Limuzinų ūkio tikslas – aukščiausios „prabos“ veislininkystė (nuotraukų galerija)

Sakytum, simbolinis sutapimas, kad būtent Kryžkalnyje, t.y. svarbiausių mūsų šalies kelių sankirtoje, kuriamas ūkis, kuriame taip pat „persidengia“ – tik ne automagistralės, o mėsinės galvijininkystės sektoriui svarbiausi dalykai – mokslo žinios, praktikos įgūdžiai ir aiškūs tikslai. Tačiau tai nestebina žinant, kad šalia Kyžkalnio esančiame Kelmės r. Stulgių kaime savo tėviškėje ūkį vysto Lietuvos ekologinių mėsinių galvijų augintojų asociacijos direktorius, mokslų daktaras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorius Arūnas Rutkauskas. Savo įžvalgomis su „Ūkininko patarėju“ sutikusio pasidalyti pašnekovo įsitikinimu, norint, kad Lietuvoje gaminama galvijiena ateityje būtų išties konkurencinga pasaulio rinkose, šiuo metu dėmesys visų pirma turi būti skiriamas veislininkystės veiklai bei aukštos genetinės vertės mėsinių veislių galvijų bandų plėtrai.

Jaunojo specialisto išskėstomis rankomis kaimas nelaukė
Arūnas Rutkauskas, kurį kaip gyvulininkystės konsultantą šiandien pažįsta daugelis šalies galvijų augintojų, pats savarankiškai ūkininkauti pradėjo vos prieš trejus metus, kaip pats sako, panoręs įgyvendinti tas idėjas, kurias jam dar studijų metais įskiepijo Lietuvos mėsinės galvijininkystės „krikštatėvis“ profesorius Česlovas Jukna.
Pašnekovas neslepia, kad kuomet baigęs bakalauro studijas tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje (LVA) (šiuo metu – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija) su veterinarijos gydytojo diplomu grįžo į gimtuosius Stulgius, niekas išskėstomis rankomis jauno specialisto čia nelaukė. „Iš tiesų nuolat girdime kalbas, kad veterinarų kaime trūksta, tačiau susikurti privačią praktiką yra be galo sunku. Tad buvo laikas, kai siūliausi ultragarso tyrimą karvėms atlikti nemokamai, kad tik prisitraukčiau daugiau klientų“, – prisimena jis, pridurdamas, kad nedaug betrūko, jog, kaip ne vienas LVA absolventas, diplomą būtų padėjęs į stalčių. Tačiau šios aukštosios mokyklos rektoriaus prof. Henriko Žilinsko paragintas vėl kibo į mokslus ir pagal studentų magistrantų mainų programą ERASMUS išvyko į Hanoverį. „Iš ten, galima sakyti, ir grįžau tas, kuo esu šiandien, nes Vokietijoje turėjau galimybę stažuotis pačiuose pažangiausiuose pienininkystės, galvijininkystės, žirgininkystės ūkiuose. O dar per trejetą metų savo žinias apie galvijų reprodukcinę sveikatą „suguldžiau“ į mokslų daktaro disertaciją, kurios vadovas – taip pat prof. H. Žilinskas“, – aktyviausią savo teorinių žinių bagažo kaupimo laikotarpį šiandien prisimena pašnekovas.

Asociacijos užduotis – aktyviai kelti problemas
„Kai 2011-aisiais nuo Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) atsiskyrė grupelė ūkininkų, netrukus jie įkūrė naują organizaciją – Lietuvos ekologinių mėsinių galvijų augintojų asociaciją (LEMGAA) ir pakvietė tapti jos direktoriumi. Neslėpsiu, mokiausi ir tebesimokau iš šių ūkininkų, kaip tinkamai elgtis su laikomais gyvuliais ir kaip svarbu ūkyje reikiamą dėmesį skirti veislininkystei. Prof. Č. Jukna taip pat iki šiol visus tebemoko, kad heterozė yra puikus dalykas, bet gerą efektą gali gauti tik tuo atveju, jei kergsi aukštos genetinės vertės grynaveislius gyvulius“, – neabejoja Arūnas.
Šiuo metu LEMGAA vienija 20 augintojų, ekologiškai laikančių 6 tūkst. mėsinių veislių galvijų. Pašnekovo žodžiais, šis skaičius sudaro penktadalį nacio­nalinės bandos ir tai nėra santykinai mažai.
Kalbėdamas apie asociacijos veiklos realijas jos direktorius pastebi, kad organizacija nėra valstybės pripažinta veislininkystės institucija – galvijų kilmės knygą tvarko ir jų kilmės pažymėjimus išrašinėja LMGAGA.
„Lyg ir buvome pasiryžę siekti šio pripažinimo, tačiau prof. Č. Jukna sustabdė – esą geriau ieškoti kompromiso, ateityje abiem asociacijoms galbūt susivienyti. Žodžiu, laikas parodys, kaip bus. Kaip juridinis asmuo šiuo metu LEMGAA yra LMGAGA narys, tačiau, deja, nesutariame, kodėl iš mūsų už galvijo vertinimą reikalaujama 50 Eur, o LMGAGA nariams tai kainuoja 30 Eur. Juk kilmės knygos tvarkymo ir galvijų vertinimo išlaidas dengia valstybė“, – stebisi pašnekovas.
Pasak jo, šiuo metu dar viena problema yra tai, kad „ekologai“ neturi galimybės prieiti ir prie LMGAGA tvarkomos kilmės knygos.
„Šiuo metu savo lėšomis kuriame duomenų bazę, kad žmogus galėtų matyti, kiek ir kokių įvertintų telyčių ar bulių jam galėtų parduoti kolegos. Nes siekiant gerų veislininkystės rezultatų svarbu ne tik vengti giminingo kergimo, bet ir tinkamai pasirinkti tam tikro laikomos veislės tipo gyvulius“, – aiškina A. Rutkauskas, neabejojantis, kad žemdirbių savivaldos užduotis – bent kartą per mėnesį jos atstovams nuvykti į Žemės ūkio ministeriją ir išdėstyti kylančias problemas. „Tarkime, šiuo metu siekiame, kad nuo liepos 1 d. VIC duomenų bazėje atsispindėtų skerdyklai parduotų gyvulių ir skerdenos masė, ir gyvasis svoris. Nes dabar visiškai neaišku, kokia yra procentinė skerdenų išeiga. Briuselis leido skirti pinigus mėsiniams galvijams įsigyti. Bet po penkerių metų, tikėtina, jis paklaus, kaip per šį laikotarpį pagerėjo mūsų šalies rodikliai? Todėl namų darbus atlikti yra privalu“, – teigia LEMGAA direktorius.

Pirmoji grąža jau ateina
Mėsinės limuzinų veislės galvijų ūkį, kuriame galėtų panaudoti savo sukauptą patirtį, A. Rutkauskas drauge su žmona Rasa pradėjo kurti 2013-aisiais. „Už 42 tūkst. Lt, tiek, kiek buvome sukaupę santaupų, nusipirkome dalį buvusio Stulgių kolūkio technikos dirbtuvių pastato. Į jį vedėme vandentiekį, elektrą, liejome naują betono dangą. Iki šios dienos į ūkį jau įdėjome 2 mln. litų. Didžiausia investicija, be abejo, buvo gyvuliai. Ir žmona, ir kolegos atkalbinėjo, kad palauktume palankesnio momento, kuomet valstybė pradės teikti paramą, bet užsispyriau kaip mažas vaikas ir to visai nesigailiu“, – su šypsena pasakoja Arūnas, skaičiuojantis, kad jei šiandien parduotų visą be paramos įsigytų telyčių prieauglį, gautų daugiau nei mokėjo.
Pirmąsias 10 telyčių A. Rutkauskas pirko iš Prancūzijos limuzinų augintojų asociacijos rekomenduoto ūkio, kuriame į selekciją žiūrima itin atsakingai. „Devynios telyčios buvo veršingos, o viena jau su atvestu veršeliu. Už veršingas mokėjau po 3 tūkst. Eur, už neveršingas po – 2 tūkst. Eur. Besikuriančiam ūkiui tai buvo didžiulė suma. Todėl teko imti paskolą. Tam, kad su banku pavyktų greičiau atsiskaityti, dvi dienas per savaitę iki šiol važinėju dirbti į Kaliningrado sritį. Ten dirbu veterinarijos gydytoju ūkyje, kuriame laikoma 6,5 tūkst. galvijų. Tai ne tik solidus uždarbis, bet ir didžiulis iššūkis bei neįkainojama profesinė patirtis“, – atvirai dėsto pašnekovas.
A. Rutkauskas skaičiuoja, kad jo asmeninis ūkis, tikėtina, „sėdės minuse“ penkerius metus, nors pajamų iš jo jau pradedama gauti. „Buliukas, kuris pas mus atvažiavo vos mėnesio amžiaus, pernai buvo parduotas į Latviją už 2 100 Eur. Už pusantrų metų gyvulį kaina, sakyčiau, labai nebloga. Dabar vienas buliukas jau užsakytas į ūkį Žemaitijoje už 2,5 tūkst. Eur. Trys kol kas pusės metų buliukai taip pat užsakyti – vienas į Latviją, du į Lietuvos ūkius. Žmonės perka nesiderėdami, nors užsiprašiau jau po 3 tūkst. Eur“, – veislininkystės veiklos rezultatais džiaugiasi Arūnas.

„Raidė“ svarbesnė negu žmogus ir jo ūkis?
Pašnekovas pasakoja, kad kai 2014 m. atėjo laikas sėklinti iš Prancūzijos parsivežtas telyčias, pirkti aukštos genetinės vertės bulių nebuvo iš ko. Todėl jos buvo sėklinamos dirbtiniu būdu.
„Naudojausi ne teorine literatūra, o prancūzų ūkininkų išbandyta sėklinimo schema. Kolegų prancūzų taktika paprastai yra tokia: po dirbtinio sėklinimo karvė patikrinama ultragarsu ir, jei paaiškėja, kad apsėklinti nepavyko, įleidžiamas bulius, nes tikslas vienas – visos žindenės turi veršiuotis vienu metu. Dešimties karvių sėklinimas dviejų skirtingų bulių sperma man atsiėjo 1,5 tūkst. Eur. Už tiek ir vidutinį reproduktorių buvo galima nusipirkti. Bet ir to tik­rai nesigailiu, nes veršeliai atvesti įspūdinti. Be abejo, žinių ir įgūdžių tokiam darbui reikia. Mėsinių veislių karvių ruja nėra stipriai išreikšta, taigi jeigu ją praleisi, jeigu apsėklinti iš pirmo karto nepavyks, vėliau bandos veršiavimosi ciklas užsitęs labai ilgai ir homogeniškos bandos nesuformuosi. Todėl bus sunkiau parduoti ir išaugintą prieauglį, nes jis realizacinį amžių pasieks skirtingu metu. Bet man pasisekė – iš pat pirmo karto „užkibo“ 7 karvės. Net kolegos prancūzai sakė, kad rezultatas labai geras“, – pasakoja A. Rutkauskas.
Pašnekovas sako buvęs prancūzų kolegų šalininku, kad karvės turėtų vasaros pabaigoje veršiuotis lauke, kur mažiau nei fermoje bakterijų, lengviau išvengti viduriavimų, ligų. „Bet paaiškėjo, kad neturint gaudyklių, kokias naudoja prancūzai, esant būtinybei ganykloje prieiti prie ką tik apsiveršiavusios karvės sudėtinga. Ir nors šiuo metu jau esu įsigijęs ir svarstykles gyvulių produktyvumo kontrolei, nes be kontrolinių svėrimų galvijininkystės ūkio neįsivaizduoju, ir stacionarias gaudykles, veršiavimosi vis dėlto laiką perkėliau į tradicinį lietuvišką – sausio mėnesį“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Dirbtinio telyčių ir geriausių karvių sėklinimo jis teigia neatsisakysiantis ir ateityje, nors šiuo metu bandoje jau yra ir savas įspūdingo eksterjero reproduktorius.
Šis limuzinas pernai spalį taip pat pirktas aukcione Prancūzijoje. Jo kaina su transportavimo išlaidomis – daugiau nei puspenkto tūkstančio eurų. Tačiau ūkininkas neslepia, kad nemažai kainavo ne tik bulius, bet ir „nervų karas“ su šalies kont­roliuojančiomis institucijomis. „Kadangi Prancūzija patenka į galvijų mėlynojo liežuvio ligos rizikos zoną, aukcione nupirkti gyvuliai buvo karantinuojami. Tačiau kitų dešimties ES šalių ūkininkai po mėnesio gyvulius išsivežiojo, o mūsiškių Lietuva neįsileido. Tad bulius ūkį pasiekė tik šių metų sausio 8 d., todėl, kai kreipiausi dėl valstybės skiriamos kompensacijos, man buvo pareikšta, jog aštuoniomis dienomis pavėlavau. Tik asmeniškai įsikišus žemės ūkio viceministrui valstybės skirta 1 300 Eur subsidija galiausiai buvo išmokėta“, – nemalonią situaciją prisimena pašnekovas.
Jis atvirai pasakoja ir apie kitus ūkininkavimo niuansus, kuriuose, jo žodžiais, „raidė“ yra svarbesnė negu žmogus ir jo ūkis.
„2014 pabaigoje dar spėjau „įšokti“ į KPP priemonę „Parama jaunojo ūkininko įsikūrimui“ ir gera kaina įsigyti traktoriuką. Bet žiūriu, kad jo neužtenka. O štai dalyvauti KPP priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ esą negaliu, nes neužtenka ūkio standartinės produkcijos vertės vienetų. Pernai vasarą šių „vienetų“ jau padidėjo, tačiau paraišką NMA atmetė net tris kartus. Galiausiai patvirtino tik šiomis dienomis. Deja, ir vėl tik įsikišus Žemės ūkio ministerijai“, – pasakoja pašnekovas, neslėpdamas, kad NMA sankcijoms iš anksto yra nusiteikęs. „Žemės nesame paveldėję iš tėvų ar senelių. Tad daugiausia perkame jos nedideliais ploteliais iš vietinių močiučių. Aišku, ši žemė gal dvidešimt metų nei arta, nei tręšta. Todėl atvirai sakau – ganyklas arsiu ir sėsiu naują žolę, nes man labiau reikia kokybiškų pašarų negu tiesioginių išmokų už ganyklas, kurių nevalia judinti“, – savo nuostatą dėsto jis.

Valstybės parama – ne tik pinigai, bet ir atsakomybė
Dalydamasis savo patirtimi apie Prancūzijoje vykstančius mėsinių veislių galvijų aukcionus, A. Rutkauskas akcentuoja, jog vykstantys į juos lietuviai turėtų būti iš anksto susiformulavę aiškų savo tikslą. „Tarkime, aš ieškojau tokio reproduktoriaus, kuris geriausiai tiktų mano karvėms, t.y. kad jos lengvai veršiuotųsi, kad atvesto jauniklio svoris nebūtų didesnis kaip 46 kg. Taip pat domėjausi, kokie šio buliaus palikuonių priesvoriai kontrolės metu. Aukcione paprastai parduodama 60–70 bulių. Pirmą dieną skaitai katalogą, atsirenki dešimtį gyvulių, o kitą dieną eini jų apžiūrėti garde, nes kartais, deja, gyvulys gražus tik dokumentuose.
Už saviškį buvau pasiryžęs mokėti tiek, kiek reikės. Jis yra iš žinomo Prancūzijos veislyno ir neabejojau, kad yra toks, kokio man reikėjo: taisyklingai išsidėsčiusiu raumenynu, kvadrato formos sėdmenimis“, – reproduktoriaus eksterjero privalumus, naudingus tolesniam selekciniam darbui, vardija A. Rutkauskas.
Jo įsitikinimu, Lietuvos ūkininkai galvijus užsienyje turėtų pirkti tik bendradarbiaudami su tenykščių veisėjų asociacijomis. „Modelis „perku–parduodu“ šiuo atveju visiškai netinka. Tiesa, asociacijos viešai deklaruoja, kad jos pasiima 3 proc. nuo pardavimų vertės, bet už tai gauni garantiją. Tarkime, pats su kolegomis prancūzais esu sutaręs, kad jei paaiškės, jog iš jų pirkta telyčia vis dėlto nėra veršinga, nors prieš parduodant ir buvo du kartus tikrinta ultragarsu, jie grąžins pinigus. Pastaruoju metu girdžiu, kad yra ūkininkų, kurie yra pasiryžę savarankiškai užsienyje išsirinkti ir nusipirkti galvijų su parama už įspūdingas sumas. Žiūrint iš valstybės pozicijų šiuo atveju, mano galva, kontrolė turėtų būti griežta. Nes, vaizdžiai tariant, vien gražūs „ragai ir nagai“ – tai ne veislinis gyvulys“, – įsitikinęs kalba A. Rutkauskas. Anot jo, ne paslaptis ir tai, kad pernai vieni šeimos nariai gyvulius su valstybės parama pardavė kitiems tos pačios šeimos nariams, pinigai „suvaikščiojo“, o naudos mėsinės galvijininkystės sektoriui iš to nebuvo jokios.

Sugaišto laiko vaikų ekskursijoms ūkininkui negaila
Į klausimą, kodėl pasirinko limuzinų veislę, A. Rutkauskas atsako, jog dėl keleto priežasčių. „Visų pirma, šios veislės gyvuliai ramaus charakterio. Kai vasarą reikia pervaryti iš vienos ganyklos į kitą, be jokių problemų tai padarome keturiese – mudu su žmona, penktokas sūnus ir antrokė dukra. Be to, veisliniai limuzinai rinkoje yra paklausūs. Juos noriai perka kaimynai latviai, stokojantys veislinės medžiagos ir ieškantys negiminingo kraujo gyvulių. Labai gerą įspūdį daro Prancūzijos limuzinų augintojų asocia­cija, kurios vardas yra tolygus parduodamo gyvulio kokybės ženklui. Be to, limuzinų mėsos kokybė itin aukšta“, – pasirinktos veislės privalumus vardija A. Rutkauskas, skaičiuojantis, kad paskerdęs 600 kg sveriantį galviją iš skerdenos uždirbi apie 1800 Eur, o pardavęs veislei – 2,5–3 tūkst. Eur. „Taigi skirtumas akivaizdus – auginti veislei apsimoka nepalyginti labiau“, – neabejoja jis.
Šiuo metu Rutkauskų fermoje – 37 veisliniai limuzinai. Arūno tikslas – per penkerius metus praplėsti ūkį iki 60 žindenių. „Jeigu viršytume šį skaičių, neišsiverstume be kvalifikuotos samdomos darbo jėgos. O jai išlaikyti būtų reikalingos dar 7 žindenės ir 20 ha žemės, kurios, deja, nėra“, – apgailestauja A. Rutkauskas, kalbėdamas apie daugeliui šalies ūkininkų naujakurių aktualią problemą.
Šiuo metu ūkininkas valdo 50 ha ir perka kiekvieną naują pasiūlytą lopinėlį, nes 60-čiai žindenių su prieaugliu reikės 120 ha.
Beje, netoliese pagrindinių šalies kelių įsikūręs ūkis turi ir dar vieną specifinę ypatybę – nuolat nestokoja svečių. Iš tiesų taip jau sutapo, kad ir tądien, kai Arūno ir Rasos Rutkauskų valdose lankėsi „Ūkininko patarėjas“, čia šurmuliavo gausus būrys Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos pradinukų. O per tris dienas jų čia apsilankė net penki autobusai! Ir A. Rutkauskas su šypsena sako, kad sugaišto laiko priimant tokius aktyvius ekskursantus tikrai nebus gaila, jei bent vienas jų ateityje panorės tapti ūkininku.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Rasos ir Arūno Rutkauskų sūnus Eimantas – dar tik penktokas, tačiau tėvų džiaugsmui jau dabar yra svarbiausias pagalbininkas ūkyje.

Dirbtinio telyčių sėklinimo rezultatai akivaizdūs.

Siekdamas padidinti žindenių pieningumą ūkininkas joms papildomai duoda traiškytų grūdų, o veršeliams, auginantiems raumenų masę, kombinuotųjų pašarų visiškai neriboja.

Šis limuzinų veislės reproduktorius pernai pirktas aukcione Prancūzijoje. Jo kaina su transportavimo išlaidomis – daugiau nei puspenkto tūkstančio eurų.

LSMU VA lektorius Arūnas Rutkauskas kantriai atsakinėjo ir į gausius Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos pradinukų klausimus.