Gabija Jaraminaitė: „Nutariau būti laiminga. Tokia ir esu“

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotrauka

Gabija Jaraminaitė – populiariausia ir daugiausia vaidmenų sukūrusi „Domino“ teatro aktorė. Ne vieną įsimintiną personažą ji vaidino ir kine. Drauge su jais moteris ieško atsakymų į kiekvienai mūsų rūpimus klausimus: kaip būti laimingai, išmokti mylėti save, įveikti baimes, kurti santykius? Asmeninė patirtis suteikia tikrumo ir naujų spalvų scenoje bei ekrane pasakojamoms istorijoms. Apie tai – pačios pašnekovės žodžiais.

Moters misija – spinduliuoti meilę
„Domino“ teatre dirbu septynerius metus. Dabar – ypač įtemptas metas, nes artėja premjera. Repetuojame prancūzų dramaturgo Filipo Lėliušo pjesę „Žaidimas nebaigtas“, tai spektaklio „Diena be melo“, pastatyto prieš porą metų, tęsinys. Abiejuose kuriu vieną iš pagrindinių – Margo – vaidmenį.
Veiksmą pirmoje ir antroje dalyse skiria trys mėnesiai, bet ir per tokį trumpą laiką žmogus gali labai pasikeisti. Mano herojė nėra visiškai naujas personažas, tačiau aš neprisirišu prie to, kokia ji buvo pirmojoje spektaklio dalyje. Koncentruojuosi į naujas, gana painias aplinkybes.
Ji drąsi, ryžtinga, įdomi, nebijanti atvirumo, ribinių situacijų. Nepaisant sudėtingų gyvenimo aplinkybių nepalūžta, įkvepia draugus, burbančius dėl ne taip susiklosčiusio gyvenimo, ragina į viską žiūrėti pozityviai, pastebėti tai, kas gera. Manau, tokia yra kiekvienos moters misija: spinduliuoti meilę gyvenimui, skleisti pozityvumą ir įkvėpti kitus žmones.
Spektaklio tęsinyje matome, kad ir Margo reikia palaikymo, nors ji yra išties stipri. Pradėjus kurti šį vaidmenį iš pradžių buvo sunkoka. Kai realybėje susipažinau su moterimi, atsidūrusia panašiose į mano herojės aplinkybėse, galvoje viskas tarsi apsivertė.
Tai – romantinė komedija, bet jos tikslas nėra vien linksminti. Ji lengva, tačiau skirta ne tik atsipalaiduoti, pasijuokti, bet ir susimąstyti apie rimtus dalykus, amžinąsias vertybes.

Iš pradžių kažkoks šuldu buldu
Aktoriams nepakanka įkvėpimo – kaip ir kitose gyvenimo srityse, reikia daug darbo, energijos, laiko, pastangų, minčių ir, žinoma, širdies. Man patinka, kad „Domino“ teatre tai vyksta smagiai. Šaunus kolektyvas, visi esame susigyvenę. Ši pjesė – tiek pirmoji jos dalis, tiek tęsinys – mums labai patinka, su entuziazmu kuriame vaidmenis.
Jeigu kas nors iš šalies pažiūrėtų, kaip vyksta repeticijos, jiems pasirodytų, kad iš pradžių viskas chaotiška, nėra nei dekoracijų, nei rekvizito. Kadangi nėra ir kostiumų, visi susirenkame apsirengę patogiai ir bandome, klijuojame, kuriame atmosferą tarsi iš nieko. Kažkoks šuldu buldu. Bet toks yra kūrybinis procesas. Šįkart jis sudėtingesnis, nes visi keturi aktoriai turi dublerius, pirmojoje dalyje juos turėjo tik du.
Tenka nuolat kaitaliotis, kad išbandytume visus įmanomus koliažus. Kas galės, tas vaidins vieną ar kitą dieną, o jeigu su tuo aktoriumi nebūsi repetavęs, patirsi šoką scenoje. Kiekvienas aktorius yra asmenybė ir tam pačiam personažui, jo charakteriui suteikia kitokį atspalvį, nesvarbu, kad žodžiai tie patys. Kiek bus sudėčių, tiek bus skirtingų spektaklių.
Mums, aktoriams, tai iššūkis. Kaskart turi įsiklausyti į kitą žmogų, pajusti jo pasakojamos istorijos niuansus ir kitaip į juos reaguoti. Aktoriui tai naudinga, nes kaskart laukia netikėtumas. Tai padeda išvengi monotonijos, nuobodulio, kai mintinai žinai, kas bus toliau.

Tenka nuolat lakstyti
Dabar vaidinu penkiuose „Domino“ teat­ro spektakliuose, gana dažnai gastroliuojame po visą Lietuvą. Be to, dar turiu vaidmenų ir kelių kitų teatrų pastatymuose, taip pat filmuojuosi kine, įgarsinu reklamas.
Krūvis išties nemažas, tenka nuolat lakstyti iš vienos vietos į kitą. Prieš kelerius metus dar ir knygas iš anglų kalbos verčiau, bendradarbiavau su leidykla „Alma littera“.
„Idioteatro“ spektaklyje „Po dvidešimties metų“ vaidiname dviese su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, taip pat turiu keletą vaidmenų Kaune įsikūrusiame „Kitokiame teatre“.
Keistuolių teatre vaidinu M. Gorkio „Vasarotojuose“. Tai – gili, prasminga pjesė, pastatyta režisieriaus Aido Giniočio, dirba puiki aktorių grupė, susibūrusi iš skirtingų Lietuvos teatrų. Mums išties gera susirinkti, susitikti, vaidinti.
Galiu pasidžiaugti, kad lietuviškame kine esu sukūrusi nemažai vaidmenų. Buvo tikrai įsimintinų, įdomių, juose turėjau užtektinai kūrybinės erdvės žmonėms pasakyti ką nors svarbaus. Tai – „Kolekcionierė“, režisuota Kristinos Buožytės, kur atlikau pagrindinį Gailės vaidmenį. Filme „Valentinas vienas“ su aktoriumi Giedriumi Savicku buvo labai smagu vaidinti porą, išvargintą kasdienybės monotonijos.
Ir, žinoma, naujausias vaidmuo Linos Lužytės juostoje „Amžinai kartu“. Tai irgi filmas apie moterį, jos norą būti laimingai ir matyti aplink save laimingus artimus žmones – vyrą, dukrą. Tik kad tos laimės ji ieško kituose, ne savyje.

Mano požiūris pasikeitė
Menas yra gyvenimo atspindys, aktorius kuria vaidmenį pasitelkdamas savo patirtį, išgyvenimus. Ne šiaip sau sakoma, „gyvenime kaip kine“, bet aš sakyčiau, kad labai dažnai pasitaiko priešingai – gyvenime būna tokių situacijų, kokių ir kine nerasi. Esu ir pati ne kartą patyrusi, kai tiesiog sunku patikėti, jog tai vyksta su tavimi.
Vertimams nebelieka laiko, nors dar vieną knygą labai norėčiau išversti. Tai – garsaus tenisininko Andre Agassi „Open“. Jis jau mokykloje puikiai rašė, o baigęs karjerą išleido knygą apie save ir savo gyvenimą. Ji tapo tarptautiniu bestseleriu. Kadangi laisvai skaitau ir kalbu angliškai, ją su malonumu perskaičiau kaip įdomiausią romaną. Net esu preliminariai susitarusi dėl vertimo su viena leidykla.
Noriu, kad ir anglų kalbos nemokantys žmonės galėtų ją perskaityti, esu labai užsidegusi šia idėja. Galbūt todėl, kad pati žaidžiu tenisą ir pažįstu daug žmonių, norinčių ją paskaityti. Deja, minėtam tenisui nelabai lieka laiko. Vasarą, rudens pradžioje dar žaidžiau, bet dabar graužiuosi, nes nespėju.
Anksčiau pavargdavau blaškytis tarp visų darbų, dabar mano požiūris pasikeitė. Išmokau nešiotis kompiuterį su įrašytais filmais, mėgstamą knygą, pasiimu ir namuose ruošto maisto, kad važinėjant dėl laiko trūkumo nereikėtų maitintis degalinėse. Žinoma, rytais nebūna lengva atsikelti, kai naktį grįžti iš gastrolių.

Geriausias poilsis – išeiti į mišką
Laisvalaikio lieka mažai, jį norisi praleisti ramiai, gamtoje arba su artimaisiais, draugais. Man geriausias poilsis – su šuniu (turiu samojedų veislės augintinį) išeiti į mišką. Tiesa, jį prižiūrėti man padeda mama, nes dėl didelio užimtumo ne visada spėju pati išvesti į lauką. O jam reikia leisti pabėgioti, tokia veislė – energingi šunys.
Pirkau jį dukrai, kai buvo paauglė. Dabar Elena antrus metus studijuoja Londone, todėl šuniukas liko man. Žinojau, kad kada nors taip bus, to netgi norėjau – kad jis mane išvestų pasivaikščioti. Bet kokiu oru. Aš nebijau blogo oro, man smagu su juo vaikščioti.
Be to, labai mėgstu vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Kai tik turiu laiko, lekiu į teniso kortus. Anksčiau dar užsiiminėjau joga, dabar kilimėlį išsitraukiu vis rečiau.
Dukra visuomet atvažiuoja per atostogas, o tarp jų aš vykstu jos aplankyti. Lėktuvų bilietai dabar pigūs, gali skristi ir skristi. Elena studijuoja architektūrą, ilgai neapsisprendė, kur stoti, tik dvyliktoje klasėje sugalvojo. Per daug nenustebino, nes ją visą laiką traukė vizualieji menai. Elena nuo vaikystės norėjo filmuoti, fotografuoti, daro puikias nuotraukas. Svarbiausia, kad ji darytų tai, kas jai įdomu.

Visos trys esame labai artimos
Mudvi su Elena sieja šilti santykiai, esame draugės, dažnai susiskambiname, pasikalbame per „Skype“. Mano ryšys su mama taip pat tebėra stiprus, aš nuo mažens mėgdavau jai viską pasipasakoti. Ir mano dukra, žiūriu, taip pat įpratusi. Ir dabar man norisi su mama viskuo pasidalyti, kartu pasidžiaugti ar paliūdėti. Visos trys esame labai artimos.
Mūsų šeimoje tai įprasta. Ilgai gyvenome viename bute: mes su tėvais, seneliai, prosenelė ir mamos brolio šeima. Mano seneliai Gražina ir Aleksandras Kernagiai buvo aktoriai, o dėdė Vytautas Kernagis – dainininkas. Nuo tų laikų iki šių dienų išliko tradicija visiems šeimos nariams laikas nuo laiko susirinkti be jokios progos ir pabūti kartu, palaikyti vieniems kitus, pasisemti stiprybės.
Visai neseniai mano pusbrolis Vytautas suorganizavo smagų pasisėdėjimą. Suėjome visi: aš, mano mama Rasa, Vytauto ir pusseserės Eglės šeimos su vaikais, jų mama Dalia.
Be abejonės, visos tradicinės šventės prabėga drauge. Švenčiame ir gimtadienius. Aš taip pat stengiuosi retsykiais suorganizuoti tokius susibūrimus, būtinai su vakariene.
Pusseserė su pusbroliu augina keturis berniukus, aš vienintelė turiu dukrą, nors tarp mūsų vaikų nemažas skirtumas, jie vieni kitus labai myli. Tai suteikia daug džiaugsmo.
Buvau tradicijų vaikams prigalvojusi, pavyzdžiui, gruodžio pradžioje visus sukviesdavau pas mus į namus ir kartu kepdavome imbierinius sausainius Kalėdoms. Gaila, kai dukra išvyko į Angliją, nebeliko ir tradicijos.

Didžiausias autoritetas – močiutė
Mūsų šeimoje man didžiausias autoritetas, moteriškumo pavyzdys buvo močiutė. Ji buvo labai valdinga moteris, reguliavo ir mano mamos, ir visų kitų gyvenimus. Kartu buvo labai įdomi, smalsi.
Aišku, tai lėmė ir profesijos pasirinkimą. Mama taip pat labai norėjo būti aktorė, bet senelis draudė, sužinojęs, kad padavė dokumentus į Muzikos ir teatro akademiją, liepė atsiimti.
Mama baigė biologiją-chemiją, paskui Muzikos ir teatro akademijoje studijavo operinį dainavimą, bet jo nebaigė, nes suprato, kad tai ne jai. Tačiau visą gyvenimą vis tiek dainavo, yra „Vilniaus bokštų“ dainų konkurso laureatė, dainavo Lietuvos televizijos ir radijo valstybiniame chore, estrados ansamblyje. Taip susipažino ir su mano tėčiu – pianistu Povilu Jaraminu.
Kai aš stojau į aktorinio meistriškumo specialybę, senelio jau nebebuvo, o močiutė, iš kurios, matyt, ir paveldėjau aktorystės geną, mane visada palaikė. Ji tuo džiaugėsi, slapta eidavo į mano peržiūras, nors aš prašydavau neiti. Paskui sakydavo: „Visai neblogai suvaidinai, bet turiu tau keletą pastabėlių…“ Kiti šeimos nariai mano pasirinkimą priėmė be ypatingo entuziazmo, bet ir neprieštaravo, suteikė laisvę.
Aš nuo mažens žinojau, kad būsiu aktorė. Filmuotis pradėjau sulaukusi šešiolikos. Į pirmąjį filmą „Neatmenu tavo veido“ pakvietė režisierius Raimondas Banionis. Aštuoniolikos vaidinau filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Tada laikiau abitūros egzaminus. Iš jų važiavau tiesiai į filmavimo aikštelę, paskui – į stojamuosius Muzikos ir teatro akademijoje.

Vienatvė turi ir pliusų, ir minusų
Turėdama laiko mėgstu pabūti viena namuose. Man svarbu, kad juose būtų jauku, estetiška, tokioje aplinkoje gerai pailsiu. Gyvenu viena, tai turi ir pliusų, ir minusų. Kai dukra grįžta, neapsakomai gera, bet kitu metu visai džiaugiuosi, kad nereikia prie nieko taikytis.
Su buvusiu vyru bendraujame gražiai ir draugiškai, o su jo gyvenimo drauge, taip pat aktore Edita Užaite, netgi tuo pačiu vaidmeniu premjeriniame spektaklyje dalijamės. Būna tokių sutapimų gyvenime, kita vertus, tai – mūsų pasirinkimas: viena galėjo atsisakyti, bet kadangi nėra jokio apmaudo, pykčio, tai nekliūva.
Aišku, skyrybos – tam tikros gyvenimo dalies praradimas. Tai sunku, nes daug kas sieja du žmones, drauge pragyvenusius keturiolika metų. Po skyrybų viskas iš esmės pasikeičia, nors gyvenimas tęsiasi.
Su buvusiu vyru stengiamės, kad Elena žinotų, jog, nepaisant pasikeitusių aplinkybių, abu tėvai yra šalia, ją myli ir ja rūpinasi. Mūsų partnerystė, santykiai nutrūko, bet ne santykiai su dukra.

Dukra – stiliaus ikona
Gražiai, stilingai apsirengti smagu, bet apsiperku ne Lietuvoje, dažniausiai Londone, nes ten didesnis pasirinkimas. Mėgstu neskubėdama pasivaikščioti po parduotuves. Nors pastebiu, kad nuo šito „darbo“ greitai pavargstu. Stengiuosi iš anksto susidaryti sąrašiuką, ko man reikia šitam sezonui, aišku, prieš tai pasidomiu, kas madinga. Mada man įdomi, visada peržiūriu naujas dizainerių kolekcijas.
Dukra nekritikuoja mano aprangos, kartais net sulaukiu įvertinimo: „O, koks gražus daiktas, ir aš visai norėčiau.“ Mes neturime įpročio keistis drabužiais. Jeigu kas nors labai patinka abiem, įsigyjame du. Pavyzdžiui, aš nusipirkau striukę, kuri labai patiko ir Elenai, tai nupirkau ir jai. O man labai patiko jos batai, prieš pirkdama tokius pačius paklausiau, ar ji nieko prieš.
Kartą Londone pasigėrėjome gatvėje pamačiusios labai stilingu paltu vilkinčią moterį. Elena man sako: „Mama, tu irgi galėtum taip atrodyti, jeigu norėtum.“ O aš po Londoną dažniausiai lakstau su sportbatukais, striukyte. Panašiai rengiuosi ir šiokiadieniais, kai tenka skubėti iš repeticijos į spektaklį ar važinėti į gastroles po visą Lietuvą. Svarbiausia, kad būtų patogu.
Ir ką jūs manote, dukters pastaba mane taip įkvėpė, kad po kurio laiko nuėjau ir nusipirkau madingą paltą. Tam tikromis progomis su malonumu jį apsivelku. Ne kartą jos paraginta įsigijau vieną ar kitą daiktą. Juokauju, kad ji yra mano stiliaus ikona.