Kaip pienininkus prakišti pro adatos skylutę

Chaosas šalies pieno sektoriuje pasiekė katastrofos laipsnį. „Niekuomet žiemą pieno supirkimo kainos nebuvo taip drastiškai mažinamos, – sako Vilkaviškio r.ūkininkas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos narys Albinas Šneideris, – o tikroji krizė žadama pavasarį. Kodėl kaimynams lenkams pieno ūkis pelningas, o mums – vieni nuostoliai? Negi vienintelė išeitis – patiems susinaikinti?“

Gamintojai šauna sau į koją
Pastarąjį siūlymą iliustruoja to link vedantys žingsniai. Valstybė išlaiko Agrarinės ekonomikos institutą, pieno gamintojai turi savo savivaldos organizaciją, tačiau pieno supirkimo kainos formavimo iniciatyvos teisę perėmė smulkiesiems pieno ūkiams paslaugas teikiantys koo­peratyvai, populiariai vadinami tarpininkais (valdžios institucijose prisistato kaip socialiniai partneriai).
Jų parengtas siūlymas dėl dešimties pieno gamintojų grupių jau įteisintas įstatymu, dabar siūloma pakeisti pieno sudėties ir kokybės parametrus, atsisakyti perskaičiavimo koeficiento. LPGA tarybos nario Vytauto Lekešio pastebėjimu, dėl siūlomos kainos formulės pieno gamintojų pajamos automatiškai sumažės apie 20 proc. „Gamintojai šauna sau į koją“, – sakėV. Lekešys.
Praėjusią savaitę Seime vykusioje konferencijoje pieno perdirbėjus vienijančios asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis savo pranešime pastebėjo, jog iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos ūkininkai pralaimi savo kolegoms iš Latvijos ir Estijos. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų šalies pieno supirkimo rinka išaugo 1,5 proc., latvių – 28 proc., estų – 20 proc.
Pasak E. Simonio, kaimynai nuosekliai remia perspektyvius mažesnius šeimos ūkius, parama kryptingai skiriama jų veiklos efektyvumui didinti, jai modernizuoti. Lietuvoje pieną perdirbti parduoda apie 20 tūkst. ūkių, Estijoje – 684 ūkiai. Skiriasi ir pieno ūkių dydžiai: Lietuvoje vidutinis ūkis – 11 karvių, Latvijoje – 20, Estijoje – 130. „Pieno centro“ duomenimis, dėl žaliavos trūkumo Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš kaimyninių valstybių kasmet įsiveža apie 0,4 mln. t pieno.
Pieno perdirbėjai deklaruoja, jog stambiesiems pieno gamintojams, tiekiantiems 40 t žaliavos (4,24 proc. riebalų ir 3,48 proc. baltymų) per mėnesį arba 480 t per metus, jie moka europinę kainą. Smulkiesiems pieno tiekėjams kainą tenka dalytis su tarpininkais, surenkančiais žaliavą iš ūkių ir ją pristatančiais į pienines.
„Pieno gamybos kaštai kasmet didėja, kiek anksčiau mokėjome litais, dabar eurais“, – su kartėliu kalba ūkininkas A. Šneideris.
„Per pastaruosius mėnesius pieno supirkimo kaina nuo 33 ct/kg nukrito iki 26 ct/kg, – sako mišraus ūkio (2 tūkst. galvijų ir 2 tūkst. ha) šeimininkas Romualdas Majeras iš Kauno rajono. – Vienas atimtas centas mano ūkiui, tiekiančiam per dieną vidutiniškai 30 tonų pieno, per mėnesį kainuoja prarastus aštuonis tūkstančius eurų. Dar šią sumą padauginkime iš septynių. Nuostolius kompensuoju iš augalininkystės ūkio pajamų.“

Pasijuto mažų ūkių laidotuvėse
„Dalyvavau svarstant pienininkystės sektoriaus strategiją, praėjusią savaitę Žemės ūkio ministerijoje diskutavau su kainos formulės kūrėjais, – pasakoja aktyvi LPGA tarybos narė, alytiškė ūkininkė Audronė Miškinienė, – pasijutau dalyvaujanti mažų šeimos pieno ūkių laidotuvėse.“ Pasak A. Miškinienės, klausimą dėl pieno supirkimo kainos reglamentavimo, naujos pieno sudėties ir koeficiento, priedų bei nuoskaitų, gamintojų grupių pristatė žemės ūkio kooperatyvo „EKO tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius. Jis tvirtino, jog tik pasinaudoję kooperacijos galimybėmis nedideli šeimos ūkiai gali gauti teisingą kainą už pieną. „Netekome žado“, – stebėjosi alytiškė ūkininkė, dalyvavusi renginyje su kolegomis iš kitų rajonų.
„Diskusijos dėl pieno supirkimo kainos formulės vyko Žemės ūkio rūmuose, „Pieno tyrimų“ įmonėje, ministerijoje, – sako žemės ūkio viceministras dr. Saulius Savickis. – Aktyviai svarstymuose dalyvauja Lietuvos žemės ūkio bendrovių, „Kooperacijos kelio“, „Pieno centro“ asociacijų atstovai, gali dalyvauti ir to pageidaujantys ūkininkai.“ Pasak viceministro, parengus ir visoms suinteresuotoms šalims (pieno gamintojų, perdirbėjų, valstybės atstovams) pasirašius Lietuvos ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategijos gaires, laukia tolesnis etapas – pieno kainos formulė. Ją formuojant reikėtų įvertinti pasaulio ir Europos pieno rinkos svyravimus, Europos Sąjungos (ES) šalyse priimtus pieno sudėties ir kokybės parametrus, perskaičiavimo koeficientą. „Kiek man žinoma, Lietuvos pieno gamintojai, kasdien parduodantys perdirbti toną pieno, gauna didesnę nei ES vidutinė kainą, – kalbėjo S. Savickis, – pristatantieji pieną į surinkimo punktus gavo mažesnę kainą, nors pieno perdirbėjai surinkėjams mokėjo europinę kainą. Keista buvo konstatuoti, kad pagal ministerijai siunčiamą oficialią informaciją į punktą vienas ūkininkas kasdien pristato po dvi tonas pieno. Įdomu, koks ten ūkis ir kiek reikia bidonų.“

Penki ūkiai, penki pienvežiai
Žemdirbiai savo auditorijose dažnai mini paradoksalią situaciją, kai į kaimą, turintį penkis nedidelius pieno ūkius, užsuka penkių skirtingų įmonių pienvežiai. „Toks pieno žaliavos teliūškavimas rodo sektoriaus neūkiškumą, – sako S. Savickis. – Atvežti toną pieno į perdirbimo įmonę kainuoja vidutiniškai apie 90 eurų.“ Viceministro teigimu, šių pinigų netenka pieno gamintojas. Valstybės tarnybos negali reguliuoti pieno rinkos, tačiau niekas nedraudžia susivienyti penkiems kaimo ūkininkams ir žaliavą parduoti ne penkiems, o vienam supirkėjui.
„Susikooperavę pieno gamintojai jau šiandien išveža žalią pieną į Lenkijos įmones ir gauna gerą kainą, – pastebi viceministras, – ši praktika turėtų pakeisti ir mūsų supirkėjų požiūrį į pieno kainos formavimą.“
Šalyje pieno gamybos rinkoje dalyvauja apie 20 tūkst. ūkių, apie 57 proc. jų už parduodamą perdirbti pieno žaliavą gauna kainą, didesnę nei ES vidutinė (vasario mėn. – 365 Eur/t). Smulkiųjų ir vidutinių ūkių pieno kainą sumažina logistikos kaštai. „Gamintojas turi suvokti, jog jis yra pieno žaliavos savininkas ir privalo elgtis su savo turtu atsakingai“, – įsitikinęs S. Savickis. Viceministro teigimu, tebevyksta diskusijos dėl pieno supirkimo kainos formavimo, priedų ir nuoskaitų. Bet kokiu atveju pieno pardavimo ir supirkimo sutartį pasirašo du subjektai, valstybė negali reguliuoti jų santykių.

Reikėtų tik teisingos kainos
„Visiška nesąmonė valstybės lygiu surūšiuoti pieno gamintojus ir suvienodinti pieno supirkimo kainas, – sako AB „Rokiškio sūris“ žaliavų direktorius ir Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas Evaldas Dikmonas. – Kaina yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo reikalas.“
Pasak E. Dikmono, tik nespecialistui atrodo, jog pienas visuose ūkiuose yra vienodas. Pieno žaliavos kokybė ir sudėtis priklauso nuo karvių genetikos, šėrimo, laikymo sąlygų. „Vienoms pieno perdirbimo bendrovėms reikia riebesnio, kitoms – baltymingesnio pieno, nelygu kokią produkciją (sūrius, sviestą, miltelius) gamins, – pastebi E. Dikmonas, – todėl su kiekvienu žaliavos tiekėju sudaromos išsamios sutartys, numatomi priedai ir nuoskaitos.“
E. Dikmono nuomone, valstybė neturėtų kištis į rinkos santykius, skirstyti pieno gamintojus grupėmis, proteguoti pieno supirkėjų kooperatyvus. „Kai tik Žemės ūkio ministerijoje buvo įsteigta trišalė Pieno taryba, nuo pat pradžios dalyvavau jos darbe, tačiau pastebėjau, kad pieno gamintojai ateina į ją su nuostata prieštarauti visiems pieno perdirbėjų atstovų siūlymams, – kalba E. Dikmonas. – Iki šiol vadovaujamės sovietmečiu priimtais pieno standartais, todėl po ministerijoje ir Seime vykstančių diskusijų tikiuosi teigiamų pokyčių.“
„Praėjusią savaitę Seime surengtoje pieno sektoriaus problemoms skirtoje konferencijoje buvo aiškiai pasakyta, kad maži pieno ūkiai turi išnykti, – sakė LPGA tarybos narė A. Miškinienė, – siūloma kooperacija sektoriaus neišgelbės, nes jau dabar daug vilčių teikusią kooperatinę pieno perdirbimo įmonę palieka stambūs pieno tiekėjai, žemės ūkio bendrovės, į jų vietą kviečiami smulkieji ūkininkai.“ Pasak A. Miškinienės, kelios dešimtys pieno logistika besiverčiančių kooperatyvų, nelikus smulkiųjų pieno tiekėjų, taip pat turės išsivaikščioti.
„Vakarų Europoje klesti vidutiniai 40 karvių ūkiai. Kodėl Lietuvoje jie stumiami į užribį? – retoriškai klausė A. Miškinienė. – Jaunimui perdavus tokį ūkį, jį būtų galima modernizuoti, nebūtinai pasinaudojus parama. Tam reikėtų tik teisingos kainos už pieną.“

Ką pirksime ir ką parduosime?
Konferencijoje nuskambėjo vienos asociacijos vadovo siūlymas į plėtrą orientuotoms žemės ūkio bendrovėms nusipirkti šeimos pieno ūkius, kol to nepadarė kaimynai lenkai.
„Supratau, jog mažus ir net europinio standarto pieno ūkius ketinama sulyginti su žeme, kaimą paversti elgetomis ir pašalpų gavėjais“, – savo nuostaba dalijosi LPGA tarybos narė, ūkininkė A. Miškinienė. Konferencijoje Seime garsiai nuskambėjo ir įspūdingas skaičius: vien šiais metais iš Lietuvos ūkių bus parduota apie 50 tūkst. karvių. Vieša paslaptis, kad garsieji kooperatyvai, susirinkę iš mūsų smulkiųjų ūkių pačios geriausios kokybės pieną, jį savo punktuose „standartizavę“ pagal Lenkijoje priimtą riebalų 3,9 proc. (pasilikę rinkoje sparčiai brangstančią grietinėlę), už gerą kainą parduoda Vakarų kaimynams. Dar nekirtę Lietuvos sienos, tokie „kooperatininkai“ jau skaičiuoja 20 proc. pelną. O jeigu šį verslo modelį pritaikius nacionaliniu mastu?
„Reikia atnaujinti Pieno gamintojų asociaciją, surengti suvažiavimą, – sako LPGA tarybos narys A. Šneideris, – patys ūkininkai privalo tartis dėl pieno kainos formulės, teikti pasiūlymus, nes dabar iniciatyva ne pieno gamintojų rankose.“
Alytaus, Lazdijų, Šilutės, Vilkaviškio, Prienų rajonų ūkininkai, praėjusią savaitę dalyvavę svarstymuose ministerijoje ir Seime, tarsi susitarę klausė, nereikalaudami atsakymo: „Kuo skiriasi pieno gamintojų horizontalioji ir vertikalioji kooperacijos?“
Pirmoji klesti ir dar sulaukia valstybės dėmesio, iš antrosios baigiama atimti paskutinį kąsnį (Bagaslaviškio, Pakaunės kooperatyvo atvejai). Susidaro įspūdis, tarsi juoda katė perbėgusi tarp Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Žemės ūkio ministerijos. Kas iš to laimi? Smulkiuosius pieno gamintojus vienijantys kooperatyvai ir bendrovės dėl žaliavos eksporto politikos baigia išvaryti iš Lietuvos ne tik pieno gamybos, bet ir žemdirbių valdomą perdirbimo verslą. Dar žingsnis kitas – ir iš kaimynų įsivešime ne vieną, o tris ketvirtadalius šalyje perdirbamos pieno žaliavos. Prastumsime tuomet visą nacionalinį pieno sektorių pro adatos skylutę.

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas