Lietuvos šauktinio socialinis portretas: jaunas, nepatyręs, patriotiškas lietuvis

Krašto apsaugos savanorių pajėgų regioniniams karo prievolės ir komplektavimo skyriams jau beveik įvykdžius šiemetinę užduotį papildyti Lietuvos kariuomenę 3 tūkst. šauktinių ir savanorių, visuomenei įdomu, koks po 7 metų atkurtos nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos šauktinio socialinis demografinis portretas palyginti su kario profesionalo statistiniu paveikslu.
Anksčiau veikusi Karo prievolės administravimo tarnyba buvo panaikinta per kariuomenės „profesionalizavimo“ kampaniją, todėl dabar tokių duomenų nėra kam rinkti. Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Visuomenės informavimo skyrius suteikė „Ūkininko patarėjui“ šiek tiek statistikos apie šių metų pirmuosius šauktinius savanorius. Bet neaišku, kiek iš viso į kariuomenę pašaukta jaunųjų žemdirbių, kurie baiminosi, kad privalomoji karinė tarnyba sužlugdys dar netvirtus jų ūkius.
Net politologai ir tarptautinių taikos palaikymo misijų veteranai negalėjo „Ūkininko patarėjui“ atsakyti, ar mūsų kariuomenei, daugelį metų įpratintai kautis su įsivaizduojamais Lietuvos priešais Afganistane, Irake ar prie Somalio krantų, lengvai seksis įsisąmoninti, kad didžiausia grėsmė – čia pat, Rytuose.

Daugiausia savanorių – Vilniuje
Rugpjūčio 24 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione Klaipėdoje nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pradėjo pirmieji 495 kariai (19 merginų).
„Visi jie pareigą tėvynei atlikti nutarė savanoriškai. Demografinės statistikos apie savanorius šauktinius dabar nekaupiame, tačiau galima apibendrinti, kiek prašymų gauna regioniniai karo prievolės ir komplektavimo skyriai: Vilniuje – 23 proc., Kaune – 17 proc., Šiauliuose – 13 proc., Klaipėdoje – 11 proc., Panevėžyje – 9 proc., kituose miestuose – 27 proc.“, – „Ūkininko patarėjui“ pranešė Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Laimonas Brazaitis.

Penktadalis moka vairuoti
Pasak pareigūno, šiemet įvairiuose kariniuose daliniuose tarnaus 3 tūkst. privalomai šaukiamų karo prievolininkų, kurių amžius – 19–26 metai, ir savanorių nuo 18 iki 38 metų. Dauguma (2589 vaikinai ir merginos) tarnauti pasiprašė patys.
Savanoriškai į kariuomenę stoja 18–24 metų jaunuoliai – apie 90 proc., vyresnių, 25–37 metų savanorių – maždaug 10 proc. Dauguma karo tarnybą renkasi baigę gimnaziją, vidurinę arba profesinę mokyklą – apie 40 proc. Daugiau nei 10 proc. studijuoja arba baigę aukštuosius mokslus. Apie 20 proc. turi vairuotojų pažymėjimus.

Privalumų visuma
„Pagrindinės šauktinių savanorių apsisprendimą nulėmusios priežastys – noras atlikti pareigą tėvynei, be abejonės, nerimas dėl paaštrėjusios tarptautinės geopolitinės padėties aplink Lietuvą, taip pat ir paskatinimų tarnaujantiesiems kariuomenėje visuma: lengvatos stojant į aukštąsias mokyklas, piniginės išmokos šauktiniams, galimybė pasirinkti tarnybos vietą, o pasibaigus karinei prievolei – likti Lietuvos kariuomenėje ir tęsti profesionalaus kario, karininko karjerą“, – šauktinių tarnybos privalumus išvardijo KAM Visuomenės informavimo skyriaus vyriausiasis specialistas L. Brazaitis.

Logiška kariuomenės tautinė sudėtis
Nuo 2002 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija apklausdavo iš pradžių šauktinius, paskui profesinės tarnybos karius, norėdama palyginti svarbiausius, būdingiausius šauktinių, savanorių ir pasamdytų kareivių bruožus. Akademijos Politikos mokslų katedros vedėjos profesorės Jūratės Novagrockienės vadovaujami ekspertai nustatė, kad profesionalai (dauguma – miestiečiai) gerokai skiriasi nuo šauktinių (provincijos gyventojų ir kaimiečių), bet apskritai dauguma kareivių (ir pasamdytų, ir pašauktų) yra „vidurinio arba žemesnio išsilavinimo“, į kariuomenę susirenka iš vidutines pajamas uždirbančių šeimų, o ginkluotųjų pajėgų tautinė sudėtis atitinka valstybės etninę sudėtį: 89 proc. lietuvių, 6 proc. – lenkų, 4 proc. – rusų, 1 proc. – kitų tautinių bendrijų atstovų.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Universitetinių studijų instituto Politikos mokslų katedros docentas dr. Gražvydas Jasutis „Ūkininko patarėjui“ prisipažino nežinąs, ar akademija vėl bandys sudaryti socialinį demografinį šiuolaikinio Lietuvos kario paveikslą.

„Žvaigždės“ kariauti nesiveržia
Kilus užsienio karinės agresijos grėsmei, solidarizuodamiesi su savo šalies kariais, toli nuo tėvynės rizikuojančiais gyvybėmis tarptautinėse misijose, garsūs žmonės rodo pavyzdį kitiems visuomenės nariams: stoja į savo šalies kariuomenę, pasiprašo nusiunčiami į pavojingąsias pasaulio vietas. Didžiosios Britanijos princas Harry‘is kovėsi su talibais Afganistane. Net trys buvusio Danijos gynybos ministro Hanso Haekkerupo sūnūs saugojo taiką Balkanuose. O Lietuvos pramogų verslo žvaigždės, politikai, valstybės veikėjai, jų atžalos į atkurtą nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir į Karo akademiją nesiveržia. Kareiviškos košės paragauti panoro tik ES pasiuntinio Maskvoje Vygaudo Ušacko sūnus Raimundas ir LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius.

Nesužlugdys civilinių karjerų
Anot politologo G. Jasučio, užuot svarsčius, kaip „žvaigždes“ aprengti uniformomis, krašto apsaugos sistemos vadovybei pirmiausia reikėjo įtikinti visuomenę, kodėl būtina vėl prisiminti šauktinių kariuomenę.
„Ministrui, kariuomenės vadui, gynybos ekspertams teko raminti šaukiamojo amžiaus jaunimą ir jų artimuosius, kad privalomoji tarnyba nesužlugdys kariuomenės naujokų civilinių verslų, karjeros, asmeninių gyvenimų. Norėtųsi, kad krašto apsaugos entuziastų būtų daugiau negu abejingųjų. Tačiau ir dabartinėmis pajėgomis susidorosime su geopolitiniais iššūkiais“, – optimizmu tryško Lietuvos karo akademijos dėstytojas G. Jasutis.

Universalūs gynėjai
20 metų mūsų kariuomenė dažniausiai būdavo rengiama tarptautinėms taikos misijoms, antiteroristinėms operacijoms (iš pradžių Jungtinių Tautų palaimintoms, paskui NATO patvirtintoms, o kartais vien tik Jungtinių Valstijų sumanytoms). Tais laikais mūsų kariai aiškiai įsivaizdavo savo priešus – serbų nacionalistus, Afganistano talibus, Irako sadamistus, Somalio piratus. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios mūsų kariuomenei pusantrų metų tenka persitvarkyti, vėl mokytis teritorinės gynybos ir įsisąmoninti, kad svarbiausias pavojus Lietuvai – Rusijos imperializmas.
„Klaidinga manyti, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties apsaugota ne tik nuo žemės drebėjimų, bet ir nuo tarptautinio terorizmo. Galime sulaukti ir netradicinių grėsmių. Nors pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos krašto apsaugos sistema daug dėmesio skyrė tarptautinėms operacijoms, kariuomenė nebuvo „atskirta“ nuo teritorinės gynybos. Kariai visada buvo mokomi vieni ir su NATO sąjungininkais ginti šalį. Lietuva pasirengusi padėti kitoms aljanso narėms pagal principą „visi už vieną, vienas už visus“, tačiau mūsų ginkluotųjų pajėgų pirminė pareiga – saugoti Lietuvą ir jos gyventojus. Lietuvos kariai – universalūs“, – tvirtino tarptautinių konfliktų analitikas G. Jasutis.

Veteranas patenkintas
Savanoris, Irako ir Afganistano karų veteranas, kulkosvaidininkas, išminuotojas ir snaiperis, buvęs Lietuvos kariuomenės specialiųjų pajėgų karys, jėgeris, atsiminimų knygos „Trispalvio erelio skrydis: eskadrono „Erelis-02“ misija Afganistane, 2002–2003“ autorius (ir, tarsi kontrastas tiems visiems grėsmingiems titulams, – Dailės akademijos stiklo specia­lybės bakalauras) Ernestas Kuckailis patenkintas, kad šauktinių kariuomenė atkurta, o jaunimas noriai apsivelka uniformą ir ima ginklą. Tačiau, varžomas ir saistomas tarnybinio pavaldumo principo, negavęs savo vadovybės leidimo bendrauti su žiniasklaida, karys profesionalas, šaudymo instruktorius E. Kuckailis atsisakė su „Ūkininko patarėju“ kalbėtis apie lietuviškos šauktinių loterijos privalumus ir trūkumus.

Šauktiniai ūkininkai nesuskaičiuoti
Dėl Valstybės gynimo tarybos pasiūlyto, Krašto apsaugos ministerijos parengto, Seimo palaiminto nutarimo papildyti kariuomenę šauktiniais bene labiausiai jaudinosi jaunieji ūkininkai. Jiems atrodė, kad kariuomenėje, kaip įprasta, daugiausia tarnaus „išsisukti nemokantys“ kaimiečiai, o vos spėję įsikurti, dar ant kojų nepastatyti, įsipareigojimų bankams, Nacionalinei mokėjimo agentūrai slegiami ūkiai bankrutuos, kol jų šeimininkai devynis mėnesius kareivinėse ir pratybų laukuose mokysis ginti valstybę.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos valdybos (LJŪJS) sekretorė Audronė Rekešiūtė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad organizacijos vadovybė nežino, kiek jaunųjų ūkininkų gavo šaukimus, o gal patys pasiprašė į kariuomenę ir jau tarnauja Lietuvai.

Nebijo žagrės iškeisti į kardą
Sovietų okupacijos laikais kiekvieną pavasarį ir rudenį miestiečius paryčiais žadindavo po langais girtų jaunų balsų traukiama liūdna daina „Oi, gaila, gaila Lietuvos jaunimo, kad jį neteisėtai į karužę ima“. Tiesa, jaunieji raudonosios armijos rekrūtai iš Lietuvos nedrįsdavo dainuoti paskutiniojo posmo „Geltona, žalia ir raudona, tai mūsų laisvės vėliava. Sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl bus laisva Lietuva“.
LJŪJS revizorius, Telšių r. ūkininkas Rimantas Šerlinskas „Ūkininko patarėjui“ šmaikštavo: nė vienas jo pažįstamas kaimo jaunuolis šiandien nesiskundžia, kad teks savą žagrę pakeisti į valstybės kardą.

Kareivinėse užsidirbs ir sustiprės
„Užtektinai pageidaujančiųjų kariauti. Galintys ir norintys ūkininkauti toliau sėja kviečius, rugius, melžia karves. Nemažai mūsų Luokės seniūnijos kaimų vyrukų (ne ūkininkų) trokšta ginti tėvynę. Kiti galvoja labai praktiškai: darbo neturiu, į užsienį neišvažiavau, o kareivinėse dar ir pinigų gausiu, pasportuosiu“, – aiškino R. Šerlinskas. Jo nuomone, ir ūkininkui būtų naudinga išmokti šaudyti, minuoti, įgyti kovinės savigynos įgūdžių. „Tik blogai, kad tarnaujant kariuomenėje visi ūkio darbai sustotų“, – atsiduso stiprus Telšių r. ūkininkas R. Šerlinskas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

KAM nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.