Blogiausia taika geresnė už švenčiausią karą

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir dar anksčiau, tik rengiantis narystei, mūsų žemdirbiai nuolat nepasidalydavo europinių lėšų, kurias Briuselis iš pradžių skyrė, kad išmokytų mūsiškius konkuruoti su ES senbuvių šalių ūkininkais. Vėliau tiesioginės išmokos turėjo palaikyti stabilias ūkininkų pajamas. Dėl europinių pinigų didžiažemiai nesutardavo su smulkiais šeimų ūkiais, „ekologininkai“ – su „chemikais“, pieno ir mėsos gamintojai – su grūdų augintojais, jaunieji ūkininkai – su veteranais, nusprendusiais nebegaminti prekinės žemės ūkio produkcijos.
Naujausias mūšis – dėl Lietuvos tiesioginių išmokų voko, kurį Žemės ūkio ministerija siūlo papurtyti ir solidariai padėti ekologiniams bei nenašių, nederlingų žemių ūkiams. Kovos laukas – Žemės ūkio rūmai (už) ir Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių asociacija (prieš). Abi šios organizacijos vėl grasina išstoti iš Rūmų, jeigu tiesioginės išmokos bus perskirstytos. Taikdario vaidmens šiandien bandys imtis pats premjeras Saulius Skvernelis.
Kaip iš opozicijos sparno ir Briuselio koridorių atrodo naujausias Lietuvos agrarinis pilietinis konfliktas?

Žemaitijoje širdis atsigauna

Kazys STARKEVIČIUS
Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininkas

Jeigu Kaimo plėtros 2014–2020 metų programą bus bandoma gelbėti pinigais, skirtais ūkininkams apsaugoti nuo rinkos sukrėtimų, neteksime pagrindinio argumento per derybas dėl Lietuvos nuolatinio siekio nuo pat 2004-ųjų, kai įstojome į ES, – tokių pat tiesioginių išmokų mūsų žemdirbiams, kokias gauna Vakarų Europos ūkininkai. Briuseliui bus dar lengviau nesulyginti išmokų, nes mūsų derybininkams nepavyks atsakyti į priekaištą, kurį, neabejoju, jie išgirs iš Europos Komisijos dėl Lietuvos žemės ūkio ministerijos manipuliacijų su nacionaliniu išmokų voku. Lietuva reikalauja iš ES teisingumo, piktinamės, kad mūsų žemdirbiams tiesioginės išmokos nuo vakarietiškų skiriasi ne procentais, o kartais, tačiau mūsų valdžia ketina jas dar labiau sumažinti!
Nekiršinkime kaimo. Klaidingą kelią renkasi „valstiečiai“. Ir prieš juos buvę socdemai – ne geresni. Net pasaulinės ekonominės krizės laikais bendrojo su Europos Sąjunga Kaimo plėtros programos priemonių finansavimo lietuviškoji dalis siekė 25 proc., o buvęs premjeras Algirdas Butkevičius 2014–2020 metų finansinio programavimo laikotarpiu sutiko Lietuvos įnašus sumažinti iki 15 proc.
Tiesioginės išmokos turi atitekti tikriems žemdirbiams gamintojams, kurie laiko gyvulių ir sukuria pridėtinę vertę. Tiesa, šiais laikais galima ir nušienavus pievas, iš pasigaminto šienainio neblogai užsidirbti. Jo ritinius lenkai labai perka.
Tačiau Lietuvoje apie 20–40 proc. tiesioginių išmokų keliauja kaimo socialiniams reikalams. Bet tuo juk turi rūpintis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Aukštaitijoje, Ignalinos rajone, iš kur į Europos Parlamentą pateko Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vicepirmininkas Bronis Ropė, žmonės taip pat kasmet skuba deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius, kad gautų tiesiogines išmokas. Tačiau daugelyje to regiono vietovių žemės ūkio nerasta…
O kai važiuoju per Žemaitiją, atvirkščiai, širdis džiaugiasi. Darbštūs, atkaklūs žemaičiai neleidžia dirvonuoti nė mažiausiam žemės lopinėliui. Vakarų Lietuvos ūkininkai efektyviai panaudoja tiesiogines išmokas.

Gamybininkų nusivylimas suprantamas

Bronis ROPĖ
Europarlamentaras

Vakarų Europos ūkininkai taip pat pykstasi tarpusavyje dėl ES paramos.
Žemdirbiams ES pinigų niekada negana. Lietuva turi teisę perskirstyti lėšas iš vieno ES bendrosios žemės ūkio politikos ramsčio į kitą. Juo labiau kad pirmasis ramstis (tiesioginės išmokos) 2014–2020 metų laikotarpiui padidėjo 70 proc., palyginti su 2007–2013 metais, o Kaimo plėtros programos (KPP) lėšų sumažėjo.
Praėjusi Vyriausybė ir buvusi Žemės ūkio ministerijos vadovybė neapskaičiavo, kiek lėšų reikės visoms KPP kryptims ir priemonėms finansuoti, leido kurtis ir plėstis naujiems ekologiniams ūkiams.
Nors perskirstymas teisėtas, bet įspūdis nelabai malonus. Ūkininkams visiškai pagrįstai atrodo, kad tiesioginės išmokos atimamos, nurėžiamos. Iš tiesų II ramsčio (Kaimo plėtros programos) parama ankštinėms kultūroms, gyvulininkystei, augalininkystei faktiškai papildo tiesioginių išmokų voką.
Bet ūkininkų nusivylimą galima suprasti – tikėjosi, kad tiesioginės išmokos didės, o dabar teks pasitenkinti tomis pačiomis sumomis.
Yra dar vienas būdas – Lietuva pati turi labiau remti savo žemdirbius. Didinti savąją KPP bendrojo finansavimo dalį bent jau iki 20 proc., jeigu neįmanoma išspausti 25 proc. kaip 2007–2013 metais.

Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS