„Išrūšiuoti“ valgytojai

Kai valgome iš parduotuvės parsineštus maisto produktus, kurių etiketėje pažymėta kilmės šalis ES, neabejojame dėl kokybės. Tačiau įsigiję tokios pačios kilmės produktą Berlyne ar Vienoje iškart pajuntame skirtumą. Todėl be sąžinės graužaties namo lauktuvių vežame kavos, saldumynų, fermentinių sūrių, kitų vakarietiškų maisto gaminių, buitinės chemijos, nors ir Plungėje ar Jurbarke rastume tokiomis pačiomis etiketėmis paženklintų prekių. Tik neretai – brangesnių. „Mūsų valstybė čia pažeistų vartotojų teisių neįžvelgia, nes norminiams aktams nenusižengiama, – su apmaudu kalba Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentas Paulius Mereckas, – tačiau tokia situacija skatina lietuvius rinktis šalį, kurioje gyvenimo kokybė aukštesnė.“

Produktas ar gaminys?
Šį pavasarį Kanadoje kilo skandalas, žiniasklaidai paviešinus, jog amerikiečių greitojo maisto restoranų tinklo gaminamuose sumuštiniuose vištiena „praskiesta“ sojų produktais. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas viešai abejoja, ar ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis neatvers durų nesveikam (papildytam GMO) amerikietiškam maistui.
Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) docentas ir žinomas bitininkas Algirdas Amšiejus nepataria pirkti įvežtinio medaus, kurio etiketėje parašyta „ES ir ne ES kilmės mišinys“. „Dažniausiai tai net avilyje nebuvęs gaminys, Vakarų Europos gyventojams toks produktas net nesiūlomas“, – tvirtina bičių produktų ekspertu ir Metų bitininku tituluojamas ASU doc. dr. A. Amšiejus.
Europos Parlamente (EP) gegužės 18 d. vyko akcija, kurios tikslas – atkreipti politikų dėmesį į Rytų ir Vakarų Europos prekybos tinklams tiekiamų produktų kokybės skirtumus. EP deputatas latvis Artis Pabriks situaciją pavadino diskriminuojančia ES šalių „naujokių“ vartotojus, nors daugelis jo kolegų ir politikų tvirtino nematantys jokių problemų. Briuselio parduotuvėse ir maisto produktai, ir buities prekės – pačios aukščiausios kokybės.
Pirmieji EP apie produktų kokybės skirtumus prabilo Slovakijos ir Kroatijos atstovai. Jie parlamentarams pateikė daugybę mokslinėse laboratorijose nustatytų faktų, jog į Rytų Europos šalis tiekiama prastesnės kokybės produkcija. Ne tik maisto produktai, bet ir buitinės chemijos, kosmetikos prekės, higienos reikmenys.

Esame „pigi rinka“?
A. Pabrikso teigimu, susidariusi paradoksali situacija. Tie patys gamintojai Rytų Europos šalims parduoda prastesnės kokybės prekes, bet didesne kaina, o Vakarų Europos parduotuvių lentynose – geresnės kokybės ir pigesni nei Latvijoje (Lietuvoje, Slovakijoje, Bulgarijoje ir kt.) produktai. Pasak A. Pabrikso, tai absurdas. Griuvus Berlyno sienai, Vakarų Europos kompanijos įžengė į Rytų Europos šalių rinką ir čia susidūrė su gyventojų nemokumu. Tuomet buvo sugalvota pagaminti tuos pačius produktus „pigioms rinkoms“. Gamybos kaštams mažinti panaudotas prastesnės kokybės įrankis. Pavyzdžiui, vietoj brangesnių gyvulinės kilmės riebalų naudojamas pigus palmių aliejus, jautiena ar kiauliena „skiedžiama“ sojų mėsa, natūralūs produktų ingredientai keičiami sintetiniais. EP deputatas A. Pabriks stebisi, jog rytiečių vartojamų prastesnės kokybės prekių Vakarų Europos prekybos tinkluose nėra. Politiko nuomone, taip yra dėl to, kad vokiečiai ar prancūzai pasitiki savo vartotojų teises ginančiomis tarnybomis. Be to, pastebėję nekokybišką prekę, patys vartotojai rengia protestus, boikotus. A. Pabriks pataria ir Baltijos šalių vartotojams būti aktyvesniems, kreiptis į atitinkamas laboratorijas ir tokiu keliu įrodyti, jog Rytų Europos šalių vartotojams tikrai tiekiami prastesnė kokybės produktai. ES teisės aktai, pasak A. Pabrikso, nenumato vartotojų diskriminacijos.

Neturi būti dviejų Europų
Lietuvai atstovaujantis EP narys Bronis Ropė teigia, jog neturėtų būti dviejų Europų. Be to, kokybės standartų klausimas – ir elementarios verslo etikos pavyzdys: jei vartotojas pirkdamas tą pačią prekę gauna visai kitokį jos turinį, tai galima vertinti kaip paprasčiausią vartotojų apgaudinėjimą. Pasak B. Ropės, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog skirtingi kai kurių įmonių prekių kokybės standartai nėra vienintelė sritis, kur galima matyti bandymus skirstyti Europą į geresnę ir blogesnę ar skurdesnę ir turtingesnę. „Ūkininkams yra gerai žinoma skirtingo dydžio tiesioginių išmokų problema, – kalba EP narys B. Ropė, – nuolat keliu šį klausimą susitikimuose su Europos Komisijos vadovybe, kolegomis parlamentarais ir galiu pasakyti, kad mūsų ūkininkų siekis konkuruoti lygiomis sąlygomis su savo kolegomis iš Vakarų sulaukia vis daugiau palaikymo. Kaip tik šiuo metu, derybų dėl būsimosios BŽŪP pradžioje, tai yra itin svarbu. Neturime jaustis antrarūšiai ir negalime leisti, kad kiti mus tokiais laikytų. Todėl visokeriopai sveikinu kolegų iniciatyvą. Esu įsitikinęs, jog šį klausimą turime kelti kiek galima plačiau. Kol kas laukiu Europos Komisijos paaiškinimo dėl skirtingų kokybės standartų taikymo skirtingose valstybėse narėse. Taip pat manau, kad šiam klausimui netrukus deramą dėmesį skirsime ir mūsų Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Kartu atkreipčiau dėmesį į tai, kad dvejopų kokybės standartų taikymą galima vertinti kaip konkretaus gamintojo požiūrį į konkrečią rinką. Ir šiuo atveju mes visi, kaip vartotojai, turime lemiamą galią įvertinti tokį požiūrį. Paprasčiausias įvertinimas – nepirkti gaminių iš tų gamintojų, kurie į mūsų rinką tiekia prastesnės kokybės produkciją. Puiki gyvenimiška patarlė teigia, kad „nesu toks turtingas, kad rinkčiausi pigų ir prastą daiktą“. Rinkimės kokybiškas prekes ir tai darydami atkreipkime dėmesį, jog daug tokių prekių yra lietuviškos!“
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų teigimu, visose ES šalyse egzistuoja tokie patys maisto kokybės standartai. ES privalomas kilmės šalies nurodymas maisto produkto etiketėje tėra rekomendacinio pobūdžio, kaip privalomas turėtų įsigalioti nuo 2018 m. sausio 1 d.

Vietos vartotojas pamirštamas
Pasak EP nario B. Ropės, laisvoji rinka yra paremta ne vien laisve prekiauti, bet ir sąžiningumo principu – vartotojas turi teisę žinoti, už ką moka pinigus, ir turi turėti teisę pasirinkti. Todėl reikalavimas nurodyti produktų kilmės šalį, kaip ir sudedamąsias dalis, yra kertinė šiuolaikinės rinkos, naudojančios daugybę įvairių medžiagų, sąlyga. Atkreiptinas dėmesys, jog šio principo Lietuvoje ne visuomet paisoma. Pavyzdžiui, 2015 m. buvo priimtas daug aistrų kėlęs LR ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Viena jo dalių numatė prievolę pieno perdirbėjams privalomai ženklinti tam tikrų pieno produktų žaliavinio pieno kilmę. Deja, nors Lietuva sulaukė EK pritarimo šiai iniciatyvai, būtent šios įstatymo nuostatos įsigaliojimas kryptingai vilkinamas, motyvuojant neva neišsenkančiomis pieno produktų etikečių atsargomis ir pernelyg slegiančiais etikečių perspausdinimo kaštais, jei tokį įstatymo punktą tektų įgyvendinti. Europarlamentaro B. Ropės teigimu, šis pavyzdys rodo, jog maisto produktų gamintojai ne visais atvejais linkę atvirai kalbėti apie tikrąją žaliavos kilmę.
„Apribojimų genetiškai modifikuotai produkcijai atsisakymas buvo, ko gero, pagrindinė priežastis, sugadinusi labai gerą transatlantinės laisvosios prekybos sutarties idėją, – kalba B. Ropė, – manyčiau, jog Europa turi likti zona be GMO, bent jau tol, kol nebus išsamiai ištirtas GMO poveikis tiek žmogaus organizmui, tiek ir visai ekosistemai, ir nebus nustatyta jokių neigiamų padarinių ilguoju laikotarpiu.“
Pasak B. Ropės, negalime užsidaryti nuo pasaulio, tačiau galime pasiekti, kad pirkėjas būtų aiškiai informuojamas apie tai, ką jis perka – ar saugų, kokybiškai užaugintą maistą, ar neaiškius ilgalaikius padarinius galintį sukelti produktą su GMO. Ne mažiau svarbi ir informacija apie tai, kur produktas užaugintas – ar šalyje, kurioje plėtojamas švarus, be GMO žemės ūkis, ar ten, kur dirvožemyje daugiau dirbtinių nei natūralių maisto medžiagų. Sąžiningas ir išsamus maisto produktų ženklinimas yra naudingas tiek vartotojui, taip apginant jo teisę tiksliai žinoti, ką jis įsigyja, tiek mūsų ūkininkams, jau spėjusiems pelnyti šalies ir užsienio vartotojų pasitikėjimą dėl savo produkcijos kokybės.

Pardavėjai garantuoja
„Savo prekių kokybę tikriname itin kruopščiai net keliais etapais: pas gamintoją, transportavimo metu, tuomet dar kartą sandėliuose / parduotuvėse prekių priėmimo metu ir prekybos salėje. Savo prekes perkame tik iš patikimų gamintojų ir distributorių, – tvirtina „Maximos“ Korporacinių reikalų departamento direktorius Jaunius Špakauskas. – Nuoroda, jog produktas pagamintas „ES ir ne ES šalyse“ jokiu būdu nereiškia, kad produktas yra prastesnės kokybės. Pabrėžiame, kad ne iš ES įvežti produktai visų pirma yra kruopščiai patikrinami kontroliuojančių institucijų ir tik tuomet, gavus oficialų spaudą, pateikiami mūsų pirkėjams.
Galime tik pastebėti, kad vis dėlto mūsų pirkėjai kasdienio maisto kategorijoje dažniau renkasi lietuviškas prekes, apie 80 proc. visų produktų yra lietuviški, todėl atsižvelgiame į jų poreikius ir siūlome platų asortimentą lietuviškų prekių.“

Vartotojo teisė rinktis
„Lietuvoje ir vartotojai, ir jų teisių gynėjai yra palikti likimo valiai, – tvirtina Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentas Paulius Mereckas, – valstybės požiūriu pirkėjams tiekiamos higienos ir saugos reikalavimus bei kokybės standartus atitinkančios prekės, įstatymams nenusižengta.“
Pasak P. Merecko, emigravę lietuviai tvirtina, jog Vakarų Europos šalių vartotojams tiekiami geresnės kokybės maisto produktai, buities, elektronikos prekės. Pavyzdžiui, garsaus prekės ženklo nešiojamasis kompiuteris surenkamas Kinijoje, jam naudojamos skirtingos kokybės detalės, todėl vienas įrenginys veiks keletą metų, kitas ilgiau, nelygu kaina. Prekybininkas, užsakydamas gaminius, žino apie jų kokybę, tačiau pirkėjo apie tai neinformuoja, palieka jam pačiam apsispręsti. „Valstybė čia neįžvelgia problemos, tačiau vartotojas ieško buities kokybės, gyvenimo komforto ir emigruoja į šalį, kur visa tai jam bus užtikrinta“, – pastebi Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentas P. Mereckas.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys