Kodėl niekas nenori skaičiuoti pieno gamybos savikainos?

Nuolat kalbama apie mažas pieno supirkimo kainas, stumiančias gamintojus į bankrotą. Tačiau kokios jos turėtų būti, kad padengtų pieno gamybos savikainą? To šiandien Lietuvoje niekas negali pasakyti, nes niekas iki šiol tos savikainos oficialiai neskaičiavo, nors kitose Europos Sąjungos, pasaulio valstybėse tai daroma nuolat.

Patvirtinta pieno savikainos skaičiavimo metodika greičiausiai sustiprintų ir ūkininko poziciją derybose dėl pieno supirkimo kainos.

Kainos deficitas

„Šiandien žalio pieno supirkimo kaina nepadengia jo gamybos kaštų, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – ir tokia situacija ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse“. Neseniai Italijoje vykusi Europos pieno tarybos (EPT) asamblėja pirmą kartą pristatė visuomenei, kiek kainavo pieno gamyba senosiose ES valstybėse narėse. Tyrėjai pateikė duomenis apie Belgijos, Danijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos pieno gamintojus. Apskaičiuojant pieno gamybos savikainą buvo vertinama oficialiai Europos Komisijai pateikti šalių duomenys. Ekspertai skaičiavo, kiek tais metais kainavo pašarai, sėkla, trąšos, elektros energija, koks buvo fermų darbuotojų atlyginimo vidurkis. Paaiškėjo, kad didžiausia kilogramo pieno gamybos savikaina yra Vokietijoje (0,50 Eur), po jos rikiuojasi Nyderlandai ir Prancūzija (0,45 Eur), Liuksemburgas (0,44 Eur) ir Danija su Belgija (po 0,41 Eur).

Remiantis tyrimais, kuriuos atliko Vokietijos Kaimo sociologijos ir žemės ūkio biuras (Büro für Agrarsoziologie und Landwirtschaft, BAL), pastarųjų penkerių metų vidutinė pieno gamybos savikaina šešiose ES šalyse svyravo nuo 41 iki 50 euro centų už kilogramą. Tačiau žaliavos supirkimo kaina per tą patį laikotarpį sudarė vidutiniškai 32–35 euro centus už kilogramą. Pieno gamybos kaštai visose šešiose šalyse, įskaitant išlaidas darbo užmokesčiui ir vidutines grynąsias investicijas, buvo gerokai didesni už pieno supirkimo kainas ir sudarė nuo 43,39 ct/kg (Vokietijoje) iki 48,89 ct/kg (Liuksemburge). Net neįvertinus būtinųjų investicijų, vidutinis deficitas pastaruosius penkerius metus buvo didelis ir svyravo nuo 14 proc. (Danijoje) iki 27 proc. (Belgijoje ir Prancūzijoje). Pasak belgų ūkininko ir EPT prezidento Ervino Šopgeso, pieno gamintojų už parduotą žaliavą gaunami pinigai nepadengia gamybos sąnaudų. Daugeliui ūkininkų pavyksta išsilaikyti tik todėl, kad uždirba lėšų iš ne žemės ūkio veiklos.

„Mes neturime institucijos, kuri galėtų objektyviai ir nešališkai įvertinti pieno gamybos kaštus, – įsitikinęs LPGA vadovas J. Vilionis. – Agrarinės ekonomikos specialistai pavaldūs valdžios politiniams sprendimams“.

Prieš dešimtmetį Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) darbuotojai Irena Kriščiukaitienė, Aistė Galnaitytė, Salomėja Andrikienė ir Andrej Jedik Žemės ūkio ministerijos užsakymu parengė studiją „Gyvulininkystės sektoriaus prognozės iki 2020 metų“. Joje teigiama, jog „pieno sektorių Lietuvoje reikėtų laikyti prioritetiniu ir siekti visomis galimomis priemonėmis palaikyti stipriąsias jo puses: tradiciškai esamą sveikų pašarų bazę, produktyvumo didėjimą, modernią pieno perdirbimo pramonę ir išlaikyti bei plėsti pieno produktų užsienio rinkas“.

Netinkama parama

Kai prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vairo buvo Kazimira Prunskienė, pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš žemės ūkio gamybos“ buvo skirta 770 mln. litų (daugiau nei 223 mln. Eur). Iš pieno gamybos sektoriaus pasitraukė (karves pardavė, paskerdė) 25 tūkst. ūkių. Pasak J. Vilionio, išmokos už pieną karves likvidavusiems ūkininkams tebemokamos. Kiti valdžios sprendimai, taip pat pagrįsti nacionalinėmis ir europinėmis lėšomis, irgi pieno gamintojus stūmė į pragaištį: „Gyvulininkystės sektoriaus vystymo programa“ (ŽŪM vadovavo Vigilijus Jukna), „Pieno įstatymas“, sugrupavęs pieno gamintojus į dešimtį grupių (Virginija Baltraitienė), „Pieno sektoriaus vystymo strategijos gairės“ (Bronius Markauskas), baltoji knyga (Giedrius Surplys).

„Pieno ūkių skaičius šalyje katastrofiškai mažėja, – sako LPGA vadovas J. Vilionis, – ir pagrindinė tokios tendencijos priežastis – gamybos kaštų nepadengianti supirkimo kaina. Pabrango pašarai, energetiniai resursai, darbo jėga, agrarinės paslaugos, žemės nuoma“.

EPT prezidentas E. Šopgesas teigia, jog didžiausias pieno gamintojų rūpestis – Europoje nekontroliuojama pieno produkcija. Pieno perdirbėjams ir prekybininkams tai naudinga – jie gauna pigią žaliavą. Tačiau jos perteklius skatina mažinti pieno supirkimo kainas. „Iš mūsų vagia nepriklausomybę, dėl kurios taip ilgai kovojome, – sako E. Šopgesas. – Jokiame kitame versle negaminama produkcija, kurios niekas nepirks. Politikai bando išspręsti šią problemą pasiūlydami išmokas, tačiau svarbiau būtų sudaryti vienodas sąlygas visam pieno ūkiui“.

Pasak J. Vilionio, pastaruosius dešimtmečius pieno supirkėjai manipuliavo kainomis: kelių karvių ūkiams (tokių šalyje yra 75 proc. iš visų 18 tūkstančių pieno gamintojų, parduodančių pieną) mokėjo mažesnę kainą, jų sąskaita sutaupydami atsilyginti stambiesiems pieno tiekėjams. Pastaruoju metu šalyje tėra 43 pieno ūkiai, laikantys daugiau nei 500 karvių, ir apie du šimtai, laikančių po 100 ir daugiau karvių. „Strategija remti smulkiuosius pieno ūkius neatrodo išmintingai“, – įsitikinęs J. Vilionis.

Kada Vilniuje melš karves?

LPGA direktorius Eimantas Bičius, taip pat kaip šalies atstovas dalyvavęs EPT asamblėjoje Italijoje, pastebi, jog pieno gamybos kaštus Lietuvoje labiausiai iškelia investicijos ūkiui modernizuoti. Įsipareigojimai neleidžia ūkininkui keisti verslo krypties, o tai susiję su daugeliu rizikų. Nedideli šeimos ūkiai dažniausiai neskaičiuoja savo darbo kaštų, tačiau egzistencinės jų galimybės ribotos, anksčiau ar vėliau jie pasitrauks iš rinkos. Pavyzdžiui, labai „kaimiškame“ Prienų rajone, dar visai neseniai turėjusiame apie du tūkstančius pieno ūkių, šiandien tėra du stambieji ir keli šimtai smulkesnių pieno ūkių, kiti ėmėsi alternatyvios žemdirbystės. Pieno gamybos nuostoliai dengiami pajamomis iš augalininkystės, mėsinės gyvulininkystės. „Tačiau Briuselyje, kaip ir mūsų šalies valdžios koridoriuose, vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog esame vieno miesto (Vilniaus) valstybė, – atkreipia dėmesį E. Bičius. – Į tai orientuojama ir dėmesys bei parama agrariniam sektoriui“.

Žinomi mūsų agrarinio verslo atstovai Kazimieras Jucevičius iš Skuodo r. ir Tomas Raudonius iš Šilalės r. teigia, jog palyginę lietuvių ir olandų ūkininkų pieno gamybos kaštus galime sakyti, jog esame priekyje. Olandui žemės kaina šešis kartus brangesnė, darbo užmokestis – keturis kartus didesnis. Lietuvoje pramoninius ūkius kankina mažos, gamybos kaštų nepadengiančios pieno supirkimo kainos, nežinia, kaip ilgai jie dirbs nuostolingai. Didesnė galimybė išlikti – nedideliems šeimos ūkiams, kuriuose verslas vadinamas gyvenimo būdu.

„Pieno gamybos kaštai mažiausi būtent šeimos ūkiuose, kuriuose nėra samdomų darbuotojų, – kalba Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus vadovas Martynas Butkevičius. – Tačiau tokiame ūkyje planuoti investicijas sunkiai tikėtina. Kol nebus patvirtinta vienoda visiems pieno ūkiams žaliavos supirkimo kaina, dengianti gamybos kaštus, tvarkos sektoriuje nebus“.

Kaimynai skaičiuoti moka

Žinomo šalies ūkininko nuomonei oponuoja AB „Rokiškio sūris“ žaliavų supirkimo direktorius Evaldas Dikmonas: „Kai derybose dėl pieno supirkimo stambaus ūkio savininko paklausiu apie pieno gamybos kaštus, tas atšauna, jog aš noriu skaičiuoti jo pinigus“. Pasak E. Dikmono, tariantis su estų ar latvių pieno gamintojais, pastarieji į derybas visuomet ateina paskaičiavę pieno savikainą. Kaimynai anksčiau suprato ekonomikos dėsnius. E. Dikmono žodžiais, visos šalies pieno perdirbimo įmonės valstybei deklaruoja savo gamybos pajamas ir išlaidas, teikia informaciją apie produkcijos eksportą. Žemdirbystė – taip pat verslas, ir valstybei taip pat turėtų būti žinoma tikra situacija sektoriuje. Pieno gamybos kaštus būtų galima skaičiuoti pagal sausųjų medžiagų kiekį. Brandintus sūrius gaminančiai įmonei reikėtų vienokios sudėties pieno, šviežių produktų gamintojams – kitokios. „Pieno supirkimo kaina pagal pieno sausųjų medžiagų kiekį skaičiuojama Naujojoje Zelandijoje“, – pažymi E. Dikmonas. Priminsime, jog pieno sudėtį sudaro vanduo, laktozė, riebalai, baltymai, mineralinės medžiagos, taip pat rūgštys, fosfolipidai, steroidai, fermentai, vitaminai, hormonai, mikroelementai, dujos.

„Žemės ūkio ministerijoje svarstant šalies pienininkystės sektoriaus strategiją diskutuota apie žalio pieno gamybos kaštus, supirkimo kainas, tačiau prie bendros nuomonės neprieita, – sako UAB „Pieno tyrimai“ direktorė dr. Laima Urbšienė. – Lietuvoje pieno supirkimo kaina nustatyta pagal bazinių rodiklių kiekį, kitose ES šalyse mokama už natūralų pieną“. Pasak dr. L. Urbšienės, laboratorijoje nustatyti kiekvieno ūkio piene sausųjų medžiagų kiekį būtų neracionalu, nes tyrimas būtų brangus, be to, pasaulyje nėra tokios praktikos. Dr. L. Urbšienė dalyvauja tarptautiniuose pienininkystės kongresuose, kurie dažniausiai rengiami šalyse, turinčiose stiprų pieno gamybos sektorių. Pavyzdžiui, Izraelyje veikia Pieno taryba, kas dvejus metus surenkanti 200 tipinių pieno ūkių informaciją apie pieno gamybos kaštus ir nustatanti bendrą žaliavos pardavimo kainą. Toje šalyje vyrauja dviejų tipų – kooperuoti ir šeimos ūkiai, juose laikoma po kelis šimtus labai produktyvių karvių. Pieno produkcija skirta šalies vartotojams, dėl to pieno gamybos kiekius Izraelis gali reguliuoti. Lietuvos pieno sektorius orientuotas į eksportą.

Ne ta kaina?

Pieno taryboje prie ŽŪM pieno perdirbėjus vienijančios asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis periodiškai pieno gamintojams primena, jog Lietuvoje pienas iki šiol superkamas pagal pasenusius, dar iš sovietmečio paveldėtus, bazinius pieno rodiklius, kurie tolimi nuo europinių standartų. Bazinius pieno rodiklius priartinus prie natūralaus pieno rodiklių, statistinė „popierinė“ kaina išsyk pakiltų maždaug penktadaliu.

Pavyzdžiui, jeigu natūralų (4,30 proc. riebumo ir 3,28 proc. baltymingumo) pieną perskaičiuotume į bazinį (3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų), vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina padidėtų 19 proc. Popieriuje pakinta ir supirkto pieno kiekis. Pavyzdžiui, superkama 1 t natūralaus pieno. Kai jis perskaičiuojamas į bazinį, tas kiekis išauga iki 1,2 t, supirkimo kaina pagal bazinius rodiklius popieriuje sumažėja, tačiau realaus pieno lieka tiek pat – 1 t.

Lietuvos pieno perdirbimo įmonės siūlo pieno bazinius rodiklius suvienodinti su ES šalimis. Trumpuoju laikotarpiu bazinių rodiklių pakeitimas ar panaikinimas savaime nepakels vidutinės kainos už natūralų pieną Lietuvoje. Tačiau ilguoju laikotarpiu tai paskatintų pieno ūkius gaminti didesnio baltymingumo ir maistingumo pieną, už jį mokama ir didesnė kaina. Be to, didesnio baltymingumo pieno žaliava taptų konkurencinga ir pelninga eksporto rinkose.

„Mažas pieno ūkis – maži nuostoliai, didelis pieno ūkis – dideli nuotoliai“, – aiškina „Lietuviško pieno“ kooperatyvo valdybos pirmininkas Nikolajus Danilčenko. Tačiau solidi žemdirbio patirtis pataria įsiklausyti į šalies ir pasaulio pieno rinkos pokyčius. Lietuva turi galimybių vystyti pienininkystės ūkius, tačiau verslo sąlygoms būtina visų maisto gamyba suinteresuotųjų grandžių dermė. Pienas yra valstybės turtas, maisto nepriklausomybės garantas. Dėl jo turi stengtis ne tik ūkininkas.

P. S. Šių metų sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas rašytinio proceso tvarka pradėjo nagrinėti bylą dėl pieno supirkimo reguliavimo tvarkos.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas