Lyg pirštų atspaudas

Visi žinome, kuo kvepia Kalėdos – eglutės spygliais, meduoliais, mandarinais, ką tik išgliaudytais graikiniais riešutais, šokoladu, paslaptimi, senelio barzda ir šviežiai iškritusiu sniegu. Pastaruosius tris pridūriau dėl to, kad būtent jie visiems mums tikrai kvepia skirtingai. Kvapų kolekcininkei ir ekspertei Laimei KIŠKŪNEI, su kuria šįsyk šnekučiuojamės apie kvapus, Kalėdos kvepia smilkalais, mira ir brangiaisiais prieskoniais, padedančiais kurti džiugią ir paslaptingą nuotaiką.

Vartai į kvapų pasaulį
Prieš aštuonerius metus įsteigti „Kvapų namai“ Lietuvoje sukūrė naują reiškinį. Iki tol tik profesionalių aromaterapijos specialistų įperkami kokybiški eteriniai aliejai dabar tapo pasiekiami kiekvienam. Dar daugiau, skleidžiamos patikimos žinios, pristatoma didžiulė kvapų kolekcija, nes „Kvapų namuose“ išplėtota ir šviečiamoji veikla.
Labai simboliškas vaizdas pasitinka įžengus į Vilniuje, Šaltinių gatvėje, esantį „Kvapų namų“ cechą „Aromata mirabilia“ arba kitaip – „Įstabūs kvapai“. Čia įkurdinta kvapiųjų ir kosmetinių substancijų kolekcija bei salonas, kur galima tyrinėti ir įgyti žinių. Ant spintų viršaus išdidžiai pūpso variniai rankų darbo alembikai, skirti augalams distiliuoti, spintose – tūkstančiai mažų buteliukų su eteriniais aliejais ir bene visomis žmogui reikalingomis higienos bei dekoratyviosios kosmetikos priemonėmis iš natūralių medžiagų.
Perėjus šią dalį, kur galima apžiūrėti veiklos derlių, atsiveria durys į laboratoriją, šalia kurios – Laimės Kiškūnės, „Kvapų namų“ idėjos autorės ir įkvėpėjos, asmeninė darbo vieta. Tai įspūdingo dydžio kvapų vargonai – pagal pavadinimus sudėliotų kvapų kolekcija.
Susėdusias prie kvapų vargonų apgaubia tokia gausybė aromatų, kad niekas nepasakytų, kuo kvepia visas kabinetas. Juolab kai visai šalia, neatskirta jokia aklina siena, įkurdinta laboratorija, kurioje vyksta darbas – kartkartėmis atidaromos ką tik iš tolimų kraštų atkeliavusios talpyklos ir dvelkteli papildomi aromatai.
Turbūt nerastume vietos, kur taip lengva suprasti, kad kvapai patys jungiasi į derinius, kinta, stiprėja ir slopsta. Šiame vyksme dalyvauja ne tik tie, kurių geidžiame – iš buteliukų, bet ir nuo kampelyje likusių dulkių, kartu su drabužiais vidun atkeliavusio benzino, kurio net nebeužuodžiame, ką tik atverstos knygos, kintančios oro drėgmės ir slėgio.
Kvapai, kaip ir garsai, tarsi persmelkia viską, su kuo susiliečia. Tik nusakyti juos dar sunkiau nei garsus ar vaizdus. Dar labiau trūksta žodžių, o ir kaip atskirti, apie kurį iš to derinio kalbėti? Kaip susikalbėti ar būti tikram, kad du žmonės išties užuodžia tą patį ar tokį patį kvapą?

Penktadalis pasaulio vaizdo
„Kvapas yra labai svarbus, juk per jį mes patiriame vieną iš penkių pojūčių. Viskas pasaulyje yra cheminės medžiagos, molekulės. Kvapas yra irgi molekulės, jų pakanka vos aštuonių kubiniame metre oro, kad užuostume. Nosyje esantį uoslinį epitelį nuolat bombarduoja kvapų molekulės, ten gauname signalą, kuris gana subtiliu ir sudėtingu būdu keliauja į kelias smegenų zonas. Viena jų atsakinga už vegetatyvinę sistemą, kita – už prisiminimus, emocijas. Tad kvapas veikia endokrinines liaukas, keičia kraujospūdį, kvėpavimą, tinkamai parinktas – gydo. Tačiau nuodingas kvapas gali akimirksniu atimti gyvybę“, – sako L. Kiškūnė.
Šnekučiuojamės apsuptos tokio nenusakomo kvapo, kad akivaizdu, jog molekulių skaičius turėtų būti įspūdingas. Įdomu, ką užuodžiame geriausiai? Arba pirmiausiai ir paskiausiai?
„Kai kurie junginiai labai lakūs ir greitai suskyla, todėl pirmajame sluoksnyje dažniausiai būna terpenai, mažutės 5–10 anglies atomų molekulės, viršutinė aromato nata. Paskui širdies nata, kur daug fenolinių junginių – prieskonių, gėlių, medienos, geriausiai atpažįstami kvapai. Dar yra aldehidai, esteriai, o po to jau sunkesni junginiai, sudarantys bazinę natą – muskuso, ambros, žemės kvapus“, – vardija L. Kiškūnė.
Tampa aišku, kad jei surašytume paties natūraliausio eterinio aliejaus kvapo sudėtį šiais cheminių junginių pavadinimais, niekas jo natūralumu nepatikėtų.
„Natūralumo mėgėjai įsivaizduoja, kad natūraliuose produktuose nėra molekulių. Tad įdomu, iš ko jie sudaryti? Štai stulbinantis ir sunkiai nusakomas jazminaičių kvapas yra dėl esterių benzoatų, benzoinas yra puikus dervos ekstraktas, o gėlėse maloniausiai kvepia seskviterpenai ir fenoliniai junginiai“, – sako kvapų specialistė, kuri pati griežtai atsisako sintetinėmis molekulėmis papildyti savo kuriamus natūralių kvapų derinius.

Kolekcija – kaip biblioteka
Pažvelgus į daugybę buteliukų L. Kiškūnės kvapų vargonuose, smalsu sužinoti jų skaičių. Ji sako, kad turėtų būti apie 800, bet dar keli šimtai yra jos slaptuose stalčiukuose, asmeninėje kolekcijoje. Tai rečiausi, brangiausi, sudėtingiausiai nusakomi, tokie, kurių pagaminama labai mažai ir todėl jie beveik niekur nenaudojami.
„Reti poetinių narcizų ir barkūnų kvapai, o imbierų ir kavamedžių žiedų aromatas, sakyčiau, tarpinis tarp nerolio (karčiavaisių citrinmedžių) ir pakalnučių. Tačiau nereiškia, kad jie visi labai patiks bet kuriam žmogui, nes tam, kad įvertintum, reikia ne tik jautrios uoslės, bet ir tam tikro išsilavinimo, akiračio, atskaitos taškų. Tarkime, negalima tikėtis, kad pačia puikiausia klasikine muzika iškart susižavės tas, kuris kasdien klausosi „bumčikų“, – sako L. Kiškūnė.
O štai specialistai, kolegos iš viso pasaulio, labai vertina retenybes iš vienas kito kolekcijų. Mat kokia nors labai reta lelija, kurios aromatas nuostabus jau savaime, skirtingai kvepia išaugusi skirtinguose kraštuose. Tik kiekvienas asmeniškai savo nosimi gali tai pajusti, nes niekas negali užuosti lygiai to paties. Nėra net kaip palyginti, kai du žmonės uosto tą patį.
„Buvo atliktas toks antropologinis eksperimentas. Sukviestas didelis būrys žymiausių pasaulio parfumerių ir duotas sintetinis kvapas su vos keturiomis molekulėmis. Paprašius aprašyti kvapą paaiškėjo, kad aprašymuose nebuvo dviejų vienodų žodžių. Kvapo suvokimas yra toks pat unikalus, kaip ir pirštų atspaudas. Galimybė vienoje vietoje rasti rečiausių kvapų iš labai nutolusių vietovių yra itin vertinga, žmonės gali važiuoti specialiai jų pauostyti, nes pasitaiko tokių, kuriuos net specialistai žino tik iš aprašymų. Aš savo kolekciją renku labai rūpestingai, važiuoju ten, kur kvapas distiliuojamas, apžiūriu aplinką ir žmogų, uostau jo kūrinius ir tuomet išsirenku arba ne. Mane domina tik pati aukščiausia kokybė, nes tai yra medžiaga mano treniruotėms, lavinimuisi, vaizduotei, idėjoms“, – pasakoja L. Kiškūnė.
Dirbdama su itin kvapams jautriais nereginčiais vaikais ji pastebėjo nerimą keliantį dalyką – uosdami nuostabų natūralios, pačios geriausios kokybės vanilės kvapą jie jo neatpažino ir neturėjo ką pasakyti, o nuo sintetinio vanilino iškart pagyvėjo ir pasakė, kad tai vanilė.
Akivaizdu, kaip patirtis ir susikurti atskaitos taškai lemia vertinimą. Tarkime, toks populiarus citrinų kvapas bus skirtingas, jei uostysime aromatą, gautą iš Sicilijoje, sulaukėjusiame sode, augusių citrinmedžių žievelių, visai kas kita, jei citrinmedžiai augo Pietų Afrikos Respublikoje ar eilinėje plantacijoje Ispanijoje. Ką jau ir kalbėti, jei manome, kad citrinomis kvepia indų ploviklis. Tokiu atveju Sicilijos citrinų kvapo jau nieku gyvu nepažinsime.
„Mano kolekcija, kurią renku labai reikliai ir atidžiai, man suteikia galimybę dirbti, kurti ir kitiems žmonėms papasakoti apie kvapus, su jais susipažinti, pajusti skirtumus. Kitaip jie negalėtų, nes tie kvapai išbarstyti po visą pasaulį. Man pačiai būtinos nuolatinės uoslės lavinimo treniruotės. Čia kaip muzikantui, reikia nuolat dirbti. Kai bendravau su žymiausiais pasaulio kvapų distiliuotojais, aptikau keletą dėsningumų. Talentas, atsidavimas savo darbui ir bent 5–6 metai treniruočių, kol gaunamas ypač geras produktas. Paskui jie savotiškai konkuruoja su pačiais savimi, po metų kitų ima ir sukuria dar nuostabesnį, nors jau visiems atrodė, kad tai nebeįmanoma. Kurdama savo kolekciją turiu pati sau atsakyti, kodėl ir kuo tas aromatas yra toks geras“, – pasakoja kolekcininkė.

Neįkainojami turtai
Paprašyta įvardyti kvapus, kurie patinka daugumai žmonių, L. Kiškūnė įvardija vanilę ir bergamotę, o prašoma duoti pauostyti retesnių aromatų, kapteli iš savo buteliukų ant lapelių, kurie paprastai naudojami ir kvepalų parduotuvėse.
Tenka pripažinti, visi kvapai nuostabūs, nepažįstami, nenustatomi. Iš pradžių, nežinodama, kad kai kurie jų yra ne vieno augalo, o deriniai, net suglumstu. Negaliu įsivaizduoti, kaip atrodo augalas, skleidžiantis tokį sudėtingą kvapą.
Kiek nuramina specialistės paaiškinimas, kad vienas kvapų – heninių lavsonijų žiedų, kurių lapai naudojami kaip natūralūs plaukų dažai (chna), prieskonių ir miros derinys. Kitas – prabangus imbierinės lelijos ataras su santalu, o pirmasis – gryna imbierinė lelija.
„Žodžių kvapui nusakyti dažnai pritrūksta ir išsilavinusiam žmogui, nes kvapai – visas sudėtingas, labai svarbus pasaulis. Man imbierinė lelija, kurią esu uodusi keliose pasaulio vietose, skleidžia rasotos vidurvasario ryto pievos, apšviestos saulės, kvapą. Rasa ir saulė veikia žiedų kvapą, todėl jis kinta. Pati imbierinė lelija yra labai elegantiškas augalas. Šio kvapo distiliuojama labai nedaug, todėl net kainos įvardyti negaliu, neskaičiavome, nes kažin ar kada galėsime naudoti gaminiuose dėl mažų kiekių“, – sako L. Kiškūnė.
Ji priduria, kad neturi tikslo iš gamtos imti rečiausius augalus ir girtis iš jų pagamintais produktais. Geriau važinėja po pasaulį, uosto retus augalus, užsirašinėja pastabas, sugeria aplinkos pojūčius, pajunta ypatingą būseną ir galbūt kada nors, maišydama visai kitų, ne tokių retų augalų kvapus, savaip interpretuodama, sukurs ką nors panašaus.

Žiemai

Šaltasis metų laikas kai kuriuos žmones blogai veikia psichologiškai, daugelį vargina peršalimai. Nuo šių bėdų taip pat gali padėti kvapai ir eteriniai aliejai.

  • Nustatyta, kad geriausiai prakaitavimą skatina kvapiųjų citrinžolių, greipfrutų, kadagių uogų, kvapiųjų bruknuolių eteriniai aliejai. Jie apsunkina virusų ir bakterijų dauginimąsi, gali palengvinti sąnarių skausmą ir kitus nemalonius peršalimo simptomus.
  • Į vonią lašinamus eterinius aliejus prieš tai reikėtų sumaišyti su šlakeliu pieno, šaukšteliu druskos, nes kitaip netirps vandenyje.
  • Gerklės skausmą numalšins manukų, šaltmėčių, laurų, mirtenių, levandinių šalavijų, čiobrelių eteriniai aliejai.
  • Malonus dervinių čiobrelių, pajūrinių pušų ar balzaminių kėnių eterinio aliejaus dvelksmas ne tik puikiai nuteikia, bet gali sustiprinti organizmą, išvalyti orą nuo patogeninių mikroorganizmų.
  • Aplinkos orą valo, nuotaiką praskaidrina šviesūs, saulėti citrusų eteriniai aliejai.

Aromaterapija

  • Eteriniai aliejai mažina skausmus, gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, gydo žaizdas, naikina virusus ir bakterijas. Jie ypač veiksmingi nėštumo ir gimdymo metu, taip pat gydant vaikus.
  • Antrojo pasaulinio karo metais čiobrelių, gvazdikėlių, citrinų ir ramunių eteriniais aliejais gydytos žaizdos ir nudegimai. Tai daręs chirurgas pastebėjo, jog kvapai gydo ir psichinius sutrikimus.
  • Dabar dauguma mokslininkų pripažįsta, kad kvapo prigimtis visų pirma yra asociatyvi, sukelianti prisiminimus apie vieną ar kitą įvykį, priverčianti skirtingus žmones pajusti panašius pojūčius. Tad dominuojantis veiksnys kvapų terapijoje – tai paties paciento asmenybė.
  • Terminai „eteriniai aliejai“, „aromaterapija“ buvo pradėti vartoti tik XX amžiuje, bet distiliuoti ekstraktai ar ištraukos iš augalų – tai, ką šiandien vadiname eteriniais aliejais, – buvo naudojami senovės religinėse apeigose, parfumerijoje ir kaip gydymo priemonės.
  • Medžiagos, kuriomis kvėpintos atliekamų ritualų vietos, vėliau imtos vadinti smilkalais. Ilgainiui kvapieji augalai buvo pradėti naudoti drauge su gyvuliniais riebalais ir augaliniais aliejais – tokiu mišiniu žmonės galėjo teptis kūną per apeigas.
  • 1975 m. archeologai, vykdę kasinėjimus Indo slėnyje (dabar Pakistanas), rado neįprastą molinį aparatą ir indų, kuriuose galėjo būti laikomi kvepalai. Mokslininkų nuomone, minėtas aparatas, datuojamas 3 000 m. pr. m. e., galėjo būti naudojamas kaip paprastas distiliavimo įrenginys. Panašus indas, datuojamas 2 000 m. pr. m. e., buvo rastas ir Afganistane.

Pakaitalai

Vakarietiškam aromatų pasauliui ypač reikšmingi du XIX a. įvykiai. 1867 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje kvepalai ir muilai demonstruoti ne kartu su farmacijos produktais, bet kosmetikos paviljone, o 1868 m. (tai dar svarbiau) sukurtas pirmasis sintetinis kvapas – kumarinas (jis kvepėjo šviežiai nupjauta žole). Dar po 20 metų, 1888-aisiais, buvo susintetinti muskuso, vanilės ir žibuoklių cheminiai analogai. Dabar šį sąrašą sudaro šimtai ir tūkstančiai sintetinių kvapų.

Daiva VALEVIČIENĖ
Autorės nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.