Liveta Kazlauskienė: „Puoselėti santuoką padeda ir gerbėjai“

Idealas. Darnia sutuoktinių pora vadinamų Livetos ir Petro Kazlauskų tarpusavio santykiai – idealios šeimos pavyzdys jų dukrai Ingridai.

Dainininkai Liveta ir Petras Kazlauskai šiemet rugpjūčio pabaigoje švęs sidabrinį santuokos jubiliejų, kartu jie jau 32 metus. „Geresnio vyro negaliu įsivaizduoti: Petras – mano mokytojas scenoje ir gyvenime, mano svajonių pildytojas“, – nuoširdžiai šypsosi Liveta.

Gyvenime kaip pasakoje
Darbas ir namai: koncertai, repeticijos, kūryba, buitis, sodas, parduotuvės, kasdieniai rūpesčiai – visą parą Liveta ir Petras Kazlauskai kartu. Ne vienai sutuoktinių porai toks gyvenimas greitai apkarstų, o jiems? Jie laimingi. Taip gyventi gali tik tie, šalia kurių – savas žmogus.
„Netikėjau, kad tokį žmogų sutiksiu, galvojau – taip nutinka tik pasakose, – sako L. Kazlauskienė. – Su Petru susipažinau devyniolikos. Vestuvėse su drauge padėjau šeimininkei, o jis buvo vienas iš muzikantų. Vos žvilgtelėjusi į jį pajutau didžiulę simpatiją. Širdis ištirpo klausantis jo atliekamų itališkų dainų, bet santūrus žemaitiškas būdas neleido iš karto atverti jausmų, dar ilgai juos slėpiau.“
Išvažiuodamas Petras pasisiūlė pagroti per Livetos gimtadienį – tereikia jį pakviesti telegrama. Liveta neatsispyrė pagundai, deja, muzikantas neatvyko.
„Draugės nuo pat pradžių juokėsi iš mano sumanymo, stebėjosi, kaip galiu tikėti muzikantu, perspėjo – tik širdį sudraskys. O Petras atvažiavo kitą dieną: pasirodo, šventė savo gimtadienį, – juokiasi Liveta. – Ir sutapk taip: mano gimtadienis rugsėjo 20-ąją, jo – rugsėjo 21-ąją.“

Lepina komplimentais
Tarp sutuoktinių – 8 metų skirtumas. Nei Petro, nei Livetos tai nesustabdė ir nebaugino. Dainininkė prisipažįsta, kad jai visada imponavo vyresni vyrai, šalia jų jautėsi tikra moterimi. Tiesa, iki pažinties su Petru demonstruoti savo moteriškumo neturėjo progos. Livetos mama anksti išsiskyrė su vyru, viena augino dvi dukras. Lepinti negalėjo – gyveno vargingai, todėl nuo mažens mergaitės buvo pratinamos prie darbo, mokėjo ir vinį įkalti, ir gardžiai gaminti. Vienintelė auklėjimo spraga, pasak Livetos, – vyro ir moters tarpusavio santykiai.
„Mačiusi sunkų mamos gyvenimą, pati patyrusi pirmosios santuokos griūtį, labai bijojau antrą kartą bristi į tą pačią upę. Juk nuo mano apsisprendimo priklausė ir dukters Ingridos ateitis“, – atvirauja Liveta. Daug nerimo jai kėlė ir įtemptas muzikanto darbas: matė, kiek Petras dirba, kiek važinėja, kiek reikia jėgų tokiam gyvenimo ritmui pakelti. Be to, kaip tik savaitgalis – taip jo ir nėra namuose. Likti viena nenorėjo.
Išgirdęs tokias abejones, Petras pakvietė Livetą važinėti kartu. Kad nenuobodžiautų, ji pasisiūlė padėti: ilgainiui išmoko vesti vestuves, pasirodymus, pritarti muzikantams, o grupei iširus pradėjo koncertuoti vienu du su Petru.
„Jis manimi labai pasitikėjo, buvo be galo kantrus. Juk neturiu jokio muzikinio išsilavinimo. Nuo mažens mėgau dainuoti, buvau veikli, organizuota – pati padarydavau kvietimus į savo pasirodymus. Mano koncertų salė buvo kiemas, o klausytojai – kaimynai“, – šypsodamasi prisimena Liveta ir pripažįsta, kad tik Petro dėka ji sugebėjo atsiskleisti ir tapo tokia, kokia yra dabar. Vyras ją mėgsta lepinti komplimentais.
Labiausiai Livetai įstrigęs į širdį ir reikšmingiausias: „Mūsų duete mokinys pranoko savo mokytoją.“

Nekeisk kito – keiskis pats
Septynerius metus draugavę Liveta ir Petras Kazlauskai susituokė netikėtai. Atlikėja tą dieną atsimena kaip nuostabiausią gyvenimo staigmeną: gavęs honorarą Petras pasiūlė kartu eiti nupirkti jai išsvajotų baltų batelių, o apsiavusią jais griebė ant rankų ir tekinas pasileido į greta esantį metrikacijos skyrių.
Deja, tokia romantiška bendro gyvenimo įžanga nereiškė, kad ir toliau viskas klosis lengvai. „Buvo visko – ir džiaugsmo, ir pykčio, nuoskaudų. Ne kartą mintys sukosi ir apie skyrybas. Pirmąsyk – praėjus vos metams po vedybų“, – atvirauja L. Kazlauskienė.
Greitai paaiškėjo, kad vyras išmano elektros reikalus, bet daugiau buityje nieko nemoka: nei valgyti daryti, nei namuose tvarkytis. Po varginančio savaitgalio atsigauna tik trečiadienį, o penktadienį – vėl į darbą.
„Svajonių burbulas sprogo. Su baime galvojau: nejau vėl apsigavau, kaip mamai pasakysiu? Nusprendžiau problemas spręsti pati. Esu karšto būdo žemaitė: tarkšt barkšt – ir viskas! Jei kas blogai, šoku į akis, – juokiasi Liveta ir prisimena, kiek kartų teko vyrui ją raminti, kiek kantrybės ir išminties suvaldyti audringą jos natūrą. – Petras ramus, dėmesingas. Aš vis pakeliu balsą, o jis – nurimk, pasikalbėkim.“
Ilgainiui Liveta įgijo išminties, o dabar ir kitiems pataria: niekada nereikia duoti valios emocijoms, skubotai priimti sprendimų. Audrai nurimus, rytojus visada šviesesnis, svarbu ne bėgti į skirtingas puses, ne užsidaryti, bet išsikalbėti, išsiaiškinti.
L. Kazlauskienė įspėja moteris nebandyti keisti savo gyvenimo draugo, priimti jį tokį, koks yra.
„Iš Petro išmokau santūrumo, mokėjimo įsiklausyti į kitą žmogų, net ir moteriško lankstumo. Pasikeičiau ne tik aš, bet ir jis: dabar išmano beveik visus ūkio darbus, kartu prižiūrime sodą, daržą. Jis man net padeda parduotuvėje išsirinkti drabužius, batelius ir, beje, labai taikliai. Kartu kuriame ir koncertinius drabužius“, – pasakoja dainininkė.

Pavydas neapnuodijo santykių
Per 25 santuokos metus šeimos duetui teko išbandymų, kurie gyvenimą padalijo etapais ir, laimei, tik sutvirtino tarpusavio santykius.
Liveta prisimena, kaip iš pradžių buvo sunku matyti, kiek daug moterų dėmesio sulaukia jos mylimasis: „Kraujas virė, širdis plyšo – visoms atrodė, kad tą „mergaitę“ galima pastumti. Grįžusi po koncerto kamputyje išsiverkdavau. Petras matė, kaip kenčiu, tikino mylįs tik mane ir niekada savo elgesiu neparodė, kad kuri moteris yra svarbesnė nei aš.“
Daugelis gerbėjų juos laikė broliu ir seserimi. Prasidėjo ir gerbėjų asistavimas Livetai: komplimentai, gėlės, dovanos, pasiūlymai. „Nedrįsau įkyriems
gerbėjams iš karto aiškiai ir griežtai atsakyti. Kaip elgtis su vyrais, mane taip pat mokė Petras, – prisipažįsta dainininkė ir priduria: – Bet gerbėjai yra ne kartą mūsų santuoką išgelbėję!“
Būna, jau abu sutaria skirtis, bet ima kas ir paskambina: „Livetute, Petreli, kaip mes jus mylime, laukiame atvažiuojant koncertuoti.“ Na, negi atsakysi? Ruošiasi, važiuoja, prieš koncertą kaip ir visada apsikabina, pasibučiuoja. „Na, ką, mažute, pradėsime…“ – mirkteli Petras, ir jau susitaikė, vėl viskas gerai.

Brangus laikas dviese
Liveta pasakoja, kaip dukra Ingrida dar mažytė jau suko galvą, kur reikės rasti vyrą kaip tėtis – už bet kokio ji tekėti nenori!
„Petras jai, o ir man – tikro vyro idealas, apie kitą niekada nė nepagalvojau. Mano gyvenimas – it bitės korys, kurio kiek­viena akelė užpildyta šio žmogaus. Mūsų abipusė aistra peraugo į meilę, o meilė – į prisirišimą, atsakomybę, davimą be išskaičiavimų ir išlygų, vidinę ramybę. Nei jam, nei man nereikia atvirai reikšti santykių artumo, dešimt kartų per dieną kartoti „myliu“, vienas kitam įkyrėti žinutėmis“, – atvirauja Liveta.
Ji sako visada jautusi vyro pasitikėjimą, palaikymą, net ir kopdama politinės karjeros laiptais. Dabar nepriklauso jokiai politinei partijai: pamačiusi, kiek daug jėgų ir laiko atima ši veikla, atsidėjo vyrui, šeimai ir muzikai.
Sutuoktiniai brangina kartu praleistą laiką, vienas prie kito derina ir pomėgius. Štai knygas labai mėgstantis Petras skaito dažniausiai vėlai vakare ar naktį; Liveta mėgsta tapyti ir žvejoti – į žvejybą sutuoktiniai vyksta kartu.
„Gera pabūti gamtoje, Petras valtį nuirkluoja, padeda ištraukti žuvį, didesnę nuo kabliuko nukabina, paskui laimikį dar ir nuvalo. Aš mėgstu žvejoti, o jis žuvį valgyti, – juokiasi garsi estrados atlikėja. – Sutuoktiniams reikia pabūti dviese. Tai turėtumėte parašyti didžiosiomis raidėmis! Praleisdami daug laiko skyrium žmonės atitolsta, kiekvienas užsidaro savo komforto zonoje – rizikuoja sugriauti darnius tarpusavio santykius. Komfortas – ne visada privalumas: sutuoktinių santykiams nuolat reikia naujų pojūčių, atradimų, prisilietimų.“

Petras Kazlauskas: „Šeima – maža valstybė su savo konstitucija“

Smagu, kad žmona giria, bet nesijaučiu nusipelnęs ar esąs ypatingas – tiesiog labai mėgstu skaityti knygas apie gyvenimo išmintį, vertybes, domiuosi psichologija, žmonių santykiais, vaikų auklėjimu. Tai, ką perskaitau, apmąstau, analizuoju imdamas pavyzdžiu ne tik savo, bet ir pažįstamų, draugų padarytas klaidas ar, atvirkščiai, pasiekimus, bandau pritaikyti mūsų šeimos tarpusavio santykiams. Įtakos turi ir baigtos muzikos pedagogikos studijos: nežinau, kaip kitur, bet čia niekur nepaskubėsi – reikia nurimti, susikaupti, dirbti ramiai ir iš lėto, be pykčio, skubėjimo, erzelynės.
Kiekvienas žmogus į šeimą atsineša savo gyvenimo supratimą, įpročius, galiausiai skiriasi charakteriai, būdas. Sutuoktiniams svarbu ne pakeisti vienas kitą pagal save, o kartu sukurti savo šeimos pagrindus. Juk šeima – tarsi maža valstybėlė su savo konstitucija ir įstatymais. Nereikia skubinti įvykių: karą labai greitai galima sukelti, todėl būtina turėti kantrybės, įsiklausyti į kitą, mokėti prisitaikyti, atleisti.
Negaliu duoti visiems tinkamo sėkmingos, darnios šeimos recepto. Manau, svarbiausia, kad šalia būtų TAVO žmogus. Susipažinęs su Liveta tai iš karto supratau: atvira, nuoširdi, nesavanaudiška, paslaugi, moka bendrauti, su ja įdomu kalbėtis bet kokia tema, patikima, jai galiu atsiverti. „Ir kur tu buvai visą šį laiką?“ – stebėjausi, nes tokį žmogų kaip ji savo gyvenime sutikau pirmą kartą. Mums nenusibosta būti kartu – jos pasiilgstu jau po poros valandų. Ir vis dar taip pat myliu kaip pažinties pradžioje. Ne todėl, kad ji skaniai gamina, yra graži, moka prižiūrėti namus ir pan. Žmogų myli ne už ką nors – tiesiog myli, ir viskas.

Ingrida Kazlauskaitė: „Tėvų santykiai – pavyzdys ne tik man“

Jaudulys užpildo širdį girdint, kai kokia močiutė jauniesiems linki gyventi taip darniai, kaip gyvena Liveta ir Petras Kazlauskai. Tėvų santykiai – pavyzdys ne tik man, daugelis žmonių galėtų iš jų imti pavyzdį, kaip reikia gerbti vienas kitą ir mylėti.
Mano tėvai bendro gyvenimo negandas, taifūnus ir audras atlaikė tik todėl, kad gerbia vienas kitą, moka išklausyti, suprasti, nestokoja kantrybės, tolerancijos, o susipykę turi drąsos atsiprašyti. Labai gražu, kai tėtis, norėdamas mamai įsiteikti, dovanoja gėlių puokštę ar šokoladą, o norėdama susitaikyti mama savo mylimą vyrą SMS žinute kviečia nusileisti iš antro aukšto žemyn, nes laukia vakarienė prie žvakių.
Tokie maži dalykai šeimoje kuria stebuklus. Meilę artimas žmogus gali pajusti, kai jam atnešamas puodelis gardžios kavos, kai primenama prisisegti saugos diržus… Meilė – tai rūpestis, branginimas, ilgesys.
Tėvai vienas be kito ilgai negali. Smagu žiūrėti, kaip jie susikabinę rankomis vaikšto Birštone Nemuno pakrante, vienas kitą pakviečia į kiną, kartu traukia žvejoti ar keliauja.
Daug išminties iš jų pasisėmiau. Vaikystėje buvau labai padūkusi ir užsispyrusi: jei negalima, neleidžia, vis tiek darysiu. Todėl mamytukas dažnai pakeldavo balsą ir net rykštukę ištraukdavo, tada aš bėgdavau pas tėtį – jis niekada nėra manęs baręs, pakėlęs balso, juo labiau rankos, viską išspręsdavo ramiai ir gražiai. Net ir vėliau, paauglystėje, pasitarti, pasiguosti eidavau ne pas mamą, o būtent pas jį. „Kam mamą be reikalo skaudinti, mes ramiai rasime išeitį“, – sakydavo tėtis, jis padėjo suprasti, kad ambicijos ir karštakošiškumas nieko gero neduoda.
Mama man – tikro moteriškumo pavyzdys. Pedantiškai sutvarkyti jaukūs namai, gėlės, servetėlės, žvakės, visada gardus šviežias maistas… Ji stengėsi ir mane paruošti šeimai. Tai supratau vėliau, o maža širsdavau, kai liepdavo penkis kartus persiurbti kambarius, kartu veždavosi grybauti, uogauti, padėdavau jai žiemai konservuoti gėrybes. Ji išmokė mane net tinkamai džiauti drabužius ir juos išlyginti. Tai įvertinau dabar. Draugės pavydi ir juokiasi: kad visa tai išmoktų, kai kurios lanko specialius kursus, o man kursai namuose ir dar nemokami. Mamos gebėjimas kurti namų jaukumą mane įkvepia. Ji man nuoširdumo, žmogiškumo pavyzdys. Mama dažnai primindavo, kad reikia pastebėti šalia esantį žmogų, jei tik gali, ištiesti jam pagalbos ranką arba bent jau išklausyti. Iš jos paveldėjau ir vadybininkės talentą, mokiausi būti organizuota ir darbšti.

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos nuotrauka

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.