Kryptingas darbas pasiteisino: šiandien džiaugiasi moderniu ūkiu

Jūratė ir Renaldas Židžiūnai iš Teizų kaimo Lazdijų rajone savo pienininkystės ūkį įkūrė prieš šešiolika metų. Per tą laiką jiems nė karto nekilo minties pakeisti ūkininkavimo kryptį, atsisakyti juodmargių. Kad ir kaip sunku būdavo, savo ūkį ne tik išlaikė, bet ir išplėtė, o svarbiausia – modernizavo. Šie ūkio naujinimo darbai vyksta nuolat, todėl dabar Jūratė gali sau net gerdama kavą svetainėje kompiuterio ekrane stebėti, kas vyksta fermoje.

Modernizuota ferma

Savo noru įsiklampino

„Mes esame tinginiai, todėl ir modernizuojame ūkį. Norime, kad būtų lengviau ir mums patiems, ir mūsų darbuotojams, – sako Jūratė bei Renaldas ir viską paaiškina dar paprasčiau: – Jeigu nereikia keltis karvių melžti 4 val. ryto, jau gali ir filmą pažiūrėti ilgiau, ir knygą paskaityti, ir į svečius nuvažiuoti.“ Tačiau tais 2004 metais, kai sausio mėnesį buvo įregistruotas jų ūkis, toli gražu lengva nebuvo. „Mes dirbome daug ir sunkiai. Jauni buvome, pajėgėme, fiziškai daug dirbti reikėjo, popierizmo tuomet buvo mažiau.

Mūsų dukros darbu užaugintos, sūnus dar nedidelis, bet ir jis su mumis sukasi“, – sako Jūratė. Jiedu prisipažįsta, jog niekada nesiblaškė, visada ėjo viena kryptimi – vystė pienininkystę. „Nebuvo taip, kad šiandien karves melžiame, krito pieno kainos, tad metamės į kitą sritį – mėsinius galvijus gal pabandome auginti. Mes kryptingai dirbome pienininkystės srity-
je“, – tikina jiedu. Anot Jūratės, karvė – ne vagis, kas ant liežuvio, tą ir atiduos. „O ir pajamos pastovios. Be to, pieninių galvijų banda jaukesnė“, – paaiškina šeimininkė. O kaipgi jie vis tik apsisprendė ūkininkauti? „Kas mus ūkininkauti įklampino?“ – šypsodamasi perklausia Jūratė. „Patys įsiklampinome“, – atsako Renaldas.

Karvidėje „įdarbino“ robotus

Ūkininkai sako, jog per pirmuosius 10 metų daugiausia padarę, padėję pamatus šiandienos ūkiui. Anot jų, veiksmas vyko greitai. „Viskas spyruokliavo. Ėmėme paskolas ir daug dirbome“, – sako jie. Ūkis augo, bet… „Kai suvedėme gyvulius į pirmąją savo karvidę, kurioje buvo vietų šimtui karvių, o mes teturėjome 30, atrodė tuščia“, – prisimena šeimininkė pridurdama, kad ir dabar naujoji, moderni, robotizuota karvidė dar neužpildyta. Sumontuota melžimo aikštelė, vėliau įsigijo šėrimo stoteles, mėšlo šalinimo įrangą, įdiegta automatinė pašarų atidavimo sistema, pastatyti ir srutų rezervuarai… 2014 metais parengė projektą naujai robotizuotai karvidei statyti. „Robotizavimas – jau antras etapas“, – teigia jiedu. Iš pradžių „įdarbino“ du melžimo robotus, paskui 2017 metais ir trečią.

„Tačiau be žmogaus rankų darbo niekas nevyksta“, – iškart pasako Jūratė. Jų ūkyje, be jų pačių, dirba trys samdomi darbuotojai. „Gerą darbuotoją surasti šiandien sunku, todėl ir saugau. Ūkyje reikalingi patikimi žmonės. Mano darbuotojai ir patys turi nedidukus ūkius, tad darbą išmano“, – sako Renaldas.

Geria kavą ir stebi karvidę

Jiedu ūkininkauja Renaldo tėviškėje, čia ūkelį buvo įkūręs jo tėtis Algimantas, tačiau tai toli gražu nebuvo toks ūkis, kokį matome šiandien. Kolūkiams byrant šiokios tokios technikos gavo, savo giminės žemę atsiėmė, taip ir pradėjo ūkininkauti Algimantas. Renaldas visada buvo kartu. Iš Alvito suvalkietę žmoną parsivežęs į Dzūkiją, Renaldas dabar pajuokauja, kad jei ne jis, tai jiedu iš kiemo kojos neiškeltų. „Aš sakau, kad reikia pakeliauti, pamatyti, žmona vis skaičiuoja. Visų pinigų neuždirbsi. Kada, jei ne dabar?“ – juokauja vyriškis, apkeliavęs kone 30 šalių ir ne tik su tikslu pailsėti. Jis aplankęs ne vienos šalies ūkius, net Zelandijoje pabuvojęs. Štai sėdime jaukiame kambarėlyje, geriame kavą, Jūratė kompiuterio ekrane stebi, kaip vyksta melžimo procesas, iš viršaus dairomės po fermą… Karvidė lyg ant delno pro didžiulius salės langus: geri kavą ir stebi, ką veikia juodmargės. „Jos viską daro pačios, o jų noro priežastis ateiti, kad būtų pamelžtos, labai paprasta – kombinuotieji pašarai“, – pasakoja ji.

Nebijo investicijų

„Šioje salėje vyksta ir mokymai, ir seminarai, dabar laukiame studentų iš Veterinarijos fakulteto. O tokios salės fermoje idėją parsivežiau iš Švedijos“, – sako Renaldas. Jų ūkis – atviras norintiems pasisemti žinių, patirties. „Jei kas ko klausia, teisybę atsakau, niekada nemeluoju. Neturime, ko slėpti“, – šypsosi Renaldas, paklaustas, ar jiedu linkę pasidalyti patirtimi, patarimais. O ir patys nestoviniuoja vietoje – žengia tik pirmyn. Nuolatinės statybos ir modernizacija Židžiūnų ūkyje nenutrūkstamai vyksta nuo pat ūkio įkūrimo. Tądien, kai lankytasi ūkyje, teko stebėti automatizuotos šėrimo sistemos montavimo darbus. „Liepą jau turi būti baigti darbai, rudenį jau naudosime“, – sako Renaldas. Tiesa, ūkininkai pripažįsta, kad tai didžiulė investicija, tačiau parengiamuosius darbus jau atliko. Kadangi vietovės reljefas labai nelygus, nukastos ir išlygintos žemės, įrengta mėšlo lagūna ir dvi stacionarios silosinės šalia melžiamų karvių fermos. Anot jų pačių, ūkio plėtra dabar nevykdoma, tik modernizacija.

Ūkininkai Jūratė ir Renaldas Židžiūnai Norvegijoje

Ar patys geria pieną?

Šiuo metu fermoje – 180 karvių, virš 20 bulių, apie 100 telyčių, trys dešimtys veršelių. O ar geria pieną patys pienininkai? „Kavą baltiname, sūnus geria, Renaldo nesu mačiusi, kad pieną gertų“, – šypsosi kalbėdama Jūratė. Per mėnesį čia primelžiama 100 tonų pieno, per dieną – 4 tonos. „Karvės melžiamos ištisą parą“, – patikslina Jūratė. Tačiau nemanykite, kad viskas einasi paprastai, lyg savaime – šeimininkai viską kruopščiai stebi, prižiūri. „Ne toks didelis tas mūsų ūkis, kad ko nors nepamatytume. Juk reikia nuolat stebėti gyvulius, tai susirgo, tai veršiuojasi, atsipalaiduoti niekad negali“, – sako jiedu. Tiesa, jie konsultuojasi su specialistais, patys dalyvauja mokymuose, seminaruose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Tik partijai jokiai nepriklausome. Mano galva ir taip užimta, dar apie partijas aš galvosiu…“, – ir juokais, ir rimtai sako Renaldas. O ūkyje nutinka visko. Anot šeimininko, juodų dienų ūkyje pasitaiko, tada net imi galvoti, kas dar atsitiks. „Laikui bėgant kažkaip viskas pasimiršta“, – tarsteli vyriškis.

Apsiginklavę visa žemės ūkio technika

Pašarus jie ruošia patys. Kaip sako Jūratė, kai prasideda pašarų ruošimo darbai, Renaldas tarsi prapuola. Reikalingą techniką turi visą. Anot vyro, Lietuvos ūkininkas turi būti „iki dantų apsiginklavęs“ žemės ūkio technika, kitaip sunku. „Pas mus nėra išvystytų paslaugų ir kainų už ūkininkų parduodamą produkciją“, – sako Renaldas, užsienyje matęs, jog ūkininkui visai nereikia turėti visos žemės ūkio technikos: pasamdo – padaro. „Štai kombainas mūsų senas, bet mums jo pakanka, jei kas atsitinka, pasisamdome“, – pasakoja Renaldas. Jų ūkyje 230 hektarų: 105 hektarai nuosavi, kitą žemę nuomojasi. „Tinginių žemes priglaudžiu. Žinoma, jie deklaruoja savo žemę, gauna išmokas, bet jiems tos žemės tik­rai nereikia“, – sako jis. Apie 100 hektarų sėja, kita – pievos, tikina, didins pievas, mat javų šėrimui pigiau nusipirkti nei žolinių pašarų.

„Krizių“ ūkininkai

„Taip jau gyvenime susiklostė, jog mudu didžiausius darbus padarėme būtent krizių laikotarpiais“, – sako Jūratė lyg juokais, lyg rimtai pasivadindama „krizių“ ūkininkais. Krizių metu praktiškai visa technika buvo įsigyta – 2008 metais jų ūkiui buvo patvirtinta parama. „Klausė, kas gali pirkti per krizę. Du tokie atsirado – tai mes“, – šiandien jau šypsodamasis prisimena tą laikotarpį Renaldas. Neslepia, problemų su bankais niekad neturėję – paskolas grąžindavo laiku, tad, prireikus kitos, vis gaudavo. „O kaip kitaip tokį ūkį sukurti? Kito būdo mes nežinojome“, – tikina jiedu. Kryptingai ėjo savo keliu gaudami ES paramą, imdami paskolas banke. Kaip patys sako, „bagotų“ dėdžių ir tetų neturėjo, reikėjo kapanotis patiems. „Mes dirbome iš idėjos. Iš pradžių su šakėmis mėžėme, „kašikais“ pašarus nešėme“,– prisimena Jūratė.

Jaučiasi lyg „pašalpiniai“

Ar pandemija turi įtakos jų ūkio veiklai? „Pieno kainos siaubingai kritusios“, – žodžio į vatą nevynioja ūkininkai. Anot jų, balandį pieno supirkimo kaina krito 3 euro centais, gegužę beveik 4. „Grubiai tariant 6 euro centais sumažė-
jo“, – skaičiuoja Renaldas. Jūratė netgi pajuokauja, kad ji jau nebežinanti, kas neveikia pieno kainų kritimo Lietuvoje. „Japonijos įvykiai ir tie veikia pieno kainas Lietuvoje“, – pajuokauja pašnekovė. Ūkininkai dabar jaučiasi lyg kokie „pašalpiniai“, mat valdžia žada padengti pieno supirkimo kainų skirtumus, kitaip tariant, kompensuoti. „O jei duoda, protingai galvojant, negali neimti – pinigų ūkyje visada reikia. Taip laisvai leidžiama uždirbti perdirbėjams“, – sako Renaldas.

Ūkis – jų gyvenimo būdas

„Ūkis – tai gyvenimo būdas“, – tvirtina Jūratė. Anot jų, ūkininkaujantiems reikia erdvės – tarp keturių sienų jų neuždarysi. „Juk nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, dažnai ir vidurnakčio prižiūrėti, kad viskas sklandžiai eitųsi, ir pačiam dirbti – tai į jokios darbo dienos valandas netelpa“, – tikina ji. Ir tik po 17 metų darbo jie nusipirko gerą automobilį – į svečius važiuoti. „Anksčiau vienas ir ta pats tarnavo viskam. O jūs įsivaizduojate ūkininko automobilį, kuriuo vežama viskas, ko tik prireikia ūkyje ir kas ten telpa?“, – klausia šeimininkė. Anot Jūratės, ūkininkai kartais nepelnytai nuvertinami. „Ūkininkas negali šiais laikais tik su šakėmis dirbti, vatine apsirengęs vaikščioti. Jis turi būti pasitempęs ir daug išmanantis, su praktika ir patirtis ateina“, – teigia Jūratė. Pasak jos, kitaip apie europinio ūkio kūrimą, valdymą nėra ko nė svajoti. „Kai jauni buvome, tai tam, kad praplėstume tvartą, pamatus jam Renaldas rankomis išsikasė“, – papasakoja Jūratė. Dabar vaikštant po šį ūkį, sunku patikėti, kad galima tiek pasiekti. „Užtat kai užsienyje nuvažiuojame į ūkius, kuriuose įrengtos sūrinės, atidarytos krautuvėlės, suprantame, kad tai ne vienos kartos įdirbis“, – tikina Jūratė. O jų pradžia – 8 karvės, paskui 14, melžiamos rankomis, kiekviena pririšta, kuolas į žemę įkaltas… Ir dar Jūratė prisimena, kad tris kartus melždavo, net per pietus, mat taip mamos buvo mokyta. Paskui jau aparatais pradėję melžti. Dabar viskas kitaip. O ar išdrįstų viską pakartoti iš naujo? „Dabar jau gerai pagalvočiau. O tada buvo jaunystė, tas impulsas, kad padarysime. Nepražiopsojome to laiko“, – sako Jūratė. Jai pritaria Renaldas. Tačiau, anot jų, buvę sunkių akimirkų, kai sėdėdavo prie stalo ir žiūrėdavo vienas į kitą galvodami, ką daryti. „Sėkmės, aišku, irgi reikia“, – linksi galvomis jiedu. Tiesa, pora niekada nesiskundžia: sunku ar lengviau. „Kokio perkūno skųstis? Patys norėjome ūkininkauti, tad ir ūkininkaujame. Mesti negaliu, negalėčiau žiūrėti, kaip mano žemę visokie „šamarliakai“ dirba“, – net užsikeikia Renaldas prajuokindamas. O kai pradėjote, ar kas jumis tikėjo? „Buvo, kas tikėjo, bet tokių vienetai“, – prisipažįsta ūkininkai J. ir R. Židžiūnai, šiandien dirbdami savo pačių sukurtame moderniame ūkyje.

Dineta BABARSKIENĖ