Folkloro apsuptyje randama ir šeima, ir sielos atgaiva

Rita ŠEMELYTĖ

Vienoje gražiausių ir seniausias tradicijas turinčioje Kauno miesto šventėje – tarptautiniame folkloro festivalyje „Atataria lamzdžiai“ – dalyvauja Sauliaus Lipinsko vadovaujamas Kauno  technologijos universiteto (KTU) folkloro ansamblis „Goštauta“. Prieš dešimt metų įsiliejęs į šį kolektyvą Saulius jame rado net dvi savo gyvenimo meiles: folklorą ir Dovilę.

Pakeliui ir namo, ir per gyvenimą
Pravėrus informatikos inžinieriaus Sauliaus ir architektės Dovilės Lipinskų namų duris, pirmiausia pasitinka katinas ir trejų metų dukrelė Sigutė, o ant grindų sėdintis mažasis Karolis nužvelgia didelėmis akimis – jam dar nėra nė metų.
„Beveik Jonas“, – šypsosi Saulius, nes sūnus gimė vos kelios dienos iki Joninių. Šios gražios šeimos istorija prasidėjo „Goštautos“ ansamblyje. Dovilė ir Saulius susidraugavo vaikščiodami į repeticijas: jiems buvo pakeliui grįžti namo. Dovilė gyveno prie Ąžuolyno su tėvais, o netoli – ir KTU studentų miestelis. Viename jo bendrabučių įsikūrė Saulius atvažiavęs į Kauną studijuoti iš Šiaulių.
Vaikščioti pėsčiomis įpratino Dovilė, Saulius visur važinėdavo automobiliu. „Tas kelias nuo Laisvės alėjos buvo toks tolimas…“ – dabar juokiasi Saulius. Dovilė dar mokykloje įsitraukė į KTU studentų žygeivių klubą „Ąžuolas“, vykdavo į kalnų žygius.
Saulius irgi bandė tapti ąžuoliečiu, bet jam nelikdavo laiko, spaudė mokslai. Labiau nei kalnų žygiai vaikinui rūpėjo folkloras.  Anksčiau Šiauliuose jis lankė gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubą „Aukuras“, kur liaudies muzika atrado kelią į jo širdį. Tiesa, susipažinęs su Dovile, atrado ir žygių į kalnus žavesį,  keliavo į Kaukazą ir Tian Šanį.

folklorasPaklūsta dauguma instrumentų
Saulius groja įvairiais tradiciniais instrumentais, bet artimesni širdžiai – lūpinė armonika ir kanklės. „Mano mama – koncertinių kanklių mokytoja, namie ji skambindavo kanklėmis, pianinu,
grojo lumzdeliu, klausą turiu ir aš. Su mažomis kanklėmis dalyvavau mokyklos šauniausio moksleivio konkurse, grojau Prano Puskunigio dainą „Paklausykit jūs, lietuviai“. Mama pamokė
groti ir pianinu, bet man buvo neįdomu. Dabar suprantu: neturėjau ką groti, o bet ko nenorėjau. Namuose atsirado akordeonas, su broliu per jėgą, per ašaras išmokome juo groti „Du  gaidelius“. Nesusižavėjau, nebuvo auditorijos, kuri klausytų. Pradėjus lankyti „Aukurą“, vakarojant prie laužo, atsirado proga pagroti. Armonikėle sugrojau šokio melodiją. Kai kompanija išgirdo, išsijudino, pradėjo šokti. Man pasidarė įdomu, atsirado noras mokytis groti. Atvažiavęs į Kauną, iš karto ieškojau „Goštautos“, – pasakoja Saulius.

Vestuves be magės
Saulius ir Dovilė susituokė prieš septynerius metus. Į vestuves susirinko trys kompanijos – iš Šiaulių „Aukuro“ klubo, žygeivių „Ąžuolo“ klubo ir „Goštautos“ ansamblio. Visiems buvo
suprantama, kad vestuvėse skambės gyva muzika, negros magė.
Šventė buvo surengta Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, karčemoje. Jaunoji vilkėjo paprastą suknelę. Jei tekėtų dabar, rinktųsi tautinius drabužius, prisipažįsta Dovilė, o kai buvo jaunesnė, neįvertino jų grožio. Nors tai buvo miestietiškos vestuvės, neatsisakyta ir senųjų tradicijų, pavyzdžiui, nuotakos nuometavimo po pirmosios nakties. Nuotaka su svečiais pasidalino savo kepta duona. Abu juokiasi, kad ji nebuvo pati skaniausia, nes Dovilė naminę duoną kepė pirmą kartą, bet ji turėjo kitą, ypatingą prasmę.
Jungtuvės vyko bažnyčioje, Saulius ir Dovilė yra katalikai, nelaiko savęs pagoniais. „Mes esame paprasti žmonės, nepuolame į kraštutinumus.  Ansamblyje yra žmonių, kurie ko nors labai griežtai nevalgo, propaguoja savitą gyvenimo būdą, tarkime, viena narė išvažiavo gyventi į kaimą jurtoje. Tokių žmonių mūsų aplinkoje yra, o mes – vidurėlis. Namą pasistatėme mieste, ne iš rąstų, o iš blokelių, šiuolaikišką. Miestas diktuoja savo sąlygas, pasirinkimą pasveriame sveiku protu“, – teigia Saulius.

folkloras 2Beveik giminių ansamblis
Kai dabar jau šviesaus atminimo „Goštautos“ vadovė Vilma Čiplytė ieškojo sau pamainos, pasiūlė šią vietą užimti Sauliui. „Tada dar buvau geltonu snapu. Negalėjau ansambliui vadovauti ir todėl, kad KTU valdžia pageidavo vadovo, turinčio muzikinį išsilavinimą. Vadove tapo mano brolio žmona Justė Lapinskienė, atvažiavusi studijuoti į Kauną. Mano brolis Dovydas su žmona Juste nebuvo dideli folkloro aktyvistai, bet kai atėjo į „Goštautą“, tokie tapo“, – pasakoja Saulius. Jis juokauja, kad „Goštauta“ tapo beveik giminių ansambliu.
Broliai Lipinskai su žmonomis subūrė gerai dainuojančių žmonių ansamblio branduolį. Dovydui su Juste grįžus į Šiaulius, vadovo vairą perėmė Saulius. Šį kartą universiteto valdžia pageidavo vadovą rasti iš savų. „Tai jokiu būdu ne giminių verslas. Nebuvo ir interesų konfl ikto“, – šypsosi Saulius.
Repeticijų nenutraukė ir gimę vaikai – du kartus per savaitę Dovilė ir Saulius vežasi ir juos. Ansamblyje – 20 žmonių, nė vieno atsitiktinio. Pasitaiko, kad žmogus labai nori dalyvauti  „Goštautos“ veikloje, bet nepritampa. „Mus pirmiausia sieja nuoširdus bendravimas“, – džiaugiasi ansamblio vadovas. Smagu ne tik repetuoti, koncertuoti, bet ir pašėlti laisvalaikiu. Anksčiau rengdavo ir šokių maratonus. Dovilė su Sauliumi tapo šokio „Oželis“ maratono nugalėtojais. Trypė pusantros valandos, kol visi iškrito, liko trys poros, kurios ir buvo paskelbtos nugalėtojomis. „Iš laimėtojų dvi poros – ne tik šokėjai, bet ir žygeiviai, todėl fi ziškai stiprūs, kojos atlaikė. Jie galėtų ir visą dieną trypti, jei tik muzikantas pajėgtų. Šokti, kaip ir eiti kalnuose, – atrodo, kad labai pavargsti, jau paskutinioji atėjo, bet nugali save ir… dar daug gali“, – sako Dovilė.

Kuria prasmingas tradicijas
Dovilė ir Saulius „Goštautoje“ – daugiau kaip dešimt metų. Neatsiejama gyvenimo dalimi tapo su ansambliečiais švenčiamos svarbiausios kalendorinės metų šventės, tradiciniai ansamblio renginiai. Kasmet rengia Vėlinių žygį, kuris trunka savaitgalį, nakvoja mokyklose ar kultūros namuose. Maršrutas nebūna atsitiktinis: aplanko piliakalnius, kapinaites, uždega žvakučių, padainuoja.
„Kai žygiuoji visą dieną, vakare jautiesi pavargęs, taip išsivalo susikaupusios mintys. Susitapatini su apmirusia rudens gamta, apgalvoji Vėlinių prasmę. Kapinaitėse susimąstai. Kapas kaip  simbolis – čia guli bočiai, kurie gyveno prieš mus, o mes esame dabar. Tai gyvybės medis – kapinaitėse yra mūsų šaknys, mes esame kamienas ir šakos, mūsų vaikai – lapai ir žiedai“, – sako Saulius.
„Aukščiausias taškas yra bendruomenė. Tai žmonės, kuriuos jungia viena tradicija, šiuo atveju – lietuviška kultūra. Kartu dainuodami susitinkame dainoje, kartu valgydami pasidaliname tuo, ką turime. Duona yra žmogaus rankų kūrinys, o vanduo – gamtos turtai, Dievo dovana. Kai suvoki tokią prasmę, nesvarbu, ar laikaisi senos tradicijos, ar kuri naujas, – tai amžių amžius  egzistuojantys dalykai, jungiantys žmones“, – sako „Goštautos“ vadovas.

Namą projektavo pati
Kaune ant žalio Aleksoto šlaito, Dovilės močiutės sklype, Lipinskai pasistatė modernų namą, praeitą vasarą atšventė įkurtuves. Dovilė namą suprojektavo pati, vyrui teko atlikti apdailos darbus.
Interjero sprendimas naujoviškas – svetainės ir virtuvės siena juodos spalvos. Per didelius langus ant jos krinta šviesa iš sodo ir suteikia švelnų atspalvį. Ji naudojama ir kaip rašomoji lenta – paaugę vaikai joje galės piešti, lengva nuvalyti. „Svarbiausia, kad jie išmoktų piešti tik ant vienos sienos“, – šypsosi namo projekto ir interjero autorė. Dabar ant sienos spalvotomis kreidelėmis parašyta: „Diena, kai gimė Sigutė“, šis užrašas liko nuo dukters gimtadienio.
Į juodą sieną įmontuota židinio kapsulė, sidabrinės spalvos šaldytuvas, virtuvės spintelės ir stalčiai. Interjerui modernumo suteikia šiurkštus betoninis lubų paviršius, jos paliktos netinkuotos.
„Man gražu tradicinė architektūra, autentiška etnografi nė sodyba – švari, neperkrauta ir vientisa. Tačiau tai nereiškia, kad modernų interjerą reikia apkrauti tradiciniais buities elementais“, – sako Dovilė.
„Būtų nesąmonė, jei ant sienos vietoj gitaros pakabintume vežimo ratą. Bet jei kabėtų prosenelės medinė gelda, kurią galima panaudoti virtuvėje, tada viskas gerai, atliktų ir estetinę, ir  praktinę funkciją.
Daiktą reikia naudoti pagal paskirtį“, – žmonai pritaria ir Saulius. „Norėčiau sukurti kaimo sodybos interjerą, kur viskas būtų autentiška, galėtum persikelti į ankstesnę buitį, o ne į jos  imitaciją“, – teigia architektė.
Modernioje svetainėje stovi medinis suolas, likęs nuo močiutės laikų. Priderintas ir senovinis stalas, pirktas iš restauratoriaus. „Senovinius baldus reikia priderinti šiuolaikinėje erdvėje“, – mano Dovilė.

Į keliones – su vaikais
Maži vaikai nepakeitė jaunų tėvų požiūrio ne tik į repeticijas, bet ir į keliones. „Keliaujame Lietuvoje, pasukame Latvijos link, kur pajūryje gyvena mano sesuo. Rudenį rengėme Vėlinių žygį: kaipgi neisi? Vieną vaiką – į vieną nešyklę, antrą – į kitą ir eini per dieną 25 kilometrus. Dabar vaikai paaugo, galima ir į rimtesnį žygį su palapinėmis ar dviračiais išsiruošti. Turime vaikams dviračio kėdutes, krepšius, tik sėsk ir važiuok. Esu važiavusi dviračiu su dviem vaikais: vienas priekyje, kitas – už nugaros“, – pasakoja Dovilė, patyrusi žygeivė.
Informatikos mokytoju Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje dirbantis Saulius laisvalaikiu prisimena programavimą, pasidomi naujausiomis technologijomis. „Folkloras ir kompiuteris – tokie skirtingi dalykai, kad net vienas kitam nemaišo, tik papildo. Kai pavargstu nuo programavimo, galvoje pradeda skambėti melodijos. Kai reikia pagroti, negali galvoti apie kodus. Tada geriau darbus trumpam atidėti į šalį, įsijungti „Youtube‘ą“ ir susirasti lūpinės armonikos pamokėlę, kaip pūsti bliuzą“, – sako Saulius.
Saulius turi darbo ir namie, dar liko nebaigtų namo apdailos darbų. Namuose prisiglaudė dvi katės vyriškais vardais. Namo šeimininkai labiau džiaugėsi atklydusiu šunimi, tik gaila, kad jis pabėgo. Tikriausiai atsiras dar kitų įnamių. Sode stovi tušti Dovilės dėdės aviliai. „Gal ir mes laikysime bites. Tegul dūzgia“, – sako Saulius.

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.