Gamtos poetas ir paukščių žynys

Gamtininkas, ornitologas, vaikų rašytojas ir publicistas Selemonas PALTANAVIČIUS yra mūsų akys į gamtą. „Būtina dalytis viskuo, ką žinai, ką išmokai, atradai. Labiausiai to reikia vaikams. Juk jie kada nors mokys savo vaikus“, – kitaip nė nesuvokia savo misijos garsusis gamtininkas, sudėtingiausius dalykus gebantis paaiškinti paprastai.

Jūsų, pagal gyvenimo būdą ir sampratą tikriausio gamtininko, dera klausti, kodėl mes taip keistai elgiamės: dalijamės gražiais vaizdais socialiniuose tinkluose deklaruodami, kaip mylime gamtą, o iš tiesų jos nė nepažįstame. Štai ir pats pristatydamas kelionių vadovą „Nemunu per Lietuvą“ apgailestavote, kad turime arteriją, kuria nebekeliaujame.
Yra tokia problema, gal net veikiau svetimėjimo gamtai procesas. Ir negali identifikuoti nei jo pabaigos, nei laipsnio, nei iš ko tas procesas susideda. Gal žmogus ir gali gyventi neatpažindamas žvėries pėdų, neskirdamas medžių, neatrinkdamas paukščio giesmės. Aš tai vadinčiau ne visos žmonijos, bet jos grupės, kartos erozija. Ne tik pažinimo, bet ir bendrąja
prasme.
Ko reikia išmokyti mažą vaikiuką, kad jam pakaktų visą gyvenimą? Jam reikia visko! Kas bus, jei vaikui niekada neduosime paliesti, pajausti paukščio kiaušinuko ovalumo, šuniuko kailio minkštumo? Mes daug ko nežinome. Kartais mokyklose klausiu vaikų, kiek yra spalvų. Spėlioja, kad šimtas, du šimtai. Sakau: „Palaukit, nėra dviejų šimtų – yra septynios pagrindinės spalvos, o iš jų toliau maišomas visas pasaulis.“ Mokytojai šito neaiškino, vaikui ir namie nieko apie spalvas nesakė, todėl jis jų nepažįsta.
Žmonės nebesugeba pasakyti, kuris upės krantas kairysis, o kuris – dešinysis. Neturi galvoje to, ko jiems nereikia. Informacinių technologijų galimybės leidžia vaikui pasiekti viską. Bet jis nežino, kaip su tuo, ką pasiekia, elgtis. Girdėjau, kaip barzdotas vyras skambina mamai: „Kiek minučių dešreles virti? Ieškau internete, nerandu.“ Žioji milžiniška vadovėlių, mokymo sistemos spraga. Seniai pasaulyje su vaiku, ypač jei tai pradinukas, žaidžiamas tik vienas žaidimas. Tada jis nepatiria jokio streso. Kai temos kaitaliojamos kas 45 minutes, jis nenori nieko suprasti. Kai taip yra, reikia nulenkti galvas ir sakyti: „Atsiprašome, vaikai, mes kitaip negebame planuoti mokslo programų.“ Nes tokių, kokias dabar vaikams siūlome, jiems nereikia. Derėtų atnaujinti mokymo programas: virtualųjį pasaulį susieti su kiaušinio virimu, spalva, rankomis liečiamu daiktu.

Prieš ketverius metus sostinės knygų mugėje pristatėte knygą vaikams „Eime į gamtą!“. Stengiatės nuo mažumės mokyti gamtos pažinimo ir tai Jums puikiai pavyksta – „Maži ežiuko sapnai“ išrinkta geriausia 2016 metų knyga vaikams. Atradote teisingą metodą, apie ką ir kaip rašyti?
Tokio metodo nėra. Negali sėdėti ant kalno ir jaustis pasakotoju. Tiesiog turi gyventi toje knygoje. Knygelė „Maži ežiuko sapnai“ tikrai ne apie ežiuką. Ji – apie kiekvieną vaiką. Apie jo santykius su mama. Apie dalijimąsi gebėjimais ir motinos išmanymu. Neįkyrus, nepastebimas – toks turėtų būti mokymas. Jei matome, kad vaikas sudirgsta ir nepriima mokymo, kankiname jį.
Kartos dabar keičiasi labai greitai: 3–5 metai – jau kita karta.
Vaikai labai imlūs, daug išmano. Jie puikiai supranta naujausias technologijas, bet šios dažnai (jų tėvų rankomis) paverčiamos įrankiu mažiesiems gadinti.
Ačiū Dievui, kol kas vaikai skaito knygas. Perskaitęs kitas dažnai net negali papasakoti, apie ką ten rašyta. Šito visai nereikia. Būtų netgi žiauru versti vaiką atpasakoti. Prieš dešimt metų mano „Velniukas ir vieversiukas“ taip pat buvo išrinkta metų knyga, tada balsavo patys vaikai. Pamenu, vienoje mokykloje paklausiau, ar skaitė. Atsistojo gal antrokas, gal trečiokas – rašaluotais pirštais, toks futbolą ką tik žaidęs. Klausiu, apie ką ta knyga. Galvojau, atsakys valdiškai: „Apie velniuką ir vieversiuką.“ O jis sako: „Manau, kad ta knyga apie gerumą.“ Aš vos neapsiverkiau, nes jis pataikė į dešimtuką. Ten nebuvo nė vieno tiesioginio žodžio apie gerumą. Man baisu, kai reikalauja: „Vaikai, būkit geri, būkit geri!“ Jie tikrai netaps geri, jei taip sakysim. Reikia taip su vaikais ir greta jų gyventi, kad jie net nepajaustų, kaip tampa geri.

Jūs pats, aišku, žinote patikimą būdą negadinant vaikų juos atitraukti nuo kompiuterio ir išsivesti į gamtą. Patariate net sumuštinių ir termoso tokioms išvykoms neimti. Uogos ir grybai – puikus masalas, o kuo dar sudominti vaiką miške? Nuo ko pradėti miestiečiui? 
Kiekvienas atvejis yra kitoks. Svarbiausia – susiruošti ir eiti labai smagiai, kad kiti užsidegtų. Tiesa, dėl to termoso: einant su vaikais jo reikia, tačiau jį turėtų neštis jie patys. Sumuštinius kelionei taip pat turėtų darytis patys, tada jie bus skaniausi. Kuo vaikus sudominti miške, gamtoje? Taigi tuo pačiu, kuo ir save: pakelkite ant žemės gulintį akmenį, atverskite virtuolį stuobrį – juk ten visas nežinomas pasaulis. Jei šilta, atsigulkite ant žemės ir ilgai žiūrėkite į medžių viršūnes, virš jų skriejančius debesis. Esu tik­ras, kad retas tai daro, todėl praranda nuostabius pojūčius. O paskui… Na, ką čia visą pradžiamokslį pasakoju, esame tėvai, turime patys suprasti ir susiprasti. Svarbiausia – niekada nesididžiuoti tuo, ką žinote, nes žengę dar vieną žingsnį vaikai būtinai suras tai, ko nežinote. Bet to visai nereikia bijoti, galima kartu nusipiešti, apžiūrėti per didinamąjį stiklą, nufotografuoti. Namuose viską bus galima atpažinti – štai kada prisiminsime, kam yra internetas ir kompiuteris, kam mūsų lentynose kaupiamos knygos…

Trys iš Jūsų šeimos ketveriukės – biologai: dukra, žmona ir Jūs. O sūnus – informatikas. Ar vienas gamton išsiruošiate, ar visiems kartu pavyksta? 
Žinote, ne kiekvienas turi kantrybės stebėti, kaip vienas iš šeimos narių valandų valandas „šnekasi“ su vabalais. Todėl dažniausiai keliauju vienas, kartais mano kelionėse dalyvauja dukra. Jeigu kur nors keliaujame visi (sūnus taip pat), tai visi keturi fotografuojame, žiūrime, pažįstame drauge. Darbas gamtoje labai asmeniškas dalykas, negalima skubėti, todėl smagiausia būti vienam. Kol vaikai maži, galima kartu smilga vabalus pavarinėti. Ne tik tam, kad juos išmokytume pažinti
gamtą – tai padeda susidraugauti su atžalomis.

Gamtininkas Leonardas Grudzinskas Jus pavadino gamtos poetu ir paukščių žyniu. Jūsų profesija – ornitologas. Kokiu paukščiu pakiltumėte, jei būtų įmanoma?
Nežinau, kaip ten būtų. Man visi paukščiai įdomūs, ypač gand­ras, esu porą knygų apie jį parašęs. Visąlaik sakau, kad gandras truputį panašus į lietuvį. Jis greta mūsų gyvena, bet jo neprijaukinsi: visą laiką jaučia atstumą – vaikšto netoli žmonių, bet neprieina per arti. Jis turi orumo. Čia tau ne žvirblis, kuris iš po kojų trupinius renka. Ne, jam trupinių nereikia. Man įdomu visi paukščiai, visa gamta. Išvažiuoju į mišką, persirengiu šliaužtiniais, šliaužioju keliais, nors tokio amžiaus dėdulės to jau nedaro. Žinau, neužteks ne tik šito, bet ir kitų gyvenimų viską atrasti, bet aš smalsumo nepraradau – man viskas įdomu, viskas patinka. Ir ką surasiu, ką sužinosiu, visada pasakosiu, rašysiu, dalysiuosi. Norėtųsi, kad ir po manęs kas nors rašytų, pasakotų. O kad galėtum tai daryti, turi daug žinoti.

Solveiga Potapovienė

Liudo Masio nuotrauka