Kapų registras plečiasi vien entuziastų dėka

Vienintelių sostinėje Bernardinų kapinių, kurių informacija apie čia palaidotus žmones yra suskaitmeninta.

Kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų platumose?

Visas mūsų gyvenimas pamažu persikelia į virtualią erd­vę. Mažai beliko sričių, kurių nepalietė kibernetinė pažanga. Arba tiksliau – labai mažai palietė. Viena tokių sričių – Lietuvos kapinėse palaidotų žmonių registras. Ne valstybės, o visuomenininkų iniciatyva sudaromi mirusių žmonių ir jų amžinojo poilsio vietų sąrašai vis papildomi nauja informacija. Ji reikalinga gyviesiems, ypač ieškantiesiems savo giminės šaknų ar tiesiog norintiesiems aplankyti seniai mirusių artimųjų kapus. Vienintelė pagalba jiems būtų registras. Tačiau tokia informacija internete kol kas minimali.

Darbas – už savus pinigus
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie pustrečio tūkstančio kapinių. Deja, niekas negali pasakyti, kiek tiksliai, nes šiandien mūsų šalyje nėra vienos kapinių priežiūra užsiimančių įstaigų vienijančios institucijos. Už didžiąją dalį kapinių atsakingos vietinės savivaldybės, tačiau jos pačios kartais net nežino, kiek jų teritorijoje yra kapinių ir juo labiau kas jose palaidota.
Milžinišką darbą prieš kelerius metus apsiėmė padaryti trys visuomeninės organizacijos – žydų „Maceva“, katalikų „Lapkričio 2-osios draugija“ ir evangelikų liuteronų „Augustana“. Jų nariai, galima sakyti, vien už savo pinigus važinėja po Lietuvos miestelius, kaimus ir savo pastangomis bando sukurti tiek kapinių, tiek ir pačių kapų, palaidotų mirusiųjų registrą.
Šiuo metu jau yra surašyta 90 kapinių ir 46543 jose palaidoti žmonės. Visa ši informacija sugulusi į internetinę svetainę „Atminimo knyga“, kuri dar vadinama interneto duomenų baze apie Lietuvos kapinėse besiilsinčius žmones.
Šio puslapio informacinėje skiltyje rašoma, kad pirmosios septynerios kapinės Biržų ir Širvintų rajonuose buvo surašytos 2011-aisiais. Tad per ketverius metus atliktas neįtikėtinai didelis entuziastų darbas, kad šiandien surašytų mirusiųjų skaičius pasiektų kelias dešimtis tūkstančių. Organizacijos rūpinasi Lietuvos kapinių kaip specifinio istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimu, velionių atminimo ir pagerbimo tradicijų puoselėjimu. Jos taip pat vykdo kapinių registravimo ekspedicijas, jų metu sudaro kapinėse palaidotųjų sąrašus, aprašo jų palaidojimo vietas ir paminklus.

Rengia projektus
„Lapkričio 2-osios draugijos“ vadovas Valdas Kaminskas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad ši veikla gyvuoja „trenktų pavienių žmonių dėka.“ „Po kapines važinėjame su studentais istorikais, moksleiviais, savivaldybėse taip pat atsiranda vienas kitas žmogus, kuriam rūpi, kad mirusiųjų vardai nenueitų užmarštin, kad net emigracijoje gyvenantys lietuviai bet kada internete gautų informaciją, kur yra palaidoti jų artimieji, net jeigu tai ir buvo labai seniai, – pasakojo V. Kaminskas. – Štai Šiaulių rajone, Kairių kaime, yra tokia entuziastė Nijolia Kasparavičienė, kuri mielai prisideda prie mūsų veiklos.“
Pastaruoju metu draugija rengia įvairius projektus, gauna šiokį tokį finansavimą. Jeigu lėšų būtų daugiau, darbas vyktų kur kas sparčiau. Bet ar reikia šalies gyventojams tokios jų paslaugos?
V. Kaminskas sako, kad kartais iškyla abejonių, ypač tuomet, kai prašant Vyriausybės paramos, siūlant valstybinėms institucijoms imtis šio darbo, entuziastai atsimuša kaip į sieną. „Tačiau bendraujant su paprastais žmonėmis tos abejonės išnyksta, – sakė draugijos pirmininkas. – Mūsų internetiniu puslapiu „Atminimo knyga“ daug kas naudojasi, dar didesnį jo lankomumo suaktyvėjimą pastebime prieš lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, kai žmonės bando surasti ir aplankyti seniai palaidotų artimųjų kapus.“

Įrašai – senose knygose
V. Kaminskas sako šią veiklą pradėjęs tiesiog nuo savo asmeninės patirties, kai pats bandė ieškoti, kur palaidoti jo giminaičiai. „Tada ir paaiškėjo, kad tos informacijos niekas neturi, – pasakojo pašnekovas. – Teko domėtis, kaip yra užsienyje. Iš tiesų didžiausius mirusiųjų kapų registrus turi žydų bendruomenės. Jie turi Rytų Europos žydų kapinių katalogą. Lenkijoje taip pat yra kapinių duomenų bazės, nors dar ne visi duomenys į jas suvesti. O pas mus, galėčiau drąsiai teigti, kapinių reikalus tvarkome XIX amžiaus technologijomis – mirusiųjų pavardės dažniausiai rašomos į sąsiuvinius, knygas.“
Aišku, daug kas priklauso nuo bendros kultūros, tautos mentaliteto. Pavyzdžiui, Lietuvos miestuose kapinės plečiasi, joms reikia vis daugiau žemės. O, pavyzdžiui, Vokietijoje kapinės „išeina“ iš miestų, joms reikia vis mažiau plotų. V. Kaminskas domėjosi vokiečių patirtimi. Ten, pasirodo, žemės plotelis kapui yra perkamas 25 metams, mokama apie 1 tūkst. eurų. Taip valdoma situacija, o Lietuvoje tokio valstybinio valdymo nėra, viską sprendžia savivaldybės. Tuštėjančiuose kaimuose kapinių klausimas apskritai nėra aktualus, nelabai juo kas ir rūpinasi, sprendžiama stichiškai, tad kai kurios savivaldybės nežino, nei kiek yra kapinių, nei kas jose palaidota.

Ne ką geriau miestuose
Kokios kapinių informacijos mes iš tiesų galime gauti internete? Štai prestižinės Kauno Petrašiūnų kapinės. Ieškome. Oficialaus puslapio kapinės net neturi. Šioks toks aprašymas tėra bendrame SĮ „Kapinių priežiūra“ puslapyje. Minimali informacija, matyt, tik tam, kad dėl LR žmonių palaikų laidojimo įstatymo nevykdymo neprisikabintų Aplinkos ministerijos specialistai. Įstatyme savivaldybės įpareigotos suregistruoti savo teritorijoje esančias kapines. Panaši situacija ir pabandžius internete ieškoti, pavyzdžiui, Rasų kapinių Vilniuje. Daugiausia apie jas, kaip ir apie Petrašiūnų kapines, gali sužinoti tik iš Vikipedijos, kuri, kaip žinoma, nėra oficialus ir labai patikimas informacijos šaltinis, nes ši virtuali enciklopedija taip pat pildoma tik visuomeniniais pagrindais.
Petrašiūnų kapinėse įrašai saugomi popieriniuose sąsiuviniuose-knygose, jie nėra suskaitmeninti. Tai ir yra tos V. Kaminsko vadinamos XIX amžiaus technologijos. Beje, šis visuomenininkas yra kreipęsis į Kauno m. savivaldybę, į tuo metu buvusį merą Andrių Kupčinską, siūlydamas suregistruoti Kauno kapines. Jis buvo pasiųstas į SĮ „Kapinių priežiūra“, o ten niekas taip ir nesusidomėjo idėja.
Panaši situacija ir su Vilniaus kapinėmis, išskyrus Bernardinų. Čia, pasak V. Kaminsko, kapinės buvo sutvarkytos, sukurtas jų registras 2007 m. Tai buvo Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo ir Prezidento Valdo Adamkaus globojama iniciatyva. Kitų Vilniaus kapinių informacija nėra suskaitmeninta, tad tikėtis, kad tai padarytų kaimiškųjų teritorijų savivaldybės, net negalima.

Nėra valstybės prioritetas
Trys tokia kapų skaitmeninimo idėja „užsikrėtusios“ visuomeninės organizacijos yra kreipusios į Vyriausybę, ragindamos sukurti Nacionalinį kapinių ir mirusiųjų palaidojimo vietų registrą, kuriame būtų sutelkta visa įmanoma informacija apie veikiančias, riboto laidojimo ir neveikiančias Lietuvos kapines, jose palaidotus bei laidojamus asmenis. Visuomenininkų manymu, šį darbą būtų galima atlikti pasitelkus ES struktūrinių fondų paramą, skirtą 2014–2020 metų laikotarpiui.
Kita vertus, tokį darbą atlikti įpareigoja ir LR žmonių palaikų laidojimo įstatymo 33 straipsnis, kuris reikalauja, kad savivaldybės iki 2017 m. sausio 1 d. įregistruotų Nekilnojamojo turto registre kapinių žemės sklypus. „Reikia pastebėti, kad prieš tai buvusio įstatymo (2008 m.) redakcijoje buvo reikalaujama kapinių inventorizaciją atlikti iki 2009 m. sausio 1 d., tačiau iki šiol savivaldybės inventorizavo ne daugiau kaip 10 procentų kapinių. Tai tik rodo, kad savivaldybių veiksmai dėl išteklių trūkumo yra riboti ir be Vyriausybės įsikišimo bei ES fondų paramos klausimas vėl nebus išspręstas“, – rašte Vyriausybei rašė aktyvistai.
Jie priminė, kad kapinių bei jose esančių laidojimo vietų inventorizavimas ir šiuolaikinėmis IT priemonėmis vykdomos apskaitos įvedimas padėtų padaryti tvarką daugelio miestų ir gyvenviečių veikiančiose kapinėse, kuriose labai trūksta laidojimo vietų, dalis jų yra savavališkai užimamos apdairesnių asmenų. Dėl šių ir kitų priežasčių miestams tenka plėsti kapinių esamus plotus, pirkti naujus. Taip pat esama faktų, kad kai kur vietų kapinėse deficitas yra paverčiamas asmeninio pasipelnymo šaltiniu.
Ir apskaičiuota, kad tokios tvarkos įvedimas valstybei kainuotų apie 10 milijonų litų. Tačiau atsakyme, kurį visuomenininkai gavo iš Aplinkos ministerijos, nebuvo nieko guodžiančio – Vyriausybė pritaria tokiai entuziastų veiklai, bet nemano, kad kurti valstybinį registrą būtų tikslinga, nes tai dubliuotųsi su jau kaupiama (kapinių prižiūrėtojų knygose) duomenų baze. Ir daug kainuotų, kai šiuo metu neužtenka pinigų net įstatyme numatytai kapinių žemės registracijai ir jų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Pasak  V. Kaminsko, tokį atsakymą būtų galima išversti į paprastą kalbą taip: nieko nedarėme, nedarome ir nedarysime.  Taigi idėja šiuolaikinėmis technologijomis padėti šalies gyventojams susirasti, kur palaidoti jų artimieji, kol kas yra tik entuziastų rankose. Laimė, kad jie yra ir tuo užsiima.

„Lapkričio 2-osios draugijos“
ir „Vikipedijos“ nuotraukos

Rašinių ciklas iš dalies finansuojamas iš Lietuvos kultūros tarybos administruojamų kultūros rėmimo fondo lėšų.

Violeta LIUKAITIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.