Kodėl mūsų eksportuotojai ES slepia savo tapatybę

Pasaulinė ekonomikos kri­zė, Rusijos embargas, gamtiniai, socialiniai ir politiniai sukrėtimai privertė Lietuvos diplomatus, maisto eksportuotojus ieškoti rinkų lietuviškiems žemės ūkio produktams kituose žemynuose – Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir Persijos įlankoje. Bet ar mūsų eksportuotojai iki galo sugeba pasinaudoti savos 500 milijonų vartotojų Europos Sąjungos (ES) rinkos, į kurią svajoja patekti visas likęs pasaulis, privalumais?

Kiek tarptautinių prekės ženklų?
Lietuvoje pasirodė vokiškas pigių, daugiausia Vakarų Europoje pagamintų maisto produktų mažmeninės prekybos tinklas, ispaniškos, olandiškos, lenkiškos daržovės ir vaisiai viešpatauja ant mūsų šventinių stalų, o ar lietuviški sūriai, kumpiai, dešros, šakočiai keliauja į ES senąsias šalis – Ispaniją, Daniją, Belgiją?
Pasak Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos (LitMEA) direktoriaus Giedriaus Bagušinsko, vis viena procentiškai daugiausia maisto produktų Lietuva eksportuoja į ES šalis. „Tik Stokholmo, Helsinkio ar Berlyno prekybos centruose jie pasirodo su svetimais prekių ženklais. Vakarų Europa stengiasi maistą pigiau gaminti posovietinėse ES šalyse, ant jo dėžučių, skardinių, plėvelių, maišelių užlipdžiusi savo etiketes. Panagrinėkite statistiką, kiek pasaulyje pardavinėjama grynai lietuviškų (pagal kilmę ir pakuotę) maisto produktų.
Gal tik Vičiūnų įmonių grupės „Viči“ prekės ženklas yra tarptautinis. Europos Sąjungoje Lietuvos maisto eksportuotojai savo veiklą plečia iškėlę daniškas, suomiškas vėliavas, o į Azijos rinkas įkėlė koją, nusiuntė bandomąsias produktų partijas ir stengiasi įsitvirtinti neslėpdami savo tapatybės“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino G. Bagušinskas.

Mėgdžioja Vakarus
Tačiau ir Tolimuosiuose Rytuose Lietuvos įmonėms reikia užsieniečių rekomendacijų – „Rokiškio sūriui“ pavyko pasirašyti labai pelningą sutartį su kinais tik tada, kai Azijos ir Okeanijos pieno pramonės milžinės, Naujosios Zelandijos bendrovės „Fonterra“ atstovai išgyrė savo verslo partnerių rokiškėnų produkciją.
„Visų ES šalių, įskaitant ir Lietuvą, siekis – savo pagamintą maistą eksportuoti į trečiąsias šalis – Kiniją, Saudo Arabiją. Tos rinkos smarkiai sustiprėjo, todėl vilioja europiečius. Arabai, kinai mėgdžioja Vakarų gyvenimo būdą, daugiau valgo, pamėgo saldumynus, skanėstus, rinktinius valgius. O Europos Sąjungos gyventojų suvartojami maisto kiekiai nedidėja, kasdienių produktų krepšelio turinys nesikeičia“, – pagrindinę priežastį, kodėl ES eksportuotojai veržiasi į Aziją ir Artimuosius Rytus, nurodė LitMEA administracijos vadovas G. Bagušinskas.

Sugeba pigiau atsivežti
„Vien Europos Sąjunga apsiriboti būtų pavojinga. Lietuva maisto pagamina daugiau negu reikia. Jeigu tik vienoje rinkoje trypčiosime, galime neatlaikyti konkurencijos su kitų ES šalių gamintojais“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Ekonomikos departamento direktoriaus pavaduotojas Zig­mas Medingis.
Senas žemės ūkio tradicijas turinčios Lietuvos pirkėjai nuolat skundžiasi, kad trūksta savų, lietuviškų daržovių, vaisių. „Vokietijos bendrovės „Lidl“, įsteigusios savo parduotuvių tinklą Lietuvoje, prekybos centrų lentynose lietuviškų prekių nedaug. Statistikos departamento duomenimis, šiais metais į ES šalis keliavo 74,3 proc. lietuviškų maisto produktų eksporto, kitoms, trečiosioms šalims teko tik ketvirtadalis užsienio prekybos srauto. Lietuvos įmonės sugeba pelningai prekiauti su užsieniu, prekybos centrai iš kitų, net tolimų šalių produkciją atsiveža pigiau, negu mūsų ūkininkai čia pat užaugina ir pagamina“, – kai kuriuos Lietuvos agrarinio eksporto ir importo paradoksus pabrėžė ŽŪM pareigūnas.

Atgyvenusi verslo strategija
Anot Z. Medingio, Lietuvai ne tik reikėtų suderinti žemės ūkio produktų eksportą su nacionalinės rinkos poreikiais. Neseniai paskelbto Europos Komisijos komunikato „Maisto pramonės ir žemdirbystės ateitis“ pagrindinė mintis – apsirūpinant maistu neteršti aplinkos, dar labiau nealinti dirvožemio, kurį jau ir taip smarkiai apnaikinusi ne tik gamtos reiškinių, bet ir žmonių veiklos sukelta erozija.
„Išsunkti, išeikvoti visus gamtos išteklius dėl trumpalaikės finansinės naudos – jau atgyvenusi verslo strategija“, – tikino Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos departamento direktoriaus pavaduotojas Z. Medingis.

Afrikoje – pelningiau
AB „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad jo vadovaujama įmonė tikrai neužmiršta ES rinkos.
„ES šalyse, neskaitant nacionalinės vidaus rinkos, Lietuva parduoda apie 50 proc. pieno produktų. Savai rinkai lieka 25 proc. Nerašyta verslo taisyklė įsakmiai nurodo – negalima visų kiaušinių sudėti į vieną krepšį. Eksporto kryptis reikia išskaidyti, kiek įmanoma labiau paįvairinti, diversifikuoti. Užsienio prekybai būdingas cikliškumas. Sakysime, prieš metus dėl tada susiklosčiusio euro ir dolerio kursų santykio ypač naudinga buvo prekiauti vadinamosiose dolerinėse zonose. Mūsų „Vilkyškių pieninė“ pernai savo produkciją eksportavo į 45 šalis. Dideles ir mažas. Stengiamės pasinaudoti visomis atsiveriančiomis galimybėmis. Dabar dirbame Afrikoje. Prekiauti Europos Sąjungoje lengviausia, bet nauda mažesnė. O rinkos, į kurias sudėtingiausia eksportuoti, būna pelningiausios“, – neslėpė „Vilkyškių pieninės“ administracijos vadovas G. Bertašius.

Eksporto sėkmės akimirka
Šalčininkų r. Sakalų kaime įkurtos uždarosios akcinės bend­rovės „Evaldo daržovės“ šilt­namiuose ir laukuose verslininkas Evaldas Masevičius ištisus metus augina įvairių rūšių salotas, bazilikus, svogūnus, krapus, špinatus, šalavijus, kalendras, čiobrelius, mėtas, petražoles, citrinžoles ir kitas prieskonines daržoves.
E. Masevičiaus bendrovės produkciją perka Lietuvos prekybos centrai, nemažai prieskoninių daržovių verslininkas eksportuoja. Taip pat ir į Ispaniją, Italiją, nors italai ir ispanai patys yra garsūs rinktinių prieskoninių žolelių augintojai.
„Mūsų užsienio prekybos laikas išmuša vasarą. Tada vežame produkciją į šiltuosius ES kraštus. Liepos mėnesį Italijoje tvyro nepakeliami karščiai, o Lietuvoje saikingai šilta, palyja, oras gaivus. Tuomet užsidirbame iš eksporto“, – „Ūkininko patarėjui“ atskleidė prieš 17 metų pakyrėjus emigranto duonai iš Didžiosios Britanijos grįžęs, Pietryčių Lietuvoje verslą įkūręs E. Masevičius. Šiemet Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse Prezidentė Dalia Grybauskaitė jį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Žlugdantis nepasitikėjimas
E. Masevičiaus nuomone, lietuvišką eksporto politiką reikia tobulinti.
„Galima efektyviau prekiauti. Kooperuotis ir vienu balsu kalbėtis su užsienio pirkėjais. Atstovauti ne savo parapijai, bet Lietuvai. Dabar visi stengiasi pavieniui užkariauti kitų šalių rinkas. Žemės ūkio produkcijos gamintojai nepasitiki vienas kitu, atsiliekantieji pavydi pirmaujantiesiems, todėl eksportuotojų kooperacija žlunga neprasidėjusi“, – apgailestavo verslininkas, savo bendrovėje įdarbinęs apie 80 žmonių. Jis nuolat modernizuoja ūkį, negaili lėšų darbo sąlygoms gerinti, populiarina sveiką maistą, remia vaikų globos namus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas