Gynėjų daug, bet gintis tenka patiems

Lietuvoje veikia iš valstybės biudžeto finansuojama Valstybinė vartotojų teisių apsaugos  tarnyba, veikia tuntas vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, tarnybų, depar­tamentų, asociacijų, sąjungų, gynimo lygų, centrų, federacijų ir konfederacijų, kurios dedasi ginančios pirkėjų ir paslaugų vartotojų teises. Visos jos turi vadovus – pradedant pirmininkais ir baigiant skambiai pasivadintais prezidentais, būstines, telefonus, kai kurios ir internetines svetaines. Tačiau netgi esant tokiam dideliam vartotojų teisių gynėjų būriui, rasti teisybę nelengva, nes dauguma tų organizacijų užsimojusios šviesti, konsultuoti, daryti tyrimus, kurių medžiaga vėliau dulka lentynose, o ne imtis juodo darbo – konkrečiais veiksmais padėti žmogui apginti jo interesus. Beje, visi tie „gynėjai“ pluša už mūsų, t.y. mokesčių mokėtojų, arba ES projektų pinigus.

Vartotojai pagalba nesidžiaugia
Europos Komisijos duomenimis, tik 62 proc. verslininkų Lietuvoje žino, kur ieškoti informacijos ar kreiptis konsultacijos vartotojų teisių apsaugos klausimais. Dar mažiau yra vartotojų, žinančių, kur tokiais atvejais ieškoti pagalbos – apie 56 proc.
Ką visa tai rodo? Ogi tai, kad informacijos sklaida, kurią bando demonstruoti beveik visos vartotojų teisių gynimo organizacijos, dažniausiai nepasiekia tų, kuriems jos labiausiai reikia. Kita vertus, gali kiek nori aiškinti tas teises, bet, jei žmogui niekas nepadės jų apginti, pagrindinis tikslas nebus pasiektas.
Šalies vartotojų apklausa parodė, kad maždaug trečdalis – apie 33 proc. – vartotojų teisių gynimą Lietuvoje įvertino neigiamai. Dar 23 proc. apie tai irgi nieko gero negalėjo pasakyti.

Vaiko tarsi įkyrias muses
Jokia paslaptis, kad silpniausiai vartotojų teisės ginamos tų, kurie perka arba naudojasi kokiomis nors paslaugomis rečiau. Dažniausiai tai pagyvenę, žemesnio išsimokslinimo, gaunantys mažesnes pajamas, neretai kaimo ir rajonų savivaldybių gyventojai. Jie retokai skundžiasi dėl pažeistų teisių, nes dažniausiai net ir nežino, kur reikėtų kreiptis ir kas jiems galėtų padėti. Grįžę į parduotuvę, kur įsigijo nekokybišką arba nereikalingą prekę ir ten nesulaukę supratimo, dažniausiai numoja į viską ranka: varstyti įvairių įstaigų ir organizacijų duris, juolab bylinėtis teismuose jie nesiryžta. Sugaiši daugybę laiko, prigadinsi nemažai nervų, o naudos beveik jokios.
Tuo, deja, ir naudojasi kai kurie prekeiviai bei paslaugų teikėjai, besiskundžiančiuosius vydami šalin tarsi įkyrias muses. Tačiau dažniausiai visai kitaip jie prabyla, kai akivaizdžiai pamato, kad viskas krypsta į aiškinimąsi teisme.

Garantija be garantijos
Nedideliame Žemaitijos miestelyje gyvenantis Juozas Pocius žurnalistui guodėsi patekęs į kvailą situaciją ir kur besikreipęs, niekur pagalbos nesulaukęs. Kaune vienoje kompiuteriais prekiaujančioje parduotuvėje jis įsigijo spausdintuvą.
„Tačiau džiaugiausi juo neilgai. Po gero pusmečio jis sugedo. Prisiminiau, kad davė garantiją su nurodytomis remonto dirbtuvėmis. Nuvažiavau į vieną jų, o ten sako: garantija iki galo neužpildyta, nėra jokio įrašo, kur pirkote tą daiktą, važiuokite į parduotuvę ir ten aiškinkitės. Nuvažiuoju, o ten jau nieko nėra. Dingo. Klausinėjau vienur, klausinėjau kitur – niekas nieko nežino. Bandžiau ieškoti teisybės vartotojų teisių gynimo organizacijose. Tačiau ten tik pasijuokė. Sako: žmogau, reikia tokias prekes pirkti rimtose parduotuvėse, o ne „Šaraškino kontorose“, kurios vieną dieną ima ir išnyksta. Koks čia vartotojų teisių gynimas, jei sudaromos sąlygos tarpti įvairaus plauko sukčiams? Sukoriau ilgą kelią, išleidau pinigų, gaišau laiką ir nieko nepasiekiau“,– piktinosi žmogus.

Arčiau kaimo
Užgriuvus ekonominei krizei, 2009 m. buvo panaikinti visose šalies apskrityse iki tol veikę Valstybinės vartotojų teisių apsaugos regioniniai skyriai. Gyvenantiems atokesnėse vietovėse, kaimuose, ypač vyresnio amžiaus vartotojams labai pablogėjo galimybės ginti pažeistas teises savo gyvenamojoje vietoje.
Kaip redakciją informavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas Vitas Jonas Ūsas, praėjusiais metais visose šalies apskrityse (išskyrus Vilniaus) vėl buvo įsteigtos tarnybos vyriausiųjų specialistų pareigybės. Ten dirbantys specialistai, pasak V. J. Ūso, seniūnijose, kaimų bendruomenėse rengia seminarus, kuriuose vartotojus supažindina su jų teisėmis, konsultacijas, vietose nagrinėja vartotojų skundus.

Į įspėjimus nereagavo
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išplatino pranešimą spaudai, kuriame pasiūlė UAB „NET komercija“, IĮ „Leo Baltic“, UAB ,,Vebis“ ir UAB ,,Afiliatus“ per 14 dienų nutraukti vartotojų viešojo intereso pažeidimą. Tačiau šis tarnybos paraginimas verslininkams buvo lyg vanduo nuo žąsies.
Dauguma pirkėjų taip ir nesulaukė nei šiose bendrovėse užsakytos garso aparatūros, nei rūbų, nei žiemą būstams šildyti labai reikalingų medžio granulių ar pjuvenų, nei pinigų. Internetas kupinas šių įmonių klientų skundų, komentarų ir skaudžios patirties dalijimosi. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba iki jos nurodyto termino negavo jokio bendrovių atsakymo ir šiuo metu rengia ieškinį teismui dėl vartotojų viešojo intereso gynimo.
Tačiau kai kurios iš šių bendrovių ir toliau reklamuojasi internete, turi savo svetaines ir, matyt, ieško naujų aukų. Kažkas su tuo vartotojų teisių gynimu vis dėlto negerai, jei tokie dalykai dedasi. „Kas iš to, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto svetainėje kabo neatsiskaičiusiųjų su klientais sąrašėlis. Ką tai duoda? Paprasti vartotojai jo dažniausiai net nemato“, – sakė Lietuvos vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė.

Tik skambūs pavadinimai
Solidžiai skambančio Lietuvos vartotojų instituto direktorė Zita Čeponytė, paklausta, kaip padeda institutas vartotojams apginti savo teises, pasiūlė to geriau pasiteirauti kitų. „Mes esame maža organizacija, todėl ne kažką ir galime. Viskas, ką nuveikėme – mūsų internetinėje svetainėje.“ Pasižiūrėjome, o ten – keletas informacijų apie surengtus mokymus.
„Tai niekuo iš esmės vartotojams konkrečiai ir nepadedate?“, – dar sykį perklausėme.
„Galima sakyti ir taip“, – neslėpė direktorė.
Asociacija Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas skelbiasi, jog jungia net septynias organizacijas. Tačiau pabandykite prisibelsti į tą aljansą. Net telefono nerasite. Sužinosite tik tiek, kad šio aljanso vadovė yra Eglė Kybartienė, o adresas S. Stanevičiaus g. 19–40, Vilnius. Ar daug į nemalonią situaciją patekusių vartotojų, niekur viešai neradę net telefono, kulniuos ieškoti pagalbos į Fabijoniškių miegamąjį rajoną?

Galėtų ne tik konsultuoti
Vartotojų teisių gynimo centro pirmininkas Paulius Mereckas neslėpė, kad padeda vartotojams apginti savo interesus tik nemokamai konsultuodamas juos telefonu.
Centras veikia asociacijos teisėmis, jokio finansavimo iš valstybės negauna, todėl tenka užsidirbti iš įvairių apmokamų šviečiamųjų ir kitokių projektų, kuriuos laimi dalyvaudamas konkursuose. „Kito kelio šiuo metu nėra, nes netgi centrui išlaikyti, nemokamai konsultuoti reikia lėšų. Kitoms asociacijoms ar nevyriausybinėms organizacijoms neretai padeda verslo atstovai. Mes tokia parama pasinaudoti negalime, nes būtų supainioti interesai“, – sakė P. Mereckas.
Jo teigimu, dauguma vartotojų teisių gynėjų dirba kituose darbuose, o asociacijose – visuomeniniais pagrindais, kas kiek gali. Bandoma ieškoti kelių, kad Vartotojų teisių gynimo centrui būtų suteikta galimybė atstovauti vartotojų interesams teismuose sprendžiant ginčus dėl nedidelių sumų. Tai, P. Merecko nuomone, padėtų žmonėms realiai apginti savo teises, susigrąžinti šiuo metu neretai prarandamus pinigus. Žinoma, tam taip pat reikia lėšų.
Kita bėda – nestabilumas. Pasak P. Merecko, asociacija gali veikti, gali neveikti arba užsidaryti. Viskas jos steigėjų valioje, niekas nieko čia neįpareigoja ir neįsipareigoja. Todėl, jo manymu, reikėtų tobulinti vartotojų teisių gynimo mechanizmą, siekti, kad tos asociacijos galėtų veikti rimčiau, tolygiau, būtų veiksmingesnės.

Pasigedo skaidrumo ir geranoriškumo
Lietuvos vartotojų federacijos prezidentės A. Armanavičienės nuomone, valstybė turėtų remti tokias organizacijas, padėti joms finansiškai ir metodiškai. „Dabar viskas yra taip: jei jau taip norite, tai ginkite tuos vartotojų interesus visuomeniniais pagrindais. Vienos dirba, kitos – ne, arba egzistuoja tik popieriuje. Kaip kam išeina“, – sakė A. Armanavičienė.
„Ne taip seniai Lietuva buvo bene vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri neturėjo savo atstovo tarptautinėje vartotojų organizacijoje Briuselyje. Tada tam tikslui ir buvo skubiai įkurta asociacija Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas. Mūsų, pavyzdžiui, ten niekas net nekvietė. O tos asociacijos prezidente tapo Eglė Kybartienė, kurios vyras dirba Europos vartotojų centre. Nesunku pastebėti, kad daugelis tų vadinamų vartotojų gynimo organizacijų neturi nei patalpų, nei internetinių svetainių, nei gali parodyti savo veiklos ataskaitų. Ir niekam tai neįdomu. Todėl neretai taip ir būna – apsiskelbusių vartotojų gynėjų visas pulkas, o iš tiesų juos ginti nelabai yra kam“, – sakė A. Armanavičienė.
Federacijos prezidentė nešykštėjo karčių žodžių Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir jos vadovui Feliksui Petrauskui. Jos nuomone, tarp tarnybos ir asociacijų trūksta geranoriško glaudesnio bendradarbiavimo, supratimo ir paramos, todėl neretai būna sunku padėti vartotojams apginti savo teises.

Viskas liks kaip buvę?
Norėjome apie tai pasikalbėti su pačiu tarnybos viršininku F. Petrausku. Tačiau jis, anot A. Armanavičienės, dabar užsižaidęs euro reikalais, tad visi kiti nuėję į antrą planą. Prisiskambinti jam neįmanoma, viršininką akylai saugo jo pavaldiniai, o bet kokius klausimus ragina užduoti tik raštu. Uždavėme. Ir ką gi? Gavome niekieno nepasirašytą atsakymą, kuriame tik cituojami su vartotojų teisėmis susiję įstatymai.
O į klausimą, ar yra kaip nors koordinuojama vartotojų teisių gynimo asociacijų veikla, ar nėra čia nereikalingo dubliavimo, kai tokia šių organizacijų gausa, gavome štai tokį atsakymą: „Asociacijos veikia laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Asociacijų įstatymo bei kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų ir veiklą grindžia savo įstatais. Pagal Asociacijų įstatymą, asociacijoms draudžiama vykdyti valstybės ar savivaldybių, jų institucijų ar pareigūnų bei valstybės tarnautojų viešojo administravimo funkcijas, jeigu to nenumato kiti įstatymai. Taigi vartotojų asociacijų veikla nėra koordinuojama valstybės institucijų.
Vartotojų teisių gynimo būdai ir tvarka yra nustatyti Vartotojų teisių apsaugos įstatyme. Vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, visuomenės sveikatos centrą apskrityje, taip pat į vartotojų ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą. Informacija apie vartotojų teisių gynimą pateikiama Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos bei kitų valstybės institucijų interneto svetainėse. Vartotojai gali kreiptis ir į vartotojų asociacijas, norėdami pasikonsultuoti dėl savo teisių gynimo.“
Taigi, konsultuokitės asociacijose ir graužkite nagus, jei jus apmulkino prekybininkas ar paslaugų teikėjas.

Stasys JOKŪBAITIS
Algimanto SNARSKIO piešinys

kaimo_laikrastis  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.