Duobė su žarijomis po nepriklausomybės slenksčiu

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusios Lietuvių konferencijos Vilniuje prezidiumas.

Lygiai prieš 100 metų, 1917-ųjų rugsėjo 21-ąją, priešpaskutinę Vilniaus konferencijos dieną šio istorinio suvažiavimo delegatai išrinko Lietuvos Tarybą, kuriai po penkių mėnesių buvo lemta atkurti prieš 123 metus iš pasaulio žemėlapio ištrintą valstybę. Šiandien dažnai klaidingai kalbama, kad tada į Vilniaus didįjį lenkų dramos teatrą iš viso krašto susirinko vien bendraminčiai, siekę to paties tikslo – lietuviškai kalbančios Lietuvos nepriklausomybės. Bet tarp konferencijos dalyvių buvo ir idėjinis bolševikas, pirmasis Lietuvos komunistų partijos vadas Pranas Eidukevičius, 1918 m. gruodį raginęs Rusijos raudonąją armiją greičiau užimti Vilnių, ir bajoras teisininkas Stanislovas Narutavičius (Stanisław Narutowicz), po dvejų metų susiviliojęs lenkų perversmininkų pasiūlytu „savanoriškai su Lenkija suvienytos dvikalbės Lietuvos“ ministro pirmininko postu.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti istorikai ir visuomenės veikėjai teigė, kad Vilniaus konferencijoje susikirto didžiųjų šalių (Vokietijos, Rusijos ir atgimstančios Lenkijos) interesai, tačiau savo avangardo (Lietuvos Tarybos) vadovaujami lietuviai vis tiek sugebėjo pagal tuomet jau visuotinai pripažintą tautų apsisprendimo teisę apgalvotai išsilaisvinti iš visų ankstesnių priverstinių valstybinių ryšių su kitakalbiais.

Dominavo lietuvių patriotai
1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 35 narių iniciatyvinei grupei priklausė net septyniolika komunistų ir keli įtariami sovietų KGB agentai. O, anot Stalino, vietinės kompartijos buvo reikalingos tik tam, kad jokia „broliška respublika“ nesumanytų atsiskirti nuo Rusijos. Gal ir į Vilniaus konferenciją svetimų šalių slaptosios tarnybos ir organizacijos buvo infiltravusios savo narių?
„Buvo Rusijai ar Lenkijai palankių elementų. Bet pagrindinius konferencijos nutarimus (atkurti nepriklausomą valstybę, Vilnių paskelbti jos sostine, įgalioti Steigiamąjį Seimą pasirūpinti ateities Lietuvos santvarka – red. past.) suredagavo ir patvirtino lietuvių patriotai, kurių tomis dienomis lenkų dramos teatro salėje susirinko daugiausia“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Česlovas Laurinavičius.

Vilniją atplėšė ten pat
Nežinia, kuriam iš konferencijos rengėjų šovė į galvą Lietuvos valstybingumo klausimus spręsti Melpomenės (tragedijos mūzos pagal graikų mitologiją) buveinėje.
Galbūt antikinio meno ir graikų filosofijos žinovui, būsimajam pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Anot A. Smetonos, „jei tautų gyvenimas prilygsta dramai, tai ir mes įtikinamai suvaidinkime nors ir nedidelę savo lietuvišką sceną – dramai ir mažieji vaidmenys yra būtini“.
1922 m. tame pačiame dramos teatre „Vilniaus seimas“ „maištininko“ generolo Lucjano Żeligowskio okupuotą „Vidurio Lietuvą“ (Vilniją) prijungė prie Lenkijos.

Trūksta įrodymų apie šnipus
Pasak istoriko, nėra archyvinių įrodymų, kad koks nors etatinis Rusijos saugumo tarnybos „ochrankos“, lenkų karinės organizacijos POW ar vokiečių Oberosto okupacinės administracijos šnipas būtų įsitrynęs į 1917 m. konferencijos prezidiumą, sekretoriatą.
„Tiesa, ankstesnes lietuvių konferencijas (1905 m. Vilniaus didįjį Seimą, 1916 m. suvažiavimus Šveicarijoje) pa­dėjo rengti žinomas avantiūristas Juozas Gabrys-Paršaitis, Vakaruose prie savo pavardės pridėjęs „Garliavos grafo“ titulą. Lietuvos inteligentai įtarė, kad J. Gabrys-Paršaitis bendradarbiauja su Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybomis. Tačiau 1917 m. vokiečiai nutarė atvirai bendrauti su lietuviais, kurie Berlynui atrodė patikimi partneriai“, –pabrėžė Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Č. Laurinavičius.

Atsivežė skirtingas valstybės vizijas
Į Vilniaus konferenciją atvyko 214 visų Lietuvos etnografinių regionų atstovų. Viena legenda pasakoja, kad garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, pėsčias eidamas į konferenciją, susirgo ir netrukus mirė. „Suvalkiečiai, žemaičiai, aukštaičiai – visi atsivežė gana skirtingą istorinę patirtį ir nevienodas Lietuvos valstybės vizijas. O Vilniaus delegatai? Sulenkėję, aprusėję. Na ir kas, kad bolševikas P. Eidukevičius bandė lįsti į priekį? Ar šiais laikais panašių veikėjų nematome dabartiniame Seime? P. Eidukevičius gavo per nagus. Į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti geriausi. Bet Taryba nebuvo vienmintė. Ginčijosi iki pat 1918 m. vasario 16-osios. Būsimieji Nepriklausomybės akto signatarai protestuodami pasitraukdavo iš Tarybos, vėl sugrįždavo, kai susitardavo su dauguma“ , – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas.

Lietuviškas ryžtas
Istorine data pavadinto klubo vadovas neabejoja, kad konferenciją buvo bandoma pakreipti kita, Lietuvai pražūtinga vaga. „Vilniuje tuo metu tvyrojo anarchija. Lenkų buvo dauguma, vokiečiams priklausė valdžia, o lietuviai galėjo pasikliauti vien savo valia ir ryžtu“, – apibendrino R. Gulbinas.
1917 m. Vilniaus konferencijoje dalyvavo 69 kunigai, 67 ūkininkai ir 20 mokytojų, tačiau į Lietuvos Tarybą nebuvo išrinktas nė vienas žemdirbys ar pedagogas. Nors bolševikas P. Eidukevičius, anot istorikų, iš konferencijos išvyko nieko nepešęs, vis dėlto jis privertė delegatus pašokti pagal savo dūdelę. Į Tarybą iš pradžių buvo išrinkti šeši katalikų kunigai, tačiau Rusijos imperijos proletariato gynėjas užprotestavo, kad į „Lietuvos liaudies atstovybę“ pateko per mažai „kairiosios minties šalininkų“ (socialistų).
Du išrinktieji kunigai – Juozas Stankevičius ir Pranciškus Urbonavičius – krikščioniškai užleido savo vietas S. Narutavičiui (kuris Nepriklausomybės Aktą pasirašė lenkiškai) ir socdemui Jonui Vileišiui.

Kur monografija apie delegatus?
„Konferencija buvo vyriška protų kova. Keturi kunigai – ir tai gana daug. Tarybos sudėtis keitėsi iki paskutinės akimirkos. Donato Malinausko ir S. Narutavičiaus kandidatūros kėlė abejonių. Renkant Tarybos narius buvo atsižvelgiama, ar pretendentai moka užsienio kalbų, sklandžiai išsako savo nuomonę, išmano tuomečius teisės aktus, įstatymus“, – apibendrino informatikos inžinerijos mokslų daktaras R. Gulbinas. Jo vadovaujamas Vasario 16-osios klubas stengiasi, kad visuomenė nepamirštų 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų, kurių biografijos daugeliui lietuvių ir nėra gerai žinomos. Net jeigu interneto paslaugų korporacijos „Google“ paieškos langelyje surinksite ūkininko Antano Aukštikalnio, mokytojo Igno Brazdžiūno, techniko Vladislovo Neverdausko ir daugelio kitų Vilniaus konferencijos dalyvių pavardes, kompiuterio ekrane pamatysite užrašą „Jūs patekote į neegzistuojantį puslapį“.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Dailininkės Zofijos KOCHANAUSKIENĖS 1932 m. paveikslas