Gyvulininkystės perspektyvas gožia šiandienos problemos

Renginys vyko Seimo konferencijų salėje.

Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK) surengė konferenciją, skirtą gyvulininkystės ir veislininkystės padėčiai bei perspektyvoms aptarti. Gyvulininkystės situacija – tokia plati tema, kad vienu prisėdimu visko aptarti neįmanoma. Į diskusiją įtraukta veislininkystė – gyvulininkystės pagrindas, susijusi ne tik su selekcija, bet ir vadyba, tądien buvo paliesta tik epizodiškai, giliau nenagrinėta. Mėginta susitelkti į gyvulininkystės problemas apskritai, tačiau konstruktyvių pasiūlymų turėjo retas kalbėtojas.

Iš ministerijos varpinės
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pasakojo, kaip gyvulininkystės situacija atrodo iš ministerijos varpinės. Vaizdas neprastas, nors yra ir susirūpinimą keliančių sričių.
Kai kurios gyvulininkystės šakos – avininkystė, paukštininkystė, mėsinė galvijininkystė – plečiasi. Po pernai rugpjūčio krizės, kai užsidarė eksportas į Rusiją, karvių skaičius išliko stabilus. Smulkių ūkių, kuriuose laikomos vos kelios piendavės, skaičius susitraukė 7 proc., tačiau pajėgūs ūkiai bandas padidino.
Ministerijai svarbūs visi žemės ūkio sektoriai, tolygus jų plėtojimas, tačiau prioritetas teikiamas gyvulininkystei, nes ji kuria didžiausią pridėtinę vertę.
Nacionalinė 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa numato keturis svarbiausius tikslus: didinti ūkinių gyvūnų skaičių bei gamybą; diegti naujas technologijas ir mokslo laimėjimus, rengti aukštos kvalifikacijos specialistus; tobulinti veislininkystės sistemą; užtikrinti ūkinių gyvūnų gerovę ir sveikatingumą. Įgyvendinus strateginius tikslus, bus pasiektas proveržis, gyvulininkystė generuos daugiau pajamų.

Žemyn ritasi kiaulininkystė
Ministrė pripažino, kad kiaulininkystė yra vienintelė gyvulininkystės šaka, kurioje gyvūnų skaičius katastrofiškai mažėja.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys nuogąstauja, kad nieko nedarant su kiaulininkyste gali baigtis kaip su linais. Tačiau, tyrėjo pastebėjimu, dabar geras laikas šiam gyvulininkystės sektoriui paremti. Dar galima pasitelkti struktūrinę finansinę paramą.
Lietuva turi gilias kiaulininkystės auginimo tradicijas, kiauliena – labiausiai vartojama mėsa. Tačiau per 20 metų kiaulių skaičius sumažėjo beveik dvigubai. Šių metų pradžioje, gerokai pasidarbavus afrikinio kiaulių maro (AKM) virusui, nusirista į pokario laikų (1956 m.) lygį.
Apie pusė Lietuvoje suvartojamos kiaulienos yra atsivežama iš kitų ES šalių, taip kartu remiami tų šalių augintojai. Pasak
A. Gapšio, labiausiai kiaulių auginimas mažėja ūkininkų ūkiuose. Pagal vienam ūkiui tenkantį kiaulių skaičių Europoje esame tarp mažiausių, o pagal didžiuosiuose kompleksuose sutelktą riestauodegių skaičių – pirmaujame. Lietuvoje auginamų kiaulių skaičius vienas mažiausių ES.
LAEI tyrėjas siūlo skatinti ūkininkus auginti kiaules, teikti prioritetą tiems, kurie ketina auginti ne daugiau kaip 1 tūkst. kriuksių. Ūkininkams reali paspirtis būtų tipiniai kiaulidžių projektai, statybai teikiama apie 60 proc. intensyvumo parama iš ES struktūrinių fondų.
„Vienam hektarui tenka tik ketvirtadalis kiaulės. Vienam šernui, kurie yra maro nešiotojai, tenka aštuonios kiaulės. Greitai valgysime šernieną, ne kiaulieną“, – neguodžiančia prognoze, jeigu nebus skubiai imtasi kiaulininkystės gelbėjimo veiksmų, pasidalijo A. Gapšys.

Klausosi, bet neišgirsta
„Pasigendu įsiklausymo į mūsų problemas. Mūsų klausosi, bet neišgirsta. Pagrindinė problema – jūs neišgirstate, ką pasakome“, – Žemės ūkio ministerijai priekaištavo Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Jis priminė, kad asociacija nuolat atkreipia dėmesį į ilgalaikes problemas. Neišspręstos vakar jos atsilieps rytoj. A. Baravyko įsitikinimu, šiandien realu kalbėti ne apie kiaulių skaičiaus didinimą, bet esamo skaičiaus išsaugojimą.
AKM teritorija plečiasi, atsiranda naujos zonos, tačiau apie tai garsiai jau net nebekalbama, nebeįdomu visuomenei.
„Galbūt galima derėtis, mažinti zonavimo apribojimus?“ – rūpimus klausimus dėstė A. Baravykas. Kiaulių augintojų asociacijos vadovas siūlė politikams priimti strateginį sprendimą dėl kiaulininkystės. Ar ne metas daryti išvadas dėl mažųjų kiaulių laikytojų, kurie nepajėgūs užtikrinti apsaugos reikalavimų, yra daugiausia kalti dėl AKM išplitimo.
Asociacijos direktorius minėjo ir kitas kiaulių augintojams skaudžias temas, susijusias su aplinkosauga, nepajudinamu PVM klausimu, veislininkyste. „Valstybė vis dar „veisia“ mūsų kiaules. Kodėl ji nepasirūpina, kad paskui parduotume? Seniai prašome leisti patiems spręsti, ką veisti, bet viskas apversta aukštyn kojomis. Siūlome išeities taškus, jūsų valia nesiklausyti“, – emociškai kalbėjo A. Baravykas.
Žemės ūkio ministrė daugelį asociacijos priekaištų atmetė, tačiau pažadėjo, kad AKM zonavimas bus peržiūrėtas.

Paprastesni reikalavimai – po rizikos vertinimo
Gamybos ūkiuose skatinimas – vienas iš gyvulininkystės strateginių tikslų. Tačiau kiek galima paprastinti taisykles perdirbimu ketinantiems užsiimti ūkininkams nepakenkiant vartotojų interesams, užtikrinant maisto saugą ir kokybę?
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Paulauskas priminė, jog „supaprastinti reikalavimai nereiškia, kad galima dirbti bet kaip“. Nevalia pamiršti geros gamybos praktikos taisyklių, ES reikalavimų maisto saugai. VMVT parengtas teisės aktas, pagal kurį ūkio skerdyklėlėje gali būti skerdžiama iki 150 paukščių (triušių) per savaitę; ūkio pieno perdirbimo ceche – perdirbama iki 1 t žalio pieno per parą; žvejas per dieną gali sudoroti iki 150 kg žuvų. Ūkininkas perdirbėjas gali per savaitę pagaminti iki 500 kg mėsos gaminių ir 200 kg pusgaminių, skerdykloje paruošti iki 3 t skerdenos.
Šiuo metu registruota per 350 smulkių pieno produktų gamintojų. Ūkiuose veikia per 20 paukščių/triušių skerdyklų, tiek pat ūkininkų mėsos tvarkymo įmonių, atitinkančių ES reikalavimus. Per 120 žvejų žuvis tiekia tiesiogiai vartotojui.
Pasak V. Paulausko, atsižvelgiant į ūkininkų pageidavimą vietoje perdirbti daugiau žaliavinio pieno, Nacionaliniam maisto ir rizikos vertinimo institutui pateiktas užsakymas pateikti vertinimą, kiek saugu ūkyje perdirbamo pieno ribą pakelti iki 2 t.

Atėjo laikas pradėti skaičiuoti
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis į gyvulininkystės sektoriui iškylančius uždavinius siūlo žvelgti iš esmės – pripažinti, kad gamybos intensyvumu gerokai atsiliekame nuo kitų ES šalių, drauge atsižvelgti į pasaulines tendencijas.
Juk klimato pokyčiai jau netolimoje ateityje žada pakitusias ūkininkavimo sąlygas, neprognozuojamas sausras, kritulius. Žemės ūkio paskirties žemės plotai mažėja, turima žemė, vanduo tampa nacionaliniu turtu. Atsakomybę suvokiančios šalys teikia prioritetą rizikai, našumui valdyti, ūkinės veiklai diversifikuoti, inovacijoms.
Mūsų gyvulininkystės ūkių šiandienos iššūkiai susiję su ūkių valdymu, vadybos ir rinkodaros žinių trūkumu. Opi problema – gamybos sąnaudų mažinimas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.
Pasak E. Makelio, atėjo metas pradėti skaičiuoti, mąstyti, kaip diegti inovacijas. Tai susiję su ūkio plotu, gamybos išsivystymo lygiu, išprusimu. Kuo mažesnis ūkis, tuo brangesnė vienos karvės stovėjimo vieta. ES vyrauja ūkiai, kuriuose gyvuliai tvartuose laikomi visus metus. Jų daugėja ir Lietuvoje. Tai suteikia galimybę sutelkti daugiau gyvulių, racionaliau panaudoti pašarus ir kitus išteklius.
Viena iš problemų – seni tvartai. Renovuoti senus ar statyti naujus? E. Makelio pastebėjimu, gera išeitis būtų tipiniai gyvulininkystės fermų projektai. Esant supaprastintai statybų tvarkai, gyvūnų gerovę užtikrinanti naujų tvartų statyba būtų ir spartesnė, ir pigesnė.

Patyrimas ir pasiūlymai
Konferencijoje savo patyrimu ir pastebėjimais, pasiūlymais dalijosi Kupiškio žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė, Prienų rajono ūkininkas Jurgis Pažėra, Šakių rajono Voniškių žemės ūkio bendrovės direktorius Henrikas Braškys. Kiekvienas jų turi kuo pasigirti, yra pasiekę gerų veiklos rezultatų, tačiau susiduria ir su daugeliui žemdirbių iki skausmo pažįstamomis problemomis. Beje, konferencijoje iš viso dalyvavo daugiau nei dvidešimt ūkininkų.
Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra pateikė situaciją per rajono patyrimo prizmę. Šilalės rajonas yra vienintelis, kuriame karvių skaičius ilguoju periodu nesumažėjo, pieno upės nenuseko.
A. Olendra išsakė kai kuriuos pasiūlymus. Pasak specialisto, reikėtų peržiūrėti ūkininko ūkio EDV. 10 karvių ūkis pasiekia 4 EDV, privalo mokėti „Sodrai“ privalomąjį sveikatos draudimą. Teisingiau būtų, jei toks reikalavimas būtų taikomas nuo 7 EDV – ūkiams, laikantiems 15–17 karvių. Šilalės savivaldybės atstovas taip pat nerimavo, kad juodu darbu tam tikrą našumo lygį pasiekę šilališkiai gali būti išbraukti iš nederlingų žemių sąrašo – tai būtų neteisinga.
Dar vienas kasdienis galvos skausmas susijęs su aplinkosauga, tiksliau, vilkais. Pernai rajone jie papjovė 41 veršį, šiemet nuo gegužės mėnesio jau 10, kėsinasi į vis didesnius gyvulius, metines telyčaites. „Rašėme aplinkosaugai, jokių veiksmų. Avių (jų buvo 9) jau netraukėme į sąrašą. Parašėme raštą KRK, aplinkosaugai, žemės ūkio ministrei, kad leistų nušauti bent porą vilkų…“ – godas liejo A. Olendra.

Kaip užrišti problemų maišą?
Kiekvienas, atvykęs į diskusiją, turėjo rūpimų klausimų, nors ne visi spėjo juos garsiai išsakyti. Vienokios ūkininkų, šiek tiek kitokios – žemės ūkio bendrovių problemos. Rūpesčių turi ir mokslo įstaigos. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Henrikas Žilinskas pasidalijo nerimu, kad trūksta svertų, kaip paskatinti diplomuotą jaunimą eiti dirbti į kaimą, Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė apgailestavo, kad mokslo įstaigų eksperimentinius ūkius aplenkia finansinė parama, o visose pasaulio šalyse ji teikiama nuolat.
Kalbėtojus išklausiusi žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė pasigedo konkrečių pasiūlymų, tačiau pasistengė rasti komentarų kiek­vienam išsakytam pageidavimui ar priekaištui.
Ministrė pripažino, kad PVM žemės ūkio produkcijai mažinimas yra aktualus, padėtų pastebimai mažinti šešėlinę ekonomiką. Deja, šiam klausimui trūksta politinės valios. Dėl jos trūkumo ar lobistinių priežasčių stringa, beje, ir daug gerų jau parengtų įstatymų projektų.
Iš KRK pirmininko Sauliaus Bucevičiaus vadovavimą konferencijai perėmęs komiteto vicepirmininkas Bronius Pauža pareiškė, kad renginys negali tiesiog taip pasibaigti, esą būtina dar kartą viską perskaityti ir parengti rimtą dokumentą – rezoliuciją, kurioje būtų akcentuojami keli svarbiausi dalykai. Pirmiausia, pasak parlamentaro, būtina peržiūrėti kitų metų KPP priemonių sąrašą. Kitos ES valstybės remia 5–6 kryptis, o pas mus – 14. Peržiūrėjus priemonių sąrašą, galima bus tikslingiau paskirstyti paramos lėšas. Parenkant ūkius, pajėgius plėtoti gyvulininkystę, turėtų dalyvauti savivaldybių žemės ūkių skyriai. Pasak KRK vicepirmininko, taip pat būtina įvardyti ministerijas, kurios kažko yra nepadariusios. Žemės ūkio ministerija savo ruožtu galėtų inicijuoti tvartų tipinių projektų užsakymą.
„Mes visi per silpnai kovojame. Propagandos fronte mes, žemdirbiai, visur pralošiame. Lietuvoje liko pusė milijono kiaulių ir vis tiek dar smirda!“ – emocingai kalbėjo B. Pauža, ragindamas kiekvieną – ir politiką, ir ūkininką, ir mokslininką – asmeniškai prisidėti, kad būtų kitaip.

Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.