Džiaugsmo prieskonis kasdienybei

Pastaruosius kelerius metus apie Iną Pauliukonienę vis tekdavo paskaityti spaudoje. Geros nuotaikos, entuziazmo nestokojanti šiaulietė nesigina: iš tikro ji gyvena įdomiai, todėl ir kelia susidomėjimą. Profesionale savęs nelaikanti Ina stebina rankdarbių gausa ir įvairove. Jos tikslas – kasdien sukurti po naują. Ina neslepia: gyvenimas naujų spalvų įgijo širdin pasibeldus meilei.

Rankdarbiai suteikė sparnus
Iki vedybų su 23-ejais metais vyresniu Šiaulių dramos teatro aktoriumi Sauliumi Eduardu Pauliukoniu ir dukters Elzės gimimo Ina taip pat gyveno įdomų, bet kitokį gyvenimą. Dirbo vadybininke. Lėkė, planavo ir vėl lėkė. Viskas buvo suplanuota minučių tikslumu. Pasibaigus motinystės atostogoms sužinojo, kad vietos ankstesnėje darbovietėje jai nebeliko.
Gelbėjimosi šiaudu, kuris ilgainiui virto rąstu perplaukti į kitą upės krantą, tapo kūryba. Rankdarbiai niekada nebuvo svetimi, tik jiems pristigdavo laiko, o galbūt ir postūmio, motyvo kurti.
„Įsprausta į kampą kažką juk turėjau daryti“, – mintimis grįžta į praeitį I. Pauliukonienė. Apsispręsti labai padėjo ir motinystė – laukdamasi ėmė nerti, megzti, velti, siuvinėti. Gimus vaikui, rankdarbių nebeapleido – jie tiesiog užbūrė. Ina net suvirpa, kalbai pasisukus apie juos. Galvoje minčių, sumanymų ir idėjų – begalės, keleriems metams į priekį.
Naginga ir darbšti šiaulietė moka visas rankdarbių technikas, tačiau arčiausiai širdies – vilnos vėlimas. Šią medžiagą pamėgo dėl jos neribotų galimybių. Juk iš vilnos galima padaryti absoliučiai viską: papuošalus, drabužius, buities daiktus, rankines, paveikslus. Su vilna dirbantis kūrėjas nuolat eina į priekį, todėl tobulėja nesustodamas.
Norėdama sužinoti ką nors naujo, Ina Šiauliuose pradėjo rengti susitikimus – mokymus su kitų šalių menininkėmis. Prieš porą metų bendramintes kvietė pasimokyti dažyti augalais. Teorinėmis ir praktinėmis žiniomis edukaciniuose kursuose „Kontaktinis dažymas augalais“ dalijosi iš Ukrainos atvažiavusi dailininkė, tekstilininkė Elena Uljanova. „Visos moterys plojo iš nuostabos, nes dažant augalais rezultatas kaskart nenuspėjamas“, – pasakoja šiaulietė. Į Saulės miestą buvo pakvietusi ir Olandijoje gyvenančią vėlimo meistrę, kilusią iš Zambijos. Jos pamokos Lietuvos vėlėjas įkvėpė nebijoti naujų spalvų derinių, netikėtų formų.

Garsieji picų vakarėliai
Anksčiau Ina labai mėgo velti didelius dirbinius: skaras, apsiaustus, švarkelius. Pastaruoju metu ji dažniausiai daro sages, papuošalus, servetėles ir kitus mielus mažmožius. Dėl vilnos vėlimo kiek nuošaly liko šilko tapyba, medžio deginimas, lėlių siuvimas. Prie savo rankdarbių paprastai palinksta vėlų vakarą – ilsėtis palydėjusi vyrą, užmigdžiusi dukrą. Tie kūrybos vakarai – lyg eliksyras, saviraiškos būdas, neprilygstamas atsipalaidavimas po dienos darbų.
Daug laiko nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens I. Pauliukonienė skiria augalams. Jau vasarį ar kovą į dėžutes beria sėklytes, kad vasarą kiemas skendėtų gėlių žieduose, o šiltnamyje ir darže netrūktų daržovių. Ina atvirauja: ji – gryna miestietė iš penkto daugiabučio aukšto. Sodininkavimu susidomėjo, kai apsigyveno nuosavame name, prie kurio yra gabalėlis žemės. Iš pradžių, suprantama, nieko nemokėjo.
Pirmuosius krapus sėjo skaitydama knygą, tačiau ilgainiui ir šioje srityje tapo nepralenkiama ir verta pagyrimų. Ypač daug jų sulaukia vasarą, kai sukviečia draugus į vynuogių ragavimo šventę. Bičiuliai ir draugai praėjusią vasarą pas Iną ir Saulių Pauliukonius važiavo valgyti ne tik skaniųjų vynuogių, bet ir picų. Mat Ina susimeistravo… krosnį joms kepti.

  Sages (9)
„Abu su vyru labai mėgstame picas. Jos skaniausios, kai kepamos ant malkų“, – kaip kilo idėja rengti picų vakarėlius, aiškina I. Pauliukonienė. Krosnis judama, nemūryta: žiemai išardo, pavasarį vėl sudeda. Brėžinį rado internete ir iš karto pasišovė įgyvendinti sumanymą. Net sutuoktinis, visada Iną palaikantis ir skatinantis, netikėjo, kad krosnis pavyks. Tačiau ji išėjo puiki.
Moteris pamėgino suskaičiuoti – per vasarą, ko gero, iškepė tūkstantį traškių, malkomis kvepiančių picų. Per vieną vakarėlį – apie dvidešimt. Draugų atvažiuodavo du tris kartus per savaitę. Įvairių įdarų: krevečių, šoninės, vištienos, mėsos, atsiveždavo patys, šeimininkams reikėdavo iškepti papločius. I. Pauliukonienė be galo džiaugiasi, kad jų namus mėgsta draugai.

Ecoprint (1) Rubai (1) Rankine (2)

Smagiai gyventi – menas
Vietoje nestygstanti šiaulietė picų krosnį patobulino ir pritaikė šakočiams kepti. Kažkada Inai atrodė, kad neįmanoma pačiai iškepti šakočio. Dar buvo įsitikinusi, kad ir jo receptūra – didžiausia paslaptis, kurios niekas nenori atskleisti. Norėdama ją sužinoti, net buvo pasiryžusi įsidarbinti konditerijos gaminių įmonėje.
Tiesa, to neprireikė. Šakočio receptą rado internete. Grąžtu išmaišė kibirą tešlos, tik tešla ne kepė, bet džiūvo – trūko karščio. Tada paėmė… statybinį degintuvą. Šakotis išėjo, koks ir turi būti, – su rageliais ir labai skanus. Tik kepė labai ilgai – penkias valandas.
Po darbo namo grįžęs Inos vyras Saulius Pauliukonis griebėsi už galvos… „Šakotį namuose iškepti, jei labai labai nori, įmanoma, – patirtį apibendrina Ina. – Tik reikia būti smarkiai pačiuožusiam.“
Niekas nepaneigs, kad 21-erių ir 7-erių metų dukrų mama – nuostabi ir eksperimentuoti nebijanti šeimininkė. „Mes su vyru mėgstame skaniai pavalgyti, smagu ir svečius kuo nors nauju pavaišinti“, – šypsosi Ina.
Pastaruoju metu įniko gaminti į koldūnus panašius mantus (manty), jie verdami garų puode. Draugus kartkartėmis norėtų pavaišinti plovu, todėl įnirtingai ieško specialaus ketaus puodo – kazano – jam virti.
Ne vien skaniu maistu Ina stengiasi pradžiuginti savo vyrą. Šioje šeimoje daroma viskas, kad tik kasdienybė būtų smagesnė. Net prietaisai jų namuose turi vardus: televizorius – Plikis, virtuvinis kombainas – Kenas, bulvių trynimo mašina – Birutėlė, o automobilis – Teresėlė. „Jie – tarsi mūsų šeimos nariai“, – užkrečia juoku Ina.

Jurga Sajenkienė

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.