Globojamas gyvulininkystės sektorius nenumaldomai traukiasi

Optimistines nuotaikas, vyravusias šio Seimo kadencijos pradžioje, keičia niūri ir nervintis verčianti realybė. Negailestingai bliūkšta užmojis gaivinti gyvulininkystę, iš dalies ir pieno sektorių. Gruodžio 1-ąją sukanka lygiai dveji metai, kai valstybės institucijų, pieno gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų atstovai pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus plėtros strategijos gairių įgyvendinimo“. Numatyti būdai, kaip pieno gamybą iki 2030-ųjų padidinti dvigubai, produktyvių karvių bandą išplėsti iki 380 tūkst. Tačiau viskas krypsta visai ne pagal planą. Per tuos dvejus metus išnyko 4 tūkst. piendavių.

Euforija išgaravo

Strategijomis ir planais dauguma žmonių jau seniai netiki. Tačiau jų autoriai iniciatyvų imasi nuoširdžiai tikėdami, kad pastangos yra prasmingos. Taip triūsė ir pirmojo šios Vyriausybės žemės ūkio ministro Broniaus Markausko politinio pasitikėjimo komanda. Strategija buvo kurta moderniai: samdyta moderatorių, tris mėnesius vyko protų mūšiai, atskiromis grupėmis diskutavo ekspertai, valdininkai, socialiniai partneriai… Galiausiai prieš fotoobjektyvus ir televizijos kameras buvo raitomi parašai po deklaracija, simboliškai susidaužiama pieno sklidinomis taurėmis.

Buvo gražu, bet Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis jau tuomet skeptiškai atsiliepė apie dokumento perspektyvą. Viską lems žaliavinio pieno supirkimo kaina, sakė jis. O supirkimo kaina nekilo, skirtingai nei gamybos sąnaudos.

Netruko išgaruoti euforija ir ministerijos kabinetuose.

Liūdnas tendencijas patvirtina šią savaitę ES statistikos tarnybos pateikta informacija apie žemės ūkio pastarųjų metų gamybos apimtis. Tuo tarpu, kai ES vis dar stebimas augimas, Slovėnijoje netgi kone 18 proc., Lietuva patenka į grupę tų šalių, kuriose agrarinis sektorius traukiasi: gamybos apimtis apskritai sumažėjo 7,4 proc., o gyvulininkystės produkcijos gamyba smuko 2,9 proc.

2018 m. buvo importuotas visų laikų rekordinis žalio pieno kiekis – ketvirtadalis viso pieno pramonės perdirbto pieno. Bliūkšta vizija lietuviškais pieno produktais užversti Kiniją.

Dar liūdnesnis vaizdas atsiskleis, įvertinus šių metų rezultatus. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šiemet spalį natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 4,5 proc. mažesnė, pieno supirkta 3,5 proc. mažiau.

Yra dedikuota programa

Gyvulininkystės sektorius pripažintas prioritetiniu. Jam yra dedikuota speciali Nacionalinė 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa. Ji patvirtinta Vyriausybės nutarimu, o programos įgyvendinimo priemonės, lėšų poreikis buvo tvirtinami atskiru žemės ūkio ministro įsakymu, 2014–2016 m. ir 2017–2020 m. veiksmų planais.

Programos strateginis tikslas yra stiprinti į vidaus bei užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, augintojams užtikrinantį pajamas, o vartotojams – geros kokybės produktus. Numatomos priemonės, kaip didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir plėsti gyvulininkystės produkcijos gamybą. Kita veiksmų kryptis – diegti naujausias technologijas bei mokslo pasiekimus, užtikrinti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės specialistų rengimą. Taip pat numatoma tobulinti veislininkystės sistemą, plėsti veislinių gyvūnų skaičių, saugoti genetinius ūkinių gyvūnų išteklius. Programos dalis yra ir ūkinių gyvūnų gerovė bei sveikatingumas.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrimai patvirtina, kad dauguma vartotojų (94 proc.) teikia pirmenybę lietuviškos kilmės gyvulininkystės produktams. Tačiau ar ilgai dar jų ras prekybos centrų lentynose?

Paprašė pristatyti, kaip įgyvendinama

Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK), vykdydamas parlamentinę kontrolę, paprašė Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) pristatyti, kaip vykdoma Gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa. Gyvulininkystės ir veislininkystės skyriaus vedėjui dr. Arūnui Šileikai teko sudėtinga užduotis komentuoti rezultatus sprendimų, kuriuos priėmė per tą laiką pasikeitusi ne viena ministerijos vadovybė, ir ne tik ji.

Nuo 2014 m. visų ūkinių gyvūnų, įskaitant paukščius ir bičių šeimas, sumažėjo 7 proc., o karvių skaičius – 20 proc. Kiaulininkystės sektorius dėl afrikinio kiaulių maro (AKM) patekęs į duobę. Geros žinios tik iš mėsinės galvijininkystės, tiesa, daugiausia plėtėsi mišrūnų skaičius (74 proc., grynaveislių – 40 proc.). Padidėjo ir avių banda (58 proc.).

ŽŪM akcentuoja pastangas: ūkinių gyvūnų laikytojų pajamų palaikymą per savanoriškąją susietąją ir papildomą nacionalinę paramą; gyvulininkystės sektoriaus projektams suteikiamą maksimalų investicinės paramos intensyvumą ir kt. Daugėja išskirtinės kokybės, dabar – nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės gamintojų (lyderystės neužleidžia bitininkai); ekologinės gamybos ūkiuose po kelis procentus didėja sertifikuotų gyvulių skaičius. Tai investicija, tikintis didesnių dividendų iš eksporto, lygiai kaip ir dalyvavimas tarptautinėse parodose (remiamas 5–7 gyvulininkystės subjektų dalyvavimas užsienio parodose kasmet).

Kol kas tęsiama parama veisliniams gyvūnams įsigyti (iki 30 proc. įsigijimo kainos). Tiesa, panaudojamos ne visos tam skiriamos lėšos. 2017 m. skirta per 2 mln. Eur valstybės pagalbos lėšų, planuota įsigyti 4,3 tūkst. grynaveislių gyvūnų, o panaudota mažiau nei pusė skirtų lėšų, įsigyta 1,6 tūkst. ūkinių gyvūnų. Pernai skirta 1,8 mln. Eur, o panaudota mažiau nei pusė ir įsigyta mažiau nei tūkstantis gyvulių (planuota – 2,7 tūkst.).

ŽŪM pabrėžia ir tai, kad gerėja bandų veislinis potencialas. Kontroliuojamo produktyvumo karvių skaičius sudaro apie pusę visų melžiamų karvių; produktyvumas iš karvės per penkerius metus padidėjo 850 kg.

Nacionalinės veislės – nyksta

Visgi kas nutiko, kad puoselėjant veislininkystę nebeliko kai kurių nacionalinių veislių? Tenka konstatuoti, kad prarastos yra Lietuvos juodmargės, Lietuvos žalosios. Pasak dr. A. Šileikos, tai nulėmė natūralūs rinkos procesai, ūkininkai tiesiog rinkosi produktyvesnes veisles. Išstūmimas prasidėjo seniai. Dar 2001 m. vos du buliai turėjo 50 proc. Lietuvos juodmargių kraujo. Panašiai yra su Lietuvos žalosiomis. Prieš dešimtmetį dėl ekonominių priežasčių paskutinė jų atsisakė Skaistgirio žemės ūkio bendrovė. Žalosios dabar kartu su kitomis nykstančiomis veislėmis saugomos LSMU VA Gyvulininkystės institute.

Į nykstančiųjų kategoriją pateko ir Lietuvos baltosios kiaulės.

Daug kalbėta ir rašyta apie AB „Kiaulių veislininkystė“ privatizavimo dilemą. Nepaisant protesto balsų, įmonė buvo įtraukta į privatizuojamų įmonių sąrašą. Tam Vyriausybės posėdyje pritarė buvęs žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Dabar ŽŪM tiksi valstybinę kiaulininkystės bendrovę išsaugoti. Dr. A. Šileika, kuris yra jos valdybos pirmininkas, tvirtina, kad „Kiaulių veislininkystės“ veikla stabili ir kad ši įmonė Lietuvai labai reikalinga.

Vienas argumentas – tai svarbu genofondo išsaugojimo tikslais. Genofondinė banda turi būti laikoma per dvi vietas, o šiuo metu yra tik Gyvulininkystės institutas. Prieš porą mėnesių Kazlų Rūdos seniūnijoje, įsiplieskus AKM, buvo prarastas vienas genofondinis kiaulių ūkis. Taip pat ŽŪM pripažino, kad valstybinis kiaulininkystės ūkis yra reikalingas smulkiesiems ūkiams.

Daug priklauso nuo vairininko

Valstybė gyvulininkystei skatinti paskyrė daug lėšų. Ar jos panaudotos tikslingai, nepadaryta klaidų (jei taip, kokios jos), kaip galima buvo užtikrinti tolygią gyvulininkystės plėtrą visuose regionuose? Klausimai sunkūs, dar sudėtingiau rasti atsakymus. Prirašyta daug strategijų. Tačiau ar yra valstybėje ilgalaikė gyvulininkystės strategija? Mėsinės galvijininkystės plėtra pradiniame etape buvo stichiška, su valstybės parama buvo įsivežtas ištisas veislių margumynas. Vėliau susigriebta, kad veislių gausą reikia kontroliuoti, tačiau dėl margos veislinės medžiagos rinkoje įgyti svorį vis dar sunku.

ŽŪM valdymo srities įmonių ir įstaigų pertvarkos stilius ir pasekmės taip pat byloja apie „ilgalaikę“ strategiją. Dabar ji daug priklauso nuo asmenybės, kurios rankose yra ministerijos sistemos vairas. Geras pavyzdys yra blaškymasis su „Kiaulių veislininkyste“.

Galima prisiminti, kad kažkada gyvulininkystės plėtros strategai kartu su socialiniais partneriais planavo stiprinti eksperimentinę veislininkystės bazę. O apsisukus nutarta, kad Dotnuvos eksperimentinio ūkio reikia atsikratyti. Kaip tik šiomis dienomis vyksta jo aukcionas, jau trečias per pusmetį. Neatsirandant pirkėjų, pradinė kaina aukcione ženkliai sumažinta.

Rezultatą lemia virtinė veiksnių

KRK pirmininkas Andriejus Stančikas mano, jog yra daug veiksnių, lemiančių gyvulininkystės sektoriaus mažėjimą. Trūksta ir ilgalaikės strategijos, galimai lėšos buvo ne visuomet panaudotos tinkamai, sektorių smukdo žemos produkcijos supirkimo kainos, AKM išplitimas… Atsiliepia ir kartų kaita: 60 proc. ūkininkų yra garbaus amžiaus, o jaunimas nenori rinktis gyvulininkystės.

„Reikia mąstyti, kaip jauniesiems ūkininkams sudaryti sąlygas ne traktoriui nusipirkti, o ūkiui įsigyti, kaip sudaryti ilgalaikius kreditus“, – įžvalgomis bei siūlymu ŽŪM dalijasi Seimo komiteto pirmininkas, žadėdamas po kurio laiko prie temos sugrįžti.

Seimo komitetas apgailestaudamas pažymi, kad gyvulininkystės produkcija pernai tesudarė 40 proc. šalies žemės ūkio produkcijos, o Suomijoje, Danijoje, Airijoje šis rodiklis siekia 65–75 proc. Besitraukiantis gyvulininkystės sektorius kelia grėsmę dirvožemio kokybei, siaurėja galimybės kurti didesnę pridėtinę vertę žemės ūkyje.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė