Gyvenimas skyrium – išbandymas šeimai

Išvykstančiųjų dirbti į užsienį ilgesniam ar trumpesniam laikui daugėja. Vieni nepragyvena Lietuvoje, kiti svečiose šalyse atsiduria dėl profesijos – diplomato, kariškio, europarlamentaro – specifikos. Pilotai, jūreiviai, tolimų atstumų vairuotojai, statybininkai taip pat savaites ar mėnesius nebūna namuose. Jei sutuoktinis ir vaikai negali vykti drauge, išsaugoti šeimą tokiomis aplinkybėmis nėra paprasta. Apie tai kalbamės su Laura Tamuleviče, psichologe, sisteminės šeimos terapijos psichoterapeute, Vilniaus šeimos psichologijos centro vadove. 

Kokius išbandymus patiria šeimos, kurių narius skiria dideli atstumai?
Santuoka per atstumą, kai vienas iš sutuoktinių ilgą laiką gyvena atskirai, patiria nemažai iššūkių. Pirmiausia – išbandymas būti ir gyventi vienam, priimti sprendimus asmeniškai, nes ne visada galima pasitarti su sutuoktiniu. Likusi viena auginti vaikus moteris negali tikėtis fizinės vyro pagalbos. Tai išbandymas ir jausmams, nes kyla pyktis ir nepasitenkinimas. Vyras, būdamas už tūkstančio kilometrų, dažnai nerimauja dėl šeimos saugumo, graužiasi dėl nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti artimaisiais, jaučiasi kaltas. Tas pats vyksta ir išvykus moteriai. Žinoma, išvykusioji pusė prisideda prie finansinio šeimos stabilumo – tai dažnai motyvas emigruoti. Kaip pakryps sutuoktinių santykiai, priklauso nuo iki tol buvusio emocinio ryšio. Santuoka per atstumą nebūtinai atneša tik negatyvius potyrius. Tai gali būti ir galimybė poroms išspręsti įsisenėjusias bėdas, kurių neįveikė būdami per arti vienas kito.

Kokie tokio gyvenimo trūkumai ir privalumai? Karininkų, dažnai vykstančių į misijas, žmonos pasakoja, kad rečiau pykstasi su vyrais, nekreipia dėmesio į smulkmenas.
Yra žmonių, kuriems santykiuose reikia daugiau asmeninės erdvės, kurie nemoka palaikyti labai artimo ryšio, – tuomet toks poros gyvenimo būdas puikiai tinka. Galima sakyti, taip patiriama nuolatinė įsimylėjimo fazė: ilgėtis, laukti, mylėti – ir vėl iš naujo. Tik praktika rodo, kad po 4–6 metų kyla poreikis pereiti į didesniu artumu pagrįstą santykių etapą. Buvimas kartu – tai procesas, turintis savo raidą. Dažnai vienas iš partnerių, kuriam labiau reikia artumo, pavargsta. Pavargsta ilgėtis, pavargsta nuo atskirties, pradeda jaustis vienišas. Tuomet kyla klausimas: kaip gyventi toliau?

Kas tokiais atvejais labiau kenčia – suaugusieji ar vaikai? Kuriam iš sutuoktinių sunkiau – pasilikusiajam ar išvykusiajam?
Manau, kad klausimas, kas labiau kenčia, iš esmės netinkamas – kenčia visi. Šeima yra vientisa emocinė sistema: jeigu nelaimingas vienas narys, tai mato ir jaučia visi. Emociniai išgyvenimai, kuriuos patiria žmonės, labai individualūs, nėra tokių svarstyklių, kurios objektyviai pasvertų, kieno skausmas sunkesnis. Abu sutuoktiniai kenčia atskirties liūdesį, vienatvę, fizinio artumo trūkumą. Kartais žmonės sako: „Jeigu nematai, tai ir širdies neskauda.“ Taip tarsi būtų galima pasakyti ir apie emigruojančius tėvus ar sutuoktinius, tačiau vargu ar tai tiesa. Pati dešimt metų gyvenau Vokietijoje. Kai išvažiavau, man buvo šešiolika, per tą laikotarpį palaikiau ilgalaikius santykius su Lietuvoje gyvenusiu vaikinu. Kaskart išvykstant ir gyvenant toli nuo mylimojo buvo be galo sunku.
Žinoma, abi pusės susiduria su iš dalies skirtingais iššūkiais. Tas, kuris lieka namuose, yra atsakingas už visą buitį. Jei tai moteris, jai tenka rūpintis ne tik vaikų auklėjimu ir priežiūra, bet ir visais praktiniais reikalais – perimti vyriškus darbus. Tas, kuris išvyksta, daug ir sunkiai dirba, siekdamas šeimai didesnės finansinės naudos. Likusiajam namuose sudėtinga apčiuopti tokio gyvenimo ypatumus, kartais gali atrodyti, jog ten būti lengviau.

Ar skyrium gyvenančios šeimos iš tiesų pasmerktos jei ne skyryboms, tai atitolimui, konfliktams, ar įmanoma jų išvengti? Ar turi įtakos išsiskyrimo periodiškumas?
Ar šeima išliks kartu, priklausys nuo abiejų sutuoktinių pastangų palaikyti vienas kitą ir bendrauti turimomis ryšio priemonėmis. Išties išsiskyrimo apibrėžtumas, t. y. kiek ilgai ir kiek kartų teks tai daryti, – labai svarbus. Jei poros santykiai darnūs, o išsiskiriama apibrėžtam laikui ir tikslingai siekiama vėl būti kartu, tai neturėtų pakenkti. Poros skiriasi ne dėl fizinio atstumo, o todėl, kad nemokėjo priimti pasikeitusių bendravimo sąlygų. Šeimai, kurioje iki tol vyravo įsiklausymas, pasitikėjimas, parama, fizinis atstumas neturės griaunančios įtakos. Dažnai išvykimas iškelia ir paaštrina jau esamus nesutarimus, nepasitenkinimą ar skirtumus. Jeigu išvykimas neturi aiškaus termino, jiems nesimato pabaigos, tuomet santykiams iškylanti rizika didėja. Būti drauge, vienas kitam padėti, kartu auginti vaikus – tai yra šeimos tikslai, jeigu tam nebelieka sąlygų, tikėtina, kad nebeliks ir šeimos pagrindo.

Kaip reikėtų organizuoti šeimos gyvenimą per atstumą?
Labai svarbu aiškiai ir konkrečiai informuoti vaikus apie pokyčius, nežadėti to, ko nebus galima įvykdyti. Jeigu įmanoma nuvykti aplankyti ir pamatyti, kaip dirba ir gyvena išvykęs sutuoktinis, tai stiprina poros savitarpio supratimą ir palaikymą. Būtina bendrauti: nenutylėti problemų, tartis ir kalbėtis ne tik apie išsiskyrimo metu kylančius klausimus, bet ir apie jausmus. Jei keičiasi planai, pavyzdžiui, vienas sutuoktinis negali grįžti ar atvažiuoti kaip sutarta, svarbu kuo anksčiau pranešti apie pasikeitimus ir ieškoti kompromisų.

Jeigu jaučiame, kad šeimos nariai pernelyg atitolo vieni nuo kitų, negelbsti ir susitikimai, bendros atostogos, ką daryti? Skirtis ar ieškoti kitų išeičių?
Jeigu šeimos nariai tolsta vieni nuo kitų, vadinasi, nepavyko išlaikyti šeimos pusiausvyros, yra neįvardytų lūkesčių, nusivylimo, abejonių. Tokiais atvejais be galo svarbu netylėti, neužsisklęsti, bet bandyti išsiaiškinti, kas atsitiko ir kas vyksta dabar. Kai pora nesusikalba, reikėtų nepabijoti nueiti pas šeimos psichologą ar psichoterapeutą, kuris padėtų išsiaiškinti, kur slypi problema, kaip elgtis toliau. Skyrybos vyksta tada, kai vienas iš poros ar abu viduje jau atsisveikino su šalia esančiu žmogumi. Jeigu emocinis ryšys nutrūkęs, tuomet nėra pagrindo ką nors atkurti, nes nėra ant ko kurti. Tarpusavio jausmai šeimoje sudaro santuokos pagrindą, ant kurio statomas visas tarpusavio santykių statinys. Jeigu vienas ar abu sutuoktiniai per ilgai delsė spręsti tarpusavio problemas, ilgai jų nepripažino, neįsiklausė į kito sutuoktinio skundus ir poreikius, tuomet gelbėti jau nėra ko. O dažnai nebėra ir motyvacijos stengtis. Pas mane ateina nemažai porų, ieškančių atsakymo, ar dar gyvas tarpusavio ryšys. Ir dažnai žmonės atsakymą patys nujaučia, tik bijo sau ir kitam tai pasakyti. Tokiu atveju geriau aiškiai konstatuoti, kad bendro gyvenimo gija nutrūkusi.

Ką daryti?
Praktiniai patarimai šeimoms, kuriose vienas iš sutuoktinių ilgesnį laiką gyvena ir dirba kitoje šalyje.

  • Kalbėtis.
  • Nenutylėti sunkumų.
  • Kalbėtis apie jausmus.
  • Kalbėtis apie planus.
  • Kalbėtis.
  • Jeigu žmonės atvirai kalbėtųsi, būtų galima išvengti daugybės neigiamų pasekmių!

Giedrė Budvytienė