Gamta – tyra, nekalta kaip vaikas (nuotraukų galerija)

Land Art išvertus iš vokiečių kalbos – žemės menas. Tai toks menas, kai didelio mastelio objektai kuriami gamtoje iš jos pačios medžiagų, dažniausiai pasmerktų myriop, pavyzdžiui: medžių sausuolių, žabarų, lapų. Neretai pasitelkiami akmenys. Medžiagos tvirtinamos viena kitomis arba moliu, natūralaus pluošto virvėmis.
Neišvengiama žemės meno savybė – laikinumas. Jis, veikiamas saulės, lietaus, sniego, vėtrų, suyra po metų antrų. Kol nesuiro, beldžiasi į žmogaus protą, jausmus, sudarydamas vienovę su gamta – ne iš jos išsiskirdamas, o ją atskleisdamas.
Kokius jausmus, mintis į savo kūrinius – žemės meno objektus – sudėjo trečiojo tarptautinio festivalio „Land Art Raudondvaris“ dalyviai? Festivalis vyko rugpjūčio 14–19 dienomis Raudondvario, Kauno rajone, dvaro parke.

Bičiulystė tęsis
Žemės meno festivaliai Raudondvaryje vyksta kas dvejus metus. Jų sumanytojas ir organizatorius – kaunietis floristas, žemės meno Lietuvoje pradininkas Marijus Gvildys.
Tradiciškai „Land Art Raudondvaris“ festivaliuose dalyvauja garsus šveicarų floristas, žemės meno kūrėjas Peteris Hessas. Jį M. Gvildys laiko savo mokytoju. Šiųmečiame festivalyje žemės meno objektus kūrė 27 floristai iš Latvijos, Rusijos, Kazachstano ir Lietuvos, suskirstyti į 13 komandų. Kas iš penkių meistrų joms vadovaus, lėmė burtai. Vienoms komandoms vadovavo P. Hessas (Šveicarija), kitoms – Vadimas Kazanskij (Rusija) arba Jorgi Pascualis (Ispanija), Gabrielis Meneguzzi (Italija), Zygmuntas Sieradzanas (Lenkija).
Vargu ar kas nors iš komandų narių abejojo, kad M. Gvildys apsiriko jas sudarydamas. Atvirkščiai: kūrėjus stebino festivalio organizatoriaus gebėjimas įžvelgti, kas su kuo kurdamas sutars, todėl pasieks gerų rezultatų.
„Ir ateityje bendradarbiausime, – tvirtino vienoje komandoje atsidūrusios menininkės Eglė Krencienė ir Vaida Vaitkutė-Eidimtienė, stebėdamosi M. Gvildžio įžvalga: – Jis mato, kas su kuo tinka.“
Kad liks bičiulėmis ir vėl dviese kurs, vylėsi ir latvė Ilse Balodis iš Rygos bei rusė Natalija Konovalova iš Jekaterinburgo, dėkodamos likimui, kad išsipildė svajonė dirbti su P. Hessu.
„Džiaugiamės, kad čia atvykome ir atsidūrėme vienoje komandoje. Politikos negalima painioti su menu. Ne visada yra taip, ką rodo televizija… Mums, menininkams, ir taip rizikos pakanka. Įvairių tautų žmonės turėtų bendradarbiauti dirbdami, kurdami, – mintijo N. Konovalova, su kolege latve rizikavusi sukurti vyriškos jėgos reikalaujantį kūrinį „Pasivaikščiojimas“. – Lietuva yra nuostabi šalis. Marijus supažindino su Kaunu, Trakais. Jis širdingas. Maloniai stebino menininkai, pas kuriuos Marijus nuvežė. Kaip jis tokių puikių rado?“

Idėjas diktuoja vieta
Žemės menas pradedamas kurti pajutus trauką vienam ar kitam gamtos, kurioje atsidūrei, kampeliui, objektui. Jie padiktuoja būsimo kūrinio idėją.
Komandos ėmė kurti, kai idėjai ir jos realizavimo būdui pritarė vadovai. Jie talkino kūrybos procese.
Daugelis festivalio dalyvių čia, Raudondvaryje, pirmą kartą bandė jėgas žemės mene.
Tarp jų – Marija Tarasova ir Marina Malceva. Jos džiaugėsi rezultatu – iš šakelių ir senų medžio lapų sukurtu kokonu, simbolizuojančiu perėjimą iš žemesnės kokybės į aukštesnę. „Iš vikšro virtome drugeliu – nuo floristikos ūgtelėjome iki žemės meno“, – šmaikštavo menininkės. Pasak jų, žmogų dvasiškai ūgtelėti neretai priverčia lūžis gyvenime – akistata su mirtimi, artimojo netektis ir pan.
Parko lankytojai, žvelgdami į maskviečių Dinos Kochetkovos ir Aleksandro Zaripovo kūrinį – iš šakų šakelių supintą gaubtą, ne visiškai dengiantį ąžuoliuką, spėliojo, kad tai – kiaušinis, simbolizuojantis proveržį, gyvasties galią.
Kūrinio autoriai prasitarė apie jo sąsają su gražia dvaro istorija, su išlikusia oranžerija. Joje, rūpesčio apgaubti, vaisius vedė net apelsinmedžiai. Ąžuoliuko gaubtas atkartoja dvaro pastatų arkines langų formas. Jis erdvus, kiauro viršaus, kad medelis galėtų stiebtis, tvirtėti. Tokios simbolikos gaubtas būtinas ir žmogui, ypač mažam, jaunam.

Užduotis smegenims
„Žemės mene, kaip ir kitame, turi slypėti filosofinė mintis. Geras žemės menas – sunki užduotis žiūrovų smegenims. Jei kuri iš širdies, žmonės ir susimąsto“, – neabejojo Sibiro miesto Omsko gyventoja Viktorija Rudenko. Ji su Svetlana Savčenko iš Sankt Peterburgo tris senolius trikampiu stovinčius parko medžius sujungė panašia forma, supinta iš vytelių. Objektą pavadino „Integracija“.
Menininkės sutinka su pavadinimu, kurį ištarė dvarvietėje veikiančio Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas, pamatęs jų kūrinį: „Meškų guolis“. Tokia asociacija jam kilo prisiminus istoriją apie dvi meškas, kuriomis statant dvarą buvo tempiamos plytos.
„Dėmesį patraukė saulės nutviekstas apytuštis parko plotas, kurio viduryje – apsamanoję medžiai. Jie priminė sustojusį dvaro pilies laiką“, – aiškino Anna Peškova iš Kazachijos miestelio Temirtau. Ji ir Denisas Pčeliakovas iš Rusijos sustojusio senojo laiko įspūdį sustiprino minėtus medžius paversdami centru laikrodžio, kurio rodyklės – iš akmenų, šakų ir šakelių. Jos – tarsi tvirtovė. Menininkai kūrinį pavadino „Laiko pastovumas“.
M. Gvildžio mokinės Indrės Labunskaitė ir Indrė Petrusevičiūtė apie savo „Smėlio laikrodį kitaip“ iš akmenų ir šakelių sakė, jog jis, panašiai kaip ištirpę Salvadoro Dali tapybos laikrodžiai, simbolizuoja gyvenimo procesų kaitą. „Viena kitą papildėme. Ir toliau kartu keliausime, – tvirtino būsimosios floristės, neslėpdamos susižavėjimo žemės menu: – Tai – gamtos menas gamtai, bendravimas su savimi. Jį kurdamas pažįsti save. Pajunti gamtos kvapą, skonį ir imi kurti.“

Moko nesisavinti
Pasak V. Vaitkutės-Eidimtienės, žemės menas – tai meditacija, gamtos pažinimas: „Labai įdomu stebėti medžiagas, jų faktūras. Pavyzdžiui, kiek daug gali papasakoti nupjauta ripka – kiek medeliui buvo metų, kokiomis ligomis sirgo.“
Moteris rodo į išmestos naujametės eglutės, tapusios vieno lietaus lašo karkasu, rieves. Jos su E. Krenciene sukurtą „Lietaus lašų žaismą“ sudaro septyni medžiuose pakabinti lašo formos objektai, suvyti iš šakelių, vytelių. Kodėl septyni? Nes festivalis vyko septynias dienas. Per visas lijo. Kodėl žaismas? Nes Lietuva – lietaus kraštas. Kūrėjos pabrėžia,jog žemės mene panaudojus atgyvenusias gamtos medžiagas, jai suteikiamas antrasis gyvenimas.
„Atrodytų, lengva kurti žemės meną. Iš tiesų sunku: reikia prisijaukinti vietą, medžiagas. Moterims dar fiziškai sunku“, – sakė plaktukais, pjūkliukais apsiginklavusios menininkės N. Konovalova ir I. Balodis, sutvirtindamos „Pasivaikščiojimą“ sudarančius kuoliukus. Taką jos nusprendė kurti kaip asociaciją su pasivaikščiojimais parke.
Kiekvieną festivalio dieną vykdavo seminarai. P. Hessas pabrėždavo, jog svarbu žemės meno objektą sutvirtinti, kad būtų saugus.
Ar ne veltui sunkus darbas, kai kūrinį netrunka pasiglemžti gamta?
„Gamta moko nesisavinti. Ji – nekalta, natūrali kaip vaikai: ir jie neaiškina savo poelgių. Žemės meno esmė – kad jis sunyks. Turime dėkoti gamtai, kad leido iš jos pasiskolinti medžiagas ir kūrinyje nors trumpam palikti dalelę savęs. Viskas juk laikina“, – mintijo I. Balodis ir N. Konovalova.

Grožis išgelbės pasaulį
Ir meilė neretai esti laikina, skaudi, tačiau mylėti būtina, ypač moteriai. Jai svarbiau mylėti, nei būti mylimai. Jei ji mylima, bet nemyli, yra blogiau, nei mylėti ir nesulaukti atsako. Žmogus turi vertinti, kai jį myli. Jei mylėsi kaip saulė mus myli – atiduodamas viską ir nieko atgal netrokšdamas, – tada ir neskaudės, kai nesulauksi meilės atsako. Tokias prasmes į savo kūrinį sudėjo Jevgenija Kuznecova ir Jegoras Potapovas iš Sankt Peterburgo. Jie, pastebėję, jog vienas iš šalia augančių dviejų medžių link kito tiesia ilgą storą šaką tarsi glėbtų, jį pavadino Moterimi. O truputį nusisukusį nuo jos pavadino Vyru ir sutvirtinę šakutes „užaugino“ jam ranką, glėbiančią mylinčiąją. „Moters meilės energija maitina vyrą, skatina žygiams, augina jo meilę jai. Kai moteris myli vyrą, jis dėkodamas rūpinasi ja. Mums norėjosi atsako į meilę – pozityvaus vyro ir moters ryšio“, – kūrinį komentavo J. Kuznecova. Ji šventai tiki rašytoju Fiodoru Dostojevskiu, teigusiu, jog grožis išgelbės pasaulį. Pasak menininkės, tikrasis grožis – tai širdies grožis: gerumas, vidinis gebėjimas mylėti, atjausti, priimti pasaulį, koks yra.
Maskviečiai Svetlana Budekina, Georgijus Barakanas ir Andrejus Filonenko savo prie fasadinės buvusių arklidžių pusės prišlietą kompoziciją iš aukštyn kylančių ir apačioje sudėtų akmenų aiškino ir kaip sąsają su dvaro praeitimi, kai fakelai jį apšviesdavo, ir su vyresnės kartos žmonėmis: kiekvieno iš jų gyvenimas vertas dėmesio. Akmenys esą ne bet kokie – nugludinti. Jauni žmonės panašūs į aštrius akmenis, nes jų energija nukreipta išorėn, o vyresnių – glūdinti viduje.
M. Gvildys, kaip vijurkas sukdamasis organizaciniuose festivalio reikaluose, ištaikė laiko sukurti, pasak paties, paprasčiausią, primityviausią, vis dėlto klasikinį Land Art meno pavyzdį, tarp dviejų suaugusių medžių sudžiaudamas šermukšnių kekes taip, kad nesimatytų „virvių“. Uogų raudonis – sąsaja su dvaro rūmų spalva. Juose veikia Kauno rajono santuokos biuras. Kol būsimieji sutuoktiniai nesusitiko, juos, kaip ir tuos medžius, gaubė tuštuma. Kai juodu pamilo vienas kitą, tuštumos neliko. Gal būt tai simboliška, nes šį kūrinį Marijus kūrė kartu su Anastasija Bezruchova?
P. Hessas teigia esąs labai patenkintas šiųmečio festivalio rezultatais: „Darbai jausmingi, su įkvėpimu sukurti. Jie įdomesni, rafinuotesni, kryptingesni nei ankstesnių metų, ne figūriniai“, – pastebi P. Hessas.
Visus festivalio dalyvius apdovanojo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Jis nuoširdžiai globoja „Land Art Raudondvaris“ ir pakvietė menininkus vėl susirinkti po dvejų metų.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

1 2 3 4 5