Misija – parengti profesionalų ugniagesį gelbėtoją

Pasak jo, tai yra charakterio savybės ir vertybinis pamatas, kurį žmogus atsineša iš šeimos ir iš savo gyvenimo patirties: „Mes mokykloje šių savybių nesukuriame, bet padedame jas atrasti savyje, nugludinti ir pritaikyti realybėje.“

J. Vaišutis įsitikinęs – nuo dėstytojo pastabos, laiku išgirsto patarimo ar tinkamai atliktos praktinės užduoties kartais gali priklausyti ne tik paties ugniagesio gelbėtojo, bet ir jo kolegos saugumas, o svarbiausia – žmogaus, kuriam skubama į pagalbą, gyvybė.

Mokykloje įgytos žinios ir įgūdžiai ateityje bus taikomi realiose situacijose, kuriose išmokti dalykai bus pritaikyti gaisruose ar gelbėjimo darbuose.

„Mokyklos dėstytojai stengiasi skirti visas savo žinias ir patirtį mokydami kursantus ir vadovaujasi viena taisykle – turime išmokyti juos dirbti profesionaliai, kad būtume ramūs dėl to,  kaip jie ateityje atliks savo darbą ir gelbės gyvybes“, – sako dėstytojas, Ugniagesių gelbėtojų mokykloje dirbantis jau dvylika metų.

Jo profesinis kelias prasidėjo gerokai anksčiau. Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje 1997 metais jis pradėjo dirbti ugniagesiu Vilniaus 6-ojoje komandoje, vėliau dirbo pamainos vadu, operacijų vadovo padėjėju, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Incidentų valdymo skyriaus vyriausiuoju specialistu.

Ir nors kadaise jis nė neįsivaizdavo, kad taps dėstytoju, per septyniolika metų sukaupta patirtis ir noras ja dalytis atvedė jį į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. „Man patinka čia dirbti, nes tenka bendrauti su daug žmonių, o žmonės nuolat keičiasi: vieni ateina, kiti išeina, o vėliau buvę kursantai sugrįžta tobulinti kvalifikacijos“, – sako jis.

Jis kursantams dėsto gaisro žvalgybos, žmonių paieškos, gaisro gesinimo organizavimo temas, gelbėjimo darbų vadovų kvalifikacijos tobulinimo kursuose moko organizuoti gelbėjimo darbų koordinavimo štabo veiklą, vadovauti gaisro gesinimui ir atlikti žvalgybą.

Tačiau, pasak jo, nesvarbu, kokia tema įrašyta tvarkaraštyje – pagrindinis dėstytojo tikslas visada išlieka tas pats: teorines žinias kuo glaudžiau susieti su praktika ir savo patirtimi bei kuo suprantamiau pateikti jas kursantams.

J. Vaišučio įsitikinimu, svarbu, kad ugniagesius gelbėtojus mokytų žmonės, patys turintys patirties ir išgyvenę realias situacijas: „Neabejotina, kad geriausius įgūdžius perduoda dėstytojai, patys gesinę gaisrus ir atlikę įvairius gelbėjimo darbus, per kelias akimirkas priėmę sudėtingus sprendimus ir žinantys, ką reiškia atsakomybė gelbėjant kitus bei užtikrinant savo komandos saugumą“.

Pasak J. Vaišučio, Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursantai – išskirtiniai žmonės. Juos į šią profesiją atveda stipri vidinė motyvacija, fizinis pasirengimas, ryžtas ir drąsa, ir svarbiausia – noras padėti kitam.

„Jie žino, kad ši profesija nėra lengva ir darbas tikrai nėra tiesiog nuotykis. Supranta, kad darbas sunkus, purvinas, emociškai sekinantis. Yra tokių, kurie tęsia savo šeimų tradicijas. Mane žavi, kad daugelis ateina vedami nuoširdaus noro padėti ir yra pasirengę priimti visus šios profesijos iššūkius“, – sako dėstytojas.

Didžiausią pasitenkinimą dėstytojo darbe J. Vaišučiui teikia susitikimai su buvusiais kursantais, kurie po mokyklos baigimo dirbdami komandose vėliau tampa skyrininkais ar pamainų vadais.

„Smagu sutikti kursantų, kurie atvažiuoja į kvalifikacijos tobulinimo kursus ir prisimena per paskaitą dėstytas realias situacijas iš gaisrų. Jie jau būna patyrę panašių situacijų ir sako: „Mes dirbome taip, kaip mokėte, ir viskas baigėsi sėkmingai.“

Tokie žodžiai, pasak jo, yra vienas didžiausių dėstytojo darbo įvertinimų.

Tarptautinės mokytojų dienos proga dėstytojas kolegoms ir visiems Mokytojams linki to, kas šioje profesijoje ne mažiau svarbu nei žinios – išsaugoti tikėjimą tuo, ką darai.

„Linkiu sveikatos, geležinės kantrybės, gebėjimo kasdienybėje atrasti džiaugsmą ir prasmę to, ką darai“, – sako J. Vaišutis.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento informacija