Ir mažas ūkis gali būti modernus

Regina ir Česlovas Likšai kasdien apžiūri kiekvieną savo karvutę, kad galėtų naktį ramiai miegoti.

To pavyzdys – Kamajuose gyvenančių Reginos ir Česlovo Likšų pieno ūkis. Šiemet jam tarp pažangiausių Rokiškio rajono ūkių skirta antroji vieta, Likšai atstovaus savo kraštui šalies ūkininkų konkurse „Metų ūkis“.

Modernizuoti ūkį padėjo ES parama
71 ha žemės (iš jos 49 ha – savos) dirbantys žemdribiai laiko 25 karves. Miestelyje gyvenančiai šeimai iki fermos netoli – apie 200 metrų, tačiau ganyklos tolokai – už 4 kilometrų. Tai didelis nepatogumas, tačiau ne per sunkiai įveikiamas, kai turi visą reikalingą techniką ir galvijams į ganyklą nugabenti, ir juos ten pamelžti minimaliai naudojant rankų darbą.
Regina Likšienė džiaugiasi, kad net ganykloje kilnojamoje melžimo aiškštelėje melžiant karves per lietų ji gali sėdėti ant suoliuko po stogeliu. Melžimo aparatu pienas bėga tiesiai į talpyklą autobusiuke, o atvežus į fermą iš jos išpumpuojamas į šaldytuvą.
„Ūkyje viską patys nudirbame, stengiamės padaryti, kad būtų kuo lengviau“, – sako Česlovas Likša.
Ūkiui modernizuoti Likšos pasinaudojo ne viena ES prama. Nemažai ūkininkų, ypač dabar, sumažėjus pieno supirkimo kainoms, gailisi pasinaudoję ES parama, juos įpareigojusia toliau plėtoti pradėtą žemės ūkio šaką.
„Dėl tų paramų labai baisu. Ir mes paramą paėmėme, dabar penkerius metus turime atidirbti. Bet, kita vertus, kiek ėmėme paramų, ir atidirbome, ir pamiršome, kad jas ėmėme. O be ES pagalbos būtų labai sunku. Jeigu nieko nepirksi, neplėsi ūkio, nieko ir neturėsi“, – mano Česlovas.
Pasak Likšų, investuoti į ūkį, atnaujinant techninę bazę, tenka kasmet. Tad dabar jų ferma visiškai automatizuota. Nereikia nei pieno bidonėlių nešioti, nei šakėmis pašarų kilnoti. „Nesinaudoję ES parama ūkininkai trypčioja vietoje. O pasinaudojus ja galima žengti didesnį žingsnį į priekį“, – patyrė Č. Likša.
Vyrui pritaria ir žmona. Anot jos, ūkio darbų mechanizavimas itin svarbus, kai metams bėgant prastėja sveikata ir senka jėgos. Tad reikia daryti viską, kad žmogų darbe kuo daugiau pakeistų technika. Sako, jei būtų buvę drąsesni ir nebijoję rizikuoti naudotis didesnėmis paramomis, kai buvo gerokai jaunesni, galėję dar geriau įsikurti.
Tačiau su bankais draugauti Likšai nemėgsta. Tik vieną kartą jiems teko paimti paskolą traktoriui įsigyti, kai prašytos paramos negavo. Bet sugebėjo paskolą grąžinti per metus, o po to dar ir ES paramos sulaukė.

Plėtrą teko pristabdyti
„Taip ir laikomės, gyvename su ta diena. Reikia naujo kultivatoriaus, bet nėra pinigų – ir neperkame. Riedame į apačią“, – ramiai dėsto Likšai, paklausti, kaip laikosi jų ūkis, smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms.
Likšai šieną ir kitus pašarus savo galvijams ruošia patys. Apie 13 ha jie apsėja kviečiais, miežiais, avižomis ir vikiais. Bet pačių išauginto derliaus nepakanka visų jų laikomų karvių pašarams paruošti, todėl papildomai perka kombinuotųjų pašarų, rapsų. Anksčiau pirkdavo ir įvairių brangių priedų: rapsų ir cukrinių runkelių išspaudų. Dabar nebeperka. „Neapsimoka pieno kainoms kritus. Aišku, dėl to ir karvės mažiau pieno duos“, – paaiškina ūkininkai.
Savo primelžtą pieną Likšai anksčiau parduodavę „Rokiškio sūriui“, o dabar jau kelerius metus bendradarbiauja su kooperatyvu „Pieno puta“ ir yra tuo patenkinti. Kooperatyvo pienvežis pieną paima tiesiai iš ūkininkų fermos.
„Jei būtume įkūrę augalininkystės ūkį, vyras vienas dirbtų, o ką aš veikčiau?“ – klausimu į klausimą atsako Regina.
Veterinaro specialybę įgijęs Česlovas iš pradžių bandė užsiimti ir augalininkyste, bet, prisipažįsta, jam nesisekė, nes neišmano tos srities. „Bandžiau rapsus auginti, bet blakės surijo mano derlių ir teko aparti“, – juokiasi Č. Likša. O apie gyvulius jis išmano. Pažįsta ir kasdien apžiūri kiekvieną. Tada sako galįs ir ramiai miegoti. „Svetimas taip neprižiūrėtų“, – įsitikinęs ūkininas, tuo ir paaiškindamas, kodėl ūkyje nedirba samdomų darbuotojų.

Sakė niekada nelaikysią gyvulių
Iš Radviliškio rajono, Poliakėlės kaimo, kilęs Česlovas ir Rokiškio rajone, Mitragalio kaime, užaugusi Regina susipažino ir susidraugavo Panevėžyje, o į Kamajus atvyko ieškodami darbo kolūkyje. Veterinaro čia reikėjo, o buhalterei Reginai taip pat atsirado darbo vieta. Kolūkis net būstą suteikė.
Bet atvykę į Kamajus Likšai kolūkio valdžią patikino, kad tvarto jiems nereikėsią, nes gyvulių tikrai niekada nelaikysią.
Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. „Tuoj uošvė vištų būrį, telyčią atvežė, ir tada prasidėjo – gyvulių vis daugyn, daugyn“, – su šypsena visa tai prisimena Česlovas.
Kaime užaugusiems jauniems žmonėms ūkio darbai nebuvo naujiena. Regina, kurios tėtis buvo ligonis, pas tėvus sunkiai dirbusi, mokėjusi ir arti, ir dalgiu šienauti.
Iširus kolūkiams Česlovas kurį laiką dirbo savo sukurtoje veterinarijos įmonėje, o Reginai darbo nebebuvo. Tada jie sukūrė savo ūkį. Investiciniais čekiais išsipirko kolūkio tvartą, kuriame tilpo tik šešios karvės ir po kiek metų jį išplėtė iki 30 vietų.

Kiekviena diena – šventė
Paklausti, kada turi šventų poilsio dienų, sutuoktiniai atsako skirtingai. „Niekada, – sako Regina. – Kadangi užsidirbau tik apie 550 litų pensiją, dirbsiu ūkyje tol, kol nugriūsiu.“
Reginos vyras pesimistinę žmonos gaidą paskuba praskaidrinti linksmesniu tonu: „O mums kiekviena diena šventė! Apsiruošiame rytą, pamelžiame karves ir visą dieną galim švęsti iki vakaro.“
Panevėžyje gyvenantys Likšų dukra su vyru, kai galėdavo, kartais išleisdavo tėvus iš namų pasižmonėti. Regina du kartus ilsėjosi Turkijoje. „O aš nenoriu vykti į tokias keliones. Aš pas gimines, pas draugus išvažiuoju“, – sako Česlovas. Kasdien laisvu laiku jis sėda prie kompiuterio ar sprendžia kryžiažodžius.
Vilniuje gyvenantys du Likšų sūnūs nelinkę prie ūkio, bet irgi yra pavadavę iš namų pasižmonėti išvykusį tėvą.
Kol dar buvo jaunavedys, Česlovas mėgo žvejoti. O dabar ežerų krašte gyvenantis vyras neskuba nei gaudyti žuvų, nei jų valgyti. Žmonai vyro žvejojimas nepatiko. Todėl ir dabar nepraleidžia progos juokais įgelti: „Pasakyk dar, kad žvejodamas mėgai ir išgerti.“
Tačiau nuotaikingo Česlovo žmonos užuomina neįžeidžia. „Veterinaras turi būti šūdinas, kruvinas ir girtas“, – juokiasi vyras.

Autorės nuotrauka

Daiva SKIRKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.