Kinijos rinka laukia pieno, veislinių galvijų ir… šienainio

Žemės ūkio atašė Kinijoje Mindaugas Kuklierius prognozuoja, jog mūsų šalies agrarinis verslas ras realizavimo nišą ne tik Kinijoje, bet ir kitose Azijos šalyse.

„Kinijos rinkoje laukiama ne tik lietuviškų pieno produktų, bet ir veislinių galvijų, jautienos bei pašarų galvijams“, – sako žemės ūkio atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Mindaugas Kuklierius.
Šią savaitę jis lankosi Lietuvoje, susitiko su naujuoju žemės ūkio ministru Broniumi Markausku, taip pat užsuko į „ŪP“ redakciją.

Pieno upės
Pasak M. Kuklieriaus, per dvejus metus, kai jis atstovauja mūsų šalies žemės ir maisto ūkiui Kinijoje, Lietuvos masteliais nuveikta nemažai. Ištirta rinka, užmegztos pažintys tarp abiejų valstybių verslo atstovų. Šalyje, turinčioje pusantro milijardo gyventojų, tik 30 proc. vartotojų aprūpinama nacionaline pieno produkcija. Dėl to daugiausia žmonių pasaulyje turinti valstybė jaučia pieno stoką, o rinkos spragas užkamšo įvežtine produkcija. Ekspertų teigimu, Europos Sąjungos šalys 2017 m. išliks pagrindinėmis Kinijos pieno tiekėjomis.
Geriamojo pieno importas į Kiniją kitąmet, palyginti su 2016 m., padidės 38 proc. Pieno upės į šią šalį tekės iš Europos, nes ES šalys atsirieks 79 proc. Kinijos pieno importo. Antrą ir trečią vietas dalysis Naujoji Zelandija ir Australija.
Viena iš priežasčių importui didėti yra tai, kad įvežtinis UAT (apdorotas itin aukštoje temperatūroje) pienas yra pigesnis už vidaus rinkoje pagamintą produktą. Daugiau kaip pusė Kinijos pieno ūkių 2016 m. dirbo nuostolingai. Statistikos duomenimis, šiais metais Kinijos pieninių galvijų banda sumažėjo 10 proc., todėl 2017 m. pieno gamyba susitrauks dar 1,9 proc.
Nepaisant didėjančio pieno produktų vartojimo, pirkėjų nepasitikėjimą ir atsargumą lemia ir neskaidrūs Kinijos maisto produktų kokybės standartai. Įvežtine produkcija labiau domisi jaunoji miesto gyventojų karta, todėl didėja tam tikrų firminių produktų paklausa.
Skelbiama, kad Kinija pasiruošusi įsivežti 15 proc. daugiau nugriebto pieno miltelių, vadinasi, jų importas ateinančiais metais sieks 460 tūkst. t. Į šį kiekį įeina ir tokie produktai kaip kūdikių maistas, pieno gėrimai. Pagrindinė nugriebto pieno miltelių tiekėja Kinijai yra Naujoji Zelandija, kuri 2017 m. savo eksportą gali padidinti 180 tūkst. t.

Laivu arba lėktuvu
„Atstumai iš Naujosios Zelandijos ir Lietuvos į Kiniją panašūs, tik skiriasi transporto rūšys ir kaštai, – pastebi M. Kuklierius. – Pirmieji pieno produkciją plukdo laivais, lietuviams tenka rinktis ne tik jūrų, bet ir oro kelią.“ Pasak M. Kuklieriaus, pastaruoju metu septyniolikai Lietuvos pieno perdirbimo gamybinių įmonių suteikta teisė eksportuoti pieno produktus į Kiniją. Tai bendrovės „Marijampolės pieno konservai“, „Rokiškio sūris“, „Vilkyškių pieninė“, „Kelmės pieninė“, „Žemaitijos pienas“, „Pieno žvaigždės“ bei jų filialai. Į Kiniją leista eksportuoti kondensuotą pieną, sviestą, sūrius, pieno miltelius, baltymų koncentratus ir kitą pieno produkciją.
„Perspektyva yra, bet reikia laiko ir pastangų suformuoti lietuviškų pieno produktų vartojimo kultūrą“, – pastebi antrus metus Kinijoje dirbantis M. Kuklierius. Pasak diplomato, šokoladu glaistytą varškės sūrelį kinas gniaužo delne, nežinodamas, kaip jį valgyti. Tačiau lydyto sūrio dešreles renkasi mieliau nei gurmanišką fermentinį sūrį. Tas pat ir su kitų šalių gaminiais: jeigu parduotuvės lentynoje yra išskirtinės kokybės prancūziškas pelėsinis sūris ir vokiškas masinės gamybos sūrio produktas, kinas pasirinks pigesnį vokišką.

Vartojimas didėja
Kinijos teritorija – 9,6 mln. kv. km, jos regionai skiriasi žemdirbystės tradicijomis ir maisto vartojimo kultūra. Šiaurinėje Kinijos dalyje daug stambių pieno ūkių – įmonių, kuriose po dešimtis tūkstančių galvijų. Tačiau pietinėje Kinijos dalyje šimtmečius nebuvo pieno vartojimo tradicijos, gyventojai netoleruoja laktozės.
Pasak M. Kuklieriaus, Lietuvos pieno perdirbimo įmonių atstovai intensyviai dirba Kinijoje, ieško kontaktų su prekybos tinklais, pieno pramonininkais. Kinai šiandien pageidauja pieno žaliavos, iš kurios patys gamintų maistą vaikams.
Kinijoje veikia daug ES šalių pramonės įmonių, gyvena daug vakariečių, be to, auga jaunoji karta, kuri jau įprato prie vakarietiškų pieno produktų, ir jų pardavimas stabiliai didėja. Rinkos analitikai teigia, jog Kinijoje sparčiausiai pasaulyje didėja pieno produktų vartojimas. „Kinas per metus vidutiniškai suvartoja 8 kg pieno, lietuvis – apie 50 kg“, – pastebi M. Kuklierius.
Pasak diplomato, pastaruoju metu kinai labai daug dėmesio skiria vaikų maistui. Pvz., gamindami mišinukus kūdikiams jie karvių pieną maišo su ožkų. Dėl to kai kurios Kinijos įmonės steigia ožkų ūkius, ieško galimybės jų įsivežti iš Lietuvos, tačiau kiekiai, pasak M. Kuklieriaus, atrodo bauginančiai. Vienas ūkis pageidauja pirkti 80 tūkst. ožkų, kitas – 200 tūkst.
„Kaimynai lenkai mus aplenkė Kinijos vartotojus aprūpindami vadinamaisiais ilgo galiojimo pieno produktais – ultra aukšta temperatūra paveiktu pienu, – pasakoja M. Kuklierius. – Kai kurios mūsų šalies įmonės taip pat kinams pradeda tiekti ilgo galiojimo pieną, pieno miltelius ir pan. – Tos šalies vartotoją suprasti sunku, – stebisi M. Kuklierius, – pigus produktas jiems kelia įtarimą dėl prastos kokybės, tačiau, kaip jau minėjau, prekybos centre jiems pagrindinis argumentas – kaina.“
Pasak diplomato, Kinijoje sparčiai vystoma gyvulininkystė, statomos naujos fermos, perkami galvijai. Iš Lietuvos kinai pirktų veislinių telyčių, melžiamų ožkų, šienainio. Neatmetama galimybė patiems kinams į Lietuvą ateiti su savo investicijomis, čia auginti galvijus, gaminti pieną, jį perdirbti į miltelius ir išsivežti namo.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.