Konstitucinis Teismas nesutaikė medžiotojų ir medžioklės plotų savininkų

Medžiotojų ir žemės, miškų savininkų ginčai tęsiasi kelis dešimtmečius. Konfliktuojančių grupių interesų niekaip nepavyksta sureguliuoti net ir teisinėmis priemonėmis. Medžiotojai piktinasi Medžioklės įstatyme nustatytu įpareigojimu priimti į medžiotojų būrelius žemės, miško savininkus, o šie – kad neginamos jų teisės. Konstitucinis Teismas (KT) nutarė, jog prievolė priimti medžiotojus į būrelius prieštarauja Konstitucijai, tad medžiotojams šio įpareigojimo nuo šiol nebereikės paisyti.

Savininkų teisės neapsaugotos

„Konstitucinis Teismas pasisakė, kad medžiotojų būrelių, asociacijos teisė yra didesnė negu žmogaus teisė būti būrelio nariu, ir aš su tuo sutinku, tačiau esminis dalykas yra nuosavybės teisė. Kai tavo nuosavybėje medžioja, o tu negali medžioti, nors ir turi medžiotojo bilietą, tai nėra normalu. Savininkų teisės nėra apsaugotos. Tai esminis konstitucinis klausimas“, – tvirtina Seimo narys Eugenijus Gentvilas.

Žemės, miškų savininkai niekaip nesupranta, kodėl privačios nuosavybės teisė, kurią gina Konstitucija, tėra tik teorija, o praktiškai viršenybė suteikta visuomeninėms organizacijoms – medžiotojų būreliams. Medžiotojai ūkininkų valdose medžioja,  šeria, vilioja žvėris, įrenginėja bokštelius, o ūkininkui, kuris taip pat yra medžiotojas, belikdavo tikėtis medžiotojų būrelio malonės, kad bus priimtas į jų gretas ir galės medžioti savo žemėje. Dabar, po KT sprendimo, ir šios „malonės“ tikėtis neverta.

Konstitucinis Teismas nutarė, jog Medžioklės įstatyme įtvirtinta prievolė į medžiotojų klubą priimti naujus narius, kuriems priklausanti žemė yra klubo medžiojamuose plotuose, prieštarauja Konstitucijai.

KT teigimu, ši Medžioklės įstatymo nuostata apriboja medžiotojų klubo kaip asociacijos narių teisę savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, su kuo jie nori ar nenori vienytis į asociaciją.

Seimo narys E. Gentvilas, apgailestauja, kad Konstitucinio Teismo nutarime nėra išaiškinimo, kad nuosavybės teisė yra aukštesnė ir svarbesnė negu buvimas ar nebuvimas medžiotojų būrelio nariu.

„Nuosavybė yra šventas dalykas: ji turi viršenybę, bet, matyt, klausimas Konstituciniam Teismui buvo suformuluotas nelabai tinkamai, todėl ir nutarimas yra tik apie tai, kad medžiotojų klubai neprivalo į savo organizacijas priimti žemės savininkų. Tačiau tai neišsprendžia nuosavybės stiprumo klausimo, trūksta aiškinimo apie nuosavybės teisės viršenybę. Jei Konstitucinio Teismo klaustume, ar nuosavybės teisė turi viršenybę virš asociacijos teisės, manau, kad KT taip ir atsakytų“, – teigia E. Gentvilas.

Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia

Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas įsitikinęs, jog KT priėmė teisingą sprendimą, nes negali būti privalomas žmonių priėmimas į medžiotojų klubus.

„Nežinau, kaip suderinti medžiotojų ir žemės, miškų savininkų interesus. To neišaiškino ir Konstitucinis Teismas, –  apgailestavo J. Talmantas. – Problemiškų žmonių yra ir tarp medžiotojų, ir tarp žemės, miškų savininkų, todėl kartais kyla konfliktų. Jeigu vienminčių žmonių klubas, susirinkęs į medžiotojų būrelį, nenori į savo gretas priimti kažkurio žmogaus, per prievartą tai daryti tikrai būtų negerai. Reikia kažkokio šių situacijų reguliavimo, tačiau kaip tai padaryti, neįsivaizduoju.“

Yra būrelių, kurių nariai – tik didmiesčių gyventojai. Jie turi kelių tūkstančių hektarų medžioklės plotus, apimančius ir privačius miškus, pievas, laukus, ir ten medžioja. Tokių medžiotojų būrelyje nėra ne tik paties žemės, miško savininko, bet net ir nė vieno to rajono gyventojo.

Jei medžiotojų būrelis žemės, miškų savininko į savo kolektyvą nepriėmė, jis turi teisę savo žemėje medžioti vienas, nebūdamas medžiotojų būrelio nariu. Tokiu atveju jis turi sudaryti sutartį su medžiotojų klubu – medžioklės plotų naudotoju, kuris pagal nuosavybės ploto dydį paskaičiuos, kiek žvėrių jis galėtų sumedžioti.

„Klubas paskaičiuos, kiek išleidžia lėšų žvėrių šėrimui, populiacijos didinimui, kiek turi žemės ir sudarys sutartį, kiek kokių žvėrelių ūkininkas galės sumedžioti. Pavyzdžiui, jei ūkininkas turi 15 hektarų žemės, o medžiotojų klubas – 20 tūkst. hektarų medžioklės plotų ir limitą 50 stirnų medžioklei vienam sezonui, tai pagal žemės savininko nuosavybės procentinę dalį medžioklės plotų vienete ūkininkui gali tekti teisė per penkerius metus sumedžioti gal vieną ar pusę stirnos. Panašiai būtų ir kitų žvėrių, tik šernų medžioklė nelimituojama. Gal kas nors ir yra sudaręs tokią sutartį, bet man tokios matyti dar neteko. Tad ūkininkui galimybė vienam medžioti savo nuosavybėje sunkiai įgyvendinama. Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia…“, – sako J. Talmantas.

Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas, kuris yra ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas, mano, jog pastaraisiais metais žemės, miško savininkų ir medžiotojų santykiai pasikeitę į gerąją pusę.

„Neseniai Klaipėdoje kalbėjausi su keletu Žemaitijos medžiotojų klubų pirmininkų. Jie tvirtina, kad su miško savininkais neturi jokių problemų, o visas išsprendžia susitardami. Jie sakė, jog žemių savininkams jokių barjerų nedaro, kas nori, tas medžioja, – teigia J. Talmantas. – Viskas priklauso nuo žmonių sąmoningumo. Manau, kad laikui bėgant problemos bus išspręstos. Kitose šalyse medžiotojų ir žemės savininkų santykiai sureguliuoti, bet ten mišką ir žemę savininkai turi jau šimtmečius, susiklosčiusios tam tikros tradicijos, o pas mus dar tik trisdešimt metų praėjo, tarpusavio santykiai, tradicijos dar gludinamos.“

Neišspręsta teisinė kolizija    

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis teigia, jog asociacija yra laisvanoriškas susivienijimas, ir buvo galima tikėtis, kad Konstitucinis Teismas išaiškins, jog imperatyviai negalima įpareigoti priimti į asociaciją.

„Kita vertus, Konstitucinis Teismas dar kartą pabaksnojo į privačios nuosavybės teisių nepaisantį Medžioklės įstatymą ir kartu paaiškino, jog politikams reikia priiminėti sveikai nuovokai neprieštaraujančius įstatymus. Problemos kyla, kai bandoma iškreiptai tą padaryti, neatsižvelgiant į žemės, miško savininko teises disponuoti savo nuosavybe“, – tvirtina A. Gaižutis.

Pasak Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininko, gretimose valstybėse žemės, miško savininkas, jeigu jis nėra medžiotojas, jis turi teisę spręsti, kas jo nuosavybėje iš turinčių teisę medžioti gali sutartiniais pagrindais tą daryti. Jei savininkas yra medžiotojas, sudaromos galimybės jam pačiam šia veikla užsiimti.

„Mūsų valstybėje savininkų teisės yra stipriai apribotos. Politikai bandė pasakyti, jei žmogus turi savo žemės ir yra medžiotojas, būrelis privalo arba gali jį priimti į klubą. Tai buvo mėginimas eiti kažkokiais aplinkiniais keliais, užuot įtvirtinus normalią, logišką praktiką, kad nuosavybės teisė yra susieta su sprendimu, kas gali medžioti tavo laukuose, – teigia A. Gaižutis.  –  Tarp kitko, Konstitucinis Teismas minėtame sprendime nurodė, jog pagal Konstitucijos atskirus straipsnius, teisinį reguliavimą turi būti sudaromos prielaidos privataus žemės sklypo savininko ir atitinkamo medžioklės ploto naudotojų interesų suderinimui.“

A. Gaižučio įsitikinimu, nėra konflikto tarp medžiotojų ir žemės, miško savininkų, bet yra teisinė kolizija, kurią reikėtų ramiai išspręsti.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė