Koks likimas laukia kanapių entuziastų?

Pluoštinės kanapės Lietuvoje dabar laikomos stebuklinga alternatyva kitoms žemės ūkio šakoms – grūdininkystei, mėsinei ir pieninei gyvulininkystei, daržininkystei, sodininkystei. Nusivylusiems žemdirbiams – darbo palyginti nedaug, o pelnas – didžiulis. Bet dar prisimename, kaip politikų paraginti žemdirbiai anksčiau metėsi į kitas labai perspektyvias ir garsiai išreklamuotas veiklas – augino svarainius, avis, žaliavas biokurui. Baigėsi liūdnai.

Madingo augalo šešėlis

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio nuomone, ūkininkams reikėtų labiau pasitelkti vaizduotę, ieškoti įvairesnių netradicinių būdų užsidirbti, užuot susigrūdus vienoje rinkoje, kurioje labai sustiprės konkurencija, ir bandžius praturtėti iš šiuo metu Lietuvoje madingo augalo. Juolab kad nuo pluoštinių kanapių vis dar nutįsęs lengvos narkotinės medžiagos šešėlis. Ir niekur nedingo grėsmė, kad bet kuri ateities Europos Sąjungos vadovybė ir nauja Lietuvos valdžia gali uždrausti jas auginti.

Suprato po aštuonerių metų

„Kiekvienas ūkininkas yra savo verslo kalvis. Jeigu ėmėsi kokios nors žemės ūkio šakos, tai ir turi kantriai dirbti, tobulėti, ieškoti būdų pigiau gaminti, rasti rinkų savo produkcijai. Ir po pirmųjų nesėkmių nešokinėti nuo pieninės galvijininkytės į mėsinę, nusivylus ir šiuo pasirinkimu – pradėti šilauoges ar kanapes auginti. Žmogus laikė kiaules, jam pasirodė, kad pašarai (grūdai) per brangūs, paskerdė augintines ir nusprendė auginti maistinius grūdus. O kitais metais kviečių kainos nukrito. Kaip sakoma, neskubėk, ir būsi pirmas. Patiko vieno braškininko prisipažinimas, kad tik po aštuonerių metų, kai pasodino pirmąsias braškes, pagaliau suprato, kaip jas prižūrėti“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino A. Gapšys.

Strutienos ėmė nebepirkti

Anot A. Gapšio, į LAEI ateidavo jaunieji ūkininkai, klausinėdavo, nuo ko pradėti, kokias žemės ūkio šakas rinktis. „Labiausiai juos domino, už kokius augalus, gyvulius išmokos didesnės. Patardavau pirmiausia pagalvoti, kad darbas būtų mielas širdžiai, o ne dėl didesnės naudos pasirinktas. Paaiškindavau, kad nereikėtų rizikuoti ir iškart griebtis egzotiškų verslų – auginti saldžiąsias bulves batatus ar fazanus. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje pridygo stručių fermų. Bet šis besaikis susižavėjimas greitai baigėsi tuo, kad strutienos ėmė nebepirkti. Brangi. O stručių kiaušiniai sudomina nebent zoologijos muziejų lankytojus. Jie trumpai stabteli prie stručių iškamšų ir nusistebi, kokie vis dėlto dideli šalia padėti kiaušiniai“, – tikino A. Gapšys.

Mėgdžiotojai pralaimi

Jeigu kaimas puls masiškai auginti kanapes, vietinė rinka bus persotinta, o eksportuoti į kitas šalis vis dar tik pusiau teisėtos savo produkcijos Lietuvos kanapių augintojai nepajėgs, nes yra nekooperuoti šio verslo naujokai. Pagrindinė rinkodaros taisyklė moko, kad laimi verslininkai (agroverslininkai), sudominę vartotojus nauju, vadinamuoju nišiniu produktu (dar neragauta daržove, nematytu vaisiumi, kitaip pagamintu, įvairesniais prieskoniais pagardintu sūriu), užuot mėgdžioję kitus augintojus, gamintojus.

Atsarginiai pajamų šaltiniai

„Vieno recepto būti negali. Jau vien iš produkto apibūdinimo „nišinis“ aišku, kad jis gaminamas ir parduodamas nedideliais kiekiais. Tokių produktų pageidaujančių žmonių paprastai būna nedaug, bet jie ištikimi mėgstamo maisto pirkėjai. Nišinio produkto pavyzdys galėtų būti nepelnytai pamirštas burnotis, priklausantis tai pačiai augalų šeimai, kaip špinatas ir ropė. Iš burnočių, kurie dar vadinami vaistais nuo šimto ligų, gaminamas aliejus, košės, miltai, spragėsiai, susmulkintų burnočių dedama į kukurūzų lazdeles. O pluoštines kanapes galima panaudoti daug plačiau – nuo medicinos iki chemijos pramonės. Tai kodėl nepabandžius jų auginti Lietuvoje? Juk mūsų klimatas tinkamas kanapėms žydėti ir subrandinti sėklas, iš kurių spaudžiamas labai vertingas, gydomųjų savybių turintis aliejus. Aišku, ir augindami kanapes ūkininkai neapdrausti nuo nesėkmės, todėl turi pagalvoti ir apie kitus, atsarginius pajamų šaltinius“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis.

Negalima pamiršti duonos kasdieninės

Pluoštinių kanapių augintojai jau suskaičiavo, kad užsidirbs 6–7 tūkst. eurų iš hektaro, kai tik mūsų šalyje bus leista perdirbti ne tik sėklas ir pluoštą, bet ir visas kitas augalo dalis. Medicininės kanapės – dar labiau spindinti aukso gysla (100 tūkst. Eur/ha). Galima palyginti – net geriausiose žemėse pelnas iš kviečių hektaro – tik 1,5–1,7 tūkst. eurų. S. Dimaitis perspėja kanapininkus nesitikėti žaibiškos naudos.

„Virš ūkininkų laukų niekada nesnigo dangiška mana. Tai tik Nepriklausomybės pradžioje galima buvo prisikrauti į kelis vilkikus spalvotųjų metalų (taip pat ir vogtų), nuvežti į Vakarų Europą ir susikrauti turtus. Net ir susižavėję alternatyviais verslais ūkininkai negali pamiršti įprastų kasdienių maisto produktų, kurių labiausiai pageidauja visuomenė – mėsos, pieno, duonos“, – apibendrino Žemės ūkio rūmų administracijos vadovas.

Nepadoru lyginti su svarainiais

Pasak Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos direktoriaus Rimanto Čiūto, lietuviai nuo senų senovės pamėgo greitai augančias, atsparias piktžolėms ir kenkėjams sėjamąsias kanapes. Tai buvo maistas, vaistas, pašaras, kraikas, drabužiai iš kanapių pluošto audinio.

„Dėl visokių nepagrįstų baimių jos buvo pamirštos. Atgimusi kanapininkystė Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Visiškai neteisinga, net nepadoru kanapes lyginti su svarainiais. Apskaičiuota, kad pasaulyje pagaminama apie 150 tūkst. produktų, kurių pradinė sudėtinė dalis – kanapės. Ne vien ūkininkai turi išmokti auginti kanapes, susirasti pirkėjų. Valdžiai irgi reikia atlikti savo namų darbus. Seimas dar nepataisė Pluoštinių kanapių įstatymo. Smarkiai atsiliekame nuo Latvijos ir Lenkijos. Tose šalyse visai kitokia teisinė aplinka, daug palankesnė kanapių augintojams. Mūsiškiai kol kas kaip bėgikai, kuriems prie kojų pririšti svarmenys. Mūsų asociacija ir susikūrė, kad patartų ūkininkams, paragintų valdžią“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo R. Čiūtas.

Pusė litro sukeltų haliucinacijas

Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija pluoštines kanapes tebelaiko narkotikais. Iš Baudžiamojo kodekso neišbrauktas straipsnis, numatantis griežtą atsakomybę narkotinių ir psichotropinių medžiagų platintojams.

Net ir pluoštinėse kanapėse, išskyrus sėklas, yra apie 0,2 proc. kvaišalų. Žmogus apsvaigtų, imtų regėti haliucinacijas išgėręs pusę litro kanapių aliejaus. Vaikams užtektų ir daug mažesnės dozės, kad jie išvystų rožinius sparnuotus drambliukus.

Reikia valstybinės politikos

Alvydas ALEKSANDRAVIČIUS

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto lektorius

Lietuva labai menkai pasinaudoja pluoštinių kanapių atveriamomis galimybėmis. Dažniausiai tik maisto pramonė, medikai, statybininkai, pakuočių gamintojai.

Dauguma ūkininkų sugebėtų tik užauginti kanapes. O jų perdirbimo infrastruktūra silpna. Kanapių augintojui iš Skuodo rajono toloka būtų vežti žaliavas į Kėdainių laisvąją ekonominę zoną. Pernai balandžio mėnesį ten atidarytas kanapių perdirbimo fabrikas „Natūralus pluoštas“.

Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenimis, per pastaruosius penkerius metus pluoštinių kanapių plotai Lietuvoje padidėjo keturis kartus, o augintojų padvigubėjo. 2018-aisiais 182 augintojai deklaravo beveik 4 tūkst. ha pluoštinių kanapių laukų. 2019-aisiais jas augino jau 273 ūkininkai, o augalų plotai išsiplėtė iki 9 182 ha.

Jeigu kanapių plotai didės greičiau negu ūkininkai susiras nuolatinių pirkėjų, kur reikės dėti susikaupusias žaliavas?

Kanapės galėtų pakeisti sužlugusią linininkystę. Atnaujinus, pertvarkius uždarytus rajoninius linų šiaudelių apdorojimo cechus, juose galima būtų perdirbti kanapių pluoštą.

Pluoštinių kanapių verslas puikiai dera ir su aplinkosauga. Jų pasėliai stabdo pasaulinį šiltnamio reiškinį. Hektaras pluoštinių kanapių sumažintų anglies dvideginio dujų koncentraciją ore labiau negu 1 ha miško.

Kanapių šaknys susiurbia iš dirvos sunkiuosius metalus, nuo kurių iki šiol svaigsta galvos Alytaus senų padangų perdirbimo gamyklos gaisrą slopinusiems ugniagesiams. Tačiau ir vėl galvosūkis – kur utilizuoti tas nikeliu, švinu, arsenu užterštas kanapes.

Vien žemdirbių pastangų neužteks kanapių produktų gamybos grandinei Lietuvoje sukurti. Reikia valstybinės politikos.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas