Centralizuotas Lietuvos aplinkosaugos paveikslas

Lietuvoje dar neatslūgus ginčams dėl miškų urėdijų centralizavimo, XVII Vyriausybė siūlo aštuonis dabar esančius regioninius aplinkos apsaugos departamentus (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ir Utenos) taip pat sutraukti į vieną darinį. Jeigu Seimas pritartų, nuo 2018 m. liepos 1 d. viena įstaiga – Aplinkos apsaugos departamentas – kontroliuotų, kad valstybės gamtos ištekliai būtų naudojami racionaliai, rūpintųsi Lietuvos kraštovaizdžiu, neleistų jo teršti cheminėmis medžiagomis, užtvindyti genetiškai modifikuotais organizmais.

Kokia šios reformos priežastis? Kiek darbuotojų teks atsisakyti dėl pertvarkos? Ar skaidresnė pasidarys įstaigos veikla, kai visos aplinkosaugai skirtos valstybės lėšos pateks į vienas rankas? Centralizavimo priešininkai gali aiškinti, kad su viena įstaiga įstatymų pažeidėjams bus lengviau susitarti negu su aštuoniomis. Bet gal ūkininkams pasidarys lengviau, sumažėjus aplinkosaugos prievaizdų, nes iš Vilniuje ar kitame kuriame Lietuvos didmiestyje įsikūrusios centrinės būstinės į provinciją tikrintojai taip dažnai negalės atvažiuoti ir uždėti žemdirbiui baudą dėl smulkmenų ar trukdyti dirbti dėl melagingo skundo?

Vietoj palaidų šapelių – tvirta šluota

Mindaugas GUDAS
Aplinkos viceministras
Pagrindinis pertvarkos tikslas – veiksmingiau prižiūrėti, kad nebūtų pažeidinėjami aplinkosaugos reikalavimai. Tikimės, kad aplinkos apsaugos struktūrų centralizacija padės geriau atsirinkti ir patikimiau kontroliuoti rizikingiausius aplinkos taršos židinius.

Aštuoni atskirai besitvarkantys dabartiniai regioniniai departamentai ne visuomet apgalvotai leidžia darbuotojų atlyginimams, įstaigų dokumentacijai, finansų apskaitai, ūkinei veiklai skirtas valstybės biudžeto lėšas. Savarankiški aplinkosaugos padaliniai gana skirtingai aiškindavo teisės aktus, nevienodai bausdavo už tuos pačius pažeidimus, savaip traktuodavo atliekų tvarkymo taisykles.

Regioninis administravimo principas neleido pamatyti viso Lietuvos aplinkosaugos paveikslo. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią Lietuva siekia įstoti, mums dažnai kalbėdavo apie būtinybę sukurti vieningą lietuvišką aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sistemą ir perspėdavo, kad regioninės „inspekcinės“ institucijos negali būti tiesiogiai pavaldžios ministrui arba viceministrui (tai yra politikams).

Nėra jokios grėsmės, kad dėl numatomų Lietuvos aplinkosaugos struktūrinių permainų nukentės regionai. Siekiant pabrėžti jų svarbą, centrinė Aplinkos apsaugos departamento būstinė įsikurs ne Vilniuje. Linkstama ją atidaryti Kaune. Galutinai paaiškės, kai pradėsime pertvarkos procesą.

Bus viena institucija su saikingu regioninių padalinių kiekiu (siūloma vietoj 8 įkurti 4). Suprantama, centralizuotai įstaigai mažiau reikia įvairių grandžių vadovų (apie 10 proc. jų teks atsisakyti), teisininkų, finansininkų. Bet specialistų, inspektorių nesumažės. Nebent pasibaigus reorganizacijai kai kurie patys nebenorėtų toliau dirbti. Sutaupius pinigų, likusiųjų atlyginimai padidės.

Centralizavimas apsunkins gyvenimą įstatymų pažeidėjams. Bus lengviau sugaudyti gamtos teršėjus. Prisiminkime, kaip ilgai nepavyko pričiupti „Kauno vandenų“ bendrovės, pylusios nešvarumus į Nemuną, tačiau pateikdavusios dokumentus, kad išleidžiamo vandens kokybė „labai gera“…

Ministerija galės atsidėti vien pagrindiniam savo tikslui – formuoti šalies aplinkosaugos politiką, o ją įgyvendins Aplinkos apsaugos departamentas.

Apynasris sritiniams karaliukams

Vytautas STANKEVIČIUS
Biržų r. ūkininkas

Ūkininkų nereikia mokyti, kad gamtą būtina mylėti, tausoti. Patys puikiausiai tai suprantame. Tačiau neretai aplinkosaugininkai, rūpindamiesi žvirbliais, zylėmis, užmiršta, pažemina žmogų. Aplinkosaugos valdininkams reikėtų baigti psichologijos kursus, kurie išmokytų gerbti ūkininkus. Kai žemdirbį muša, baudas deda, iš pradžių jam viskas taip apkarsta, kad per javapjūtę net nesinori lipti į kombainą. O paskui apima pyktis – kyla minčių mesti ūkininkauti, emigruoti, nubausti neteisingai su žemdirbiu pasielgusią valdžią – savo mokesčius atiduoti Didžiajai Britanijai ar Airijai…

Aštuonis departamentus sujungus į vieną, tik valdymas bus centralizuotas, bet regionuose liks tie patys gamtos apsaugos inspektoriai.

Tačiau gerai, kad regioninių departamentų direktoriams bus uždėti apynasriai, žąslai. Tie veikėjai jau buvo virtę vietiniais karaliukais, šeimininkavo Lietuvos administraciniuose vienetuose kaip savo kieme. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Valdemaras Jakštas jau keturiolika metų sėdi ant šios kėdės. Seniai turėjo užleisti savo kabinetą jaunesniam.

Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Aplinkos ministerijos ir Justino ADOMAIČIO nuotraukos