę čia, Lietuvoje, mes tuo metu badavome – trūkdavo net duonos, o iš rusų saugumiečių surašytų popierių atrodo, kad tremtiniai keliavo kaip ponai. Tomis ataskaitomis negali tikėti, todėl kol apie tragiškiausią mūsų tautos likimo laikotarpį spręsime iš saugumiečių ataskaitų, tol visokie titovai ir vanagaitės klastos mūsų istoriją“, – piktinosi praeities įvykius A. Bajerčiui padedantis atgaivinti ūkininkas.

Pasak A. Matijošaičio, kraujo ir ašarų dėl okupantų kovos prieš lietuvius buvo gerokai daugiau nei galima spręsti iš saugumiečių ataskaitose surašytų skaičių. Ištremti buvo tik trys jo kaimynystėje gyvenę Pranskaičiai. Šios šeimos galva Kazimieras dar iki tremties mirė.

„1945 m. sausio pabaigoje atėjo į jo namus įgaliotinis, darė kratą – lyg ir dėl to, kad neatidavė duoklės, bet daugiausia landžiojo po spintas ir stalčius. Rado Ūkininkų sąjungos antspaudą, įsikišo į kišenę – tėtei paaiškino, kad nebus reikalingas. Atėmė radijo imtuvą, neva negalima laikyti. Kazimierą išsivedė ir nepaleido. Atsimenu, Pranskaitienė važinėdavo į kalėjimą jo lankyti, lyg Raseiniuose, lyg Šiluvoje, veždavo maisto, o grįžusi verkdavo, kad labai ten Kazimierui blogai. Kai pripažino, kad nekaltas, buvo jau kovo pradžia. Grįžo jau nekalbėdamas, tą pačią naktį ir numirė – prisimenu, kaip bėgo utėlės. Kaltės beieškant buvo mirtinai sumuštas. Palaidojome per Kazimierines. Pranskaitienė su vaikais buvo ištremta, o jis toje byloje kaip ir neegzistavo. Įdomu būtų gauti 1945 metų KGB ataskaitas – gal kur rasime paminėtą“, – svarstė A. Matijošaitis.

Vyrai tikino, kad archyvuose gavę Pranskaičių šeimos trėmimo bylą sužinojo, jog Pranskaitienė skleidė melą apie tarybų valdžią: kalbėjo, kad visus suvarys į kolchozus, atims turtą, bus blogai gyventi. Tačiau 1957 metais byloje atsirado įrašas, kad jos sūnus Apolinaras banditavo, nors iš tiesų jis sirgo džiova ir 1953 metais mirė. Kadangi mokėsi gimnazijoje, nebuvo namuose, tai nepapuolė ir į tremtinių ešelonus.

Žmonės per mažai žino

Pusbrolių sukauptuose archyviniuose dokumentuose yra ir kitokių istorijų. Pavyzdžiui, trijų seserų – Leonidos, Birutės ir Matildos Kairaityčių, gyvenusių Gelgaudiškio valsčiaus Trakų kaime, 1945 m. spalio 12 d. partizanams „vanagams“ parašytas pasižadėjimas neišdavinėti komunistams žmonių, nerengti robaksų, nevirti samagono, atsisakyti komjaunimo ir nevykdyti jo vadų įsakymų, priešingu atveju skirtą bausmę priimti besąlygiškai. A. Bajerčiaus nuomone, taip partizanai bandė auklėti su okupantais susidėjusį jaunimą – įspėdavo, kad elgiasi blogai.

„Jie kovojo, o ne banditavo ir šaudė taikius piliečius, kaip aiškino tarybinė spauda. Tuos, kuriuos nušaudavo stribai ar KGB, irgi priskirdavo partizanams. Atsimenu, 1945 ar 1946 metais buvo rinkimai. Vienai aktyvistei prisigėręs rusų karininkas peršovė šlaunį. Pasirodo, tai irgi buvo banditų darbas. Saugumiečiai ką norėdavo, tą rašydavo, todėl remtis jų dokumentais tolygu nusikaltimui“, – įsitikinę abu vyrai.

Norintiems žinoti, kas iš tiesų vyko pokariu, jie siūlo skaityti ne KGB archyvų dokumentus, o Tauro apygardos partizanų laikinąjį statutą. Įdomu tai, kad jį vertęs rusų pasamdytas lietuvis vertėjas parašė, kad tai yra partizanų, o ne banditų statutas – už tokį vertimą jį galėjo sušaudyti.

Šakiečiai apgailestauja, kad žmonės per mažai žino apie tą laikmetį. Visa informacija sovietinė, todėl nuolat atsiranda skleidžiančių melą. Studijuodami archyvų išduotas kopijas abu jie sugaišta begales laiko, nes įsitikinę, jog svarbu žinoti ir kitiems perduoti, ką tuo metu išgyveno tremtiniai ir ginklų iki paskutinės minutės nesudėję partizanai.

Abejonių kyla tik dėl vieno dalyko: ar tiesa neliks kažkur užslėpta archyvų lentynose, nes „dingo“ daugybė dokumentų – kaip ir iš Varlaukio geležinkelio stoties ištremtų žmonių sąrašas, kuriame pokario istorijos tyrinėtojai tikėjosi rasti žinių apie savo tetos O. Daulenskienės šeimos tragediją.

Daiva BARTKIENĖ ŪP korespondentė
Dalintis
2024/03/19

Prognozė: vartotojų perkamoji galia stiprės, bet įmonių galimybės ir toliau taip sparčiai didinti darbo užmokestį senka

Daugiau nei dvejus metus sąstingio kaustomai šalies ekonomikai šiemet gyvybės įpūs sparčiau už kainas didėjantis darbo užmokestis, stiprėjanti vartotojų perkamoji galia ir vartojimas bei gausios viešojo sektoriaus investicijos...
2024/03/19

Seimas po svarstymo pritarė samanės įteisinimui

Seimas nusiteikęs legalizuoti naminukės gamybą kaimo turizmo sodybose. Iki 65 laipsnių stiprumo naminio alkoholio būtų leidžiama pagaminti 100 litrų per metus – 10 kartų mažiau, nei siūlyta anksčiau.
2024/03/19

Užsienietis mugėje nešiojosi pelėdą, ūkininkas su ūkiniais gyvuliais laikė makaką

Aplinkos apsaugos departamento (AAD) pareigūnai nustatė du neteisėtus laukinių gyvūnų laikymo atvejus: vienas asmuo Vilniuje Kaziuko mugėje turėjo į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą paukštį – liepsnotąją pelėdą, kitas – &Scaron...
2024/03/19

„DeLaval“ melžimo robotas palengvino ūkininko gyvenimą

Šilalės rajono Palentinio kaimo ūkininkas Gražvydas Kairys, laikantis 72 juodmarges ir holšteinų veislės pienines karves, beveik prieš pusantrų metų įsigijo „DeLaval“ savanoriško melžimo sistemos robotą VMS ...
2024/03/19

VDU Žemės ūkio akademijoje – 28-oji tarptautinė žemės ūkio paroda „Ką pasėsi... 2024“

Į Kauno  r. esantį Akademijos mstl. kovo 21–23 d. suvažiuos moderniausia žemės ūkio technika ir įranga – traktoriai, kombainai, krautuvai ir kita. Ją, kaip ir daugelį žemės ūkiui skirtų produktų ir paslaugų, atstovaus per 400 įmon...
2024/03/19

Politikų pažadai – šakėmis ant vandens

Praėjusią savaitę Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) išplatino pranešimą: „Daugiamečių pievų atstatymo klausimas – finišo tiesiojoje: Europos Komisija (EK) pritaria Lietuvos siūlymui.“ Žemdirbių bendruomenė sukluso...
2024/03/19

Žemės ūkio ministerija taps atviresnė socialiniams partneriams

Per praėjusius metus daugiau nei 200 susitikimų su partneriais dalyvavusi Žemės ūkio ministerija žengia dar vieną žingsnį bendradarbiavimui stiprinti. Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės rekomendacijas, gerinamos sąlygos socialiniams partneriams į...
2024/03/19

Panevėžio rajone kompensacijos skirtos tik gyvenamųjų namų stogams tvarkyti

Panevėžys (JP.lt). Po 2023 metų vasarą praūžusios galingos krušos didesnių nei milijono eurų nuostolių patyrę Panevėžio rajono gyventojai negaus didelių kompensacijų, nes šalies Vyriausybė nusprendė iš dalies kompensuoti tik i...
2024/03/19

Priartėjo terminas kreiptis paramos dėl miškų atkūrimo ir saugojimo

Kovo 25 d. startuoja paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės veiklos sritį „Miškams padarytos žalos prevencija ir atlyginimas“ teikimo Nacionalinei mokėjimo agentūrai laikotarp...