„Meilė“ kapams su lenktynių prieskoniu

„Tik Lietuvoje (geriausių kapų prižiūrėtojų žemėje!), užėjęs į prekybos centrą, randi pasiūlymą pirkti „žemės kapams“. Reikia dar nusipirkti „kapų“ grėbliuką ir „kapų“ laistytuvą…“ – socialiniuose tinkluose šį mėnesį ironiškai parašė viena solidžios įmonės vadovė.
Ta pačia ironiška gaida jai pritarė bičiulis: „Matyt, netrukus į CV kaip pomėgį pradėsime rašyti: „kelionės, knygos, kapų priežiūra“. Manęs jau pora užsieniečių klausė, kodėl pas mus kapinėse daugiau žmonių nei gatvėse, o lapkričio 1-ąją kapinėse rengiame šventę.“
Iš tiesų lietuvių tautą turbūt galime padalyti į dvi dalis – kapinių „fanus“ ir „antifanus“. Pastarajai grupei priskirčiau prieš kelias savaites Anapilin iškeliavusią šviesios atminties režisierę Galiną Dauguvietytę. Žmogus, galėjęs pretenduoti į pompastišką pomirtinį pagerbimą – gražiausio marmuro antkapį ir skulptūrinį paminklą prestižiškiausiose šalies kapinėse, pasirinko kuklų lauko akmenį niekam nežinomoje žemėje, iš kurios ji ATĖJO į Lietuvą – mūsų visų širdis.
Nors skelbiama, kad teatralė palaidota, kaip pati pageidavo, tačiau laidotuvių rengėjai prisipažino iki galo neįvykdę jos valios. G. Dauguvietytė norėjo, kad jos ir vyro pelenai iš urnų būtų supilti tiesiai į žemę. Bet to nepadaryta – užkastos urnos su pelenais. „Jeigu kas pasikeistų, gal tektų perlaidoti“, – taip šį sprendimą prieš televizijos kameras paaiškino už tautos numylėtinės laidotuves atsakingas asmuo. O kolegos žurnalistai nepaklausė: kas gi galėtų pasikeisti? Juk Režisierės valia jau nepasikeis! O ji norėjo, kad jos palaikai susilietų su gimtąja žeme.
Aštraus proto iškili asmenybė puikiai suvokė, jog nugyvento žemiškojo kūno liekanas saugoti, pažymėti brangiais paminklais yra visiškai beprasmiška. Kad tikrasis jos paminklas – mūsų atmintis. Kol norėsime prisiminti jos originalią asmenybę, jos sukurtus režisūrinius darbus, įgarsintus animacinius herojus, parašytas knygas, tol Ji gyvuos.
Per pirmąjį atgautos Nepriklausomybės dešimtmetį Panevėžyje nuo kulkos krito daug jaunų gangsterių. Kokių paminklų jiems pristatyta miesto kapinėse! Nors šias žmonijos šiukšles prisimins nebent teisės studentai, studijuojantys šalies kriminalistikos istoriją.
Kukliais nepavadinsi ir paprastų lietuvių kapų. Dažnai nusistebi, iš kur ima pinigų kapams-„memorialams“ sumūryti nuolat dejuojantys dėl nepriteklių mūsų tautiečiai, o ypač senjorai. Bet policijos skelbiamose nusikaltimų suvestinėse vėl ir vėl radus aprašymų, kiek šimtų ar tūkstančių eurų telefoniniai sukčiai išviliojo iš naivaus mūsų piliečio, supranti – jis kimšo į stiklainius banknotą po banknoto, gailėjo sau gardesnio kąsnio ir gražesnio drabužio, neleido pinigų jokioms pramogoms nei atostogoms pajūryje, kad po mirties palikuonys jam pastatytų „padorų“ paminklą. Dažnai nė nesusimąstoma, o kas ir kaip jį prisimins po mirties. Ar bus už ką geru žodžiu paminėti?
Apie lietuvių našlių „meilę“ kapams jau kuriami anekdotai, tad nesikartosiu. Tik negaliu nereplikuoti, jog mirusį vyrą mylėti tikrai yra kur kas lengviau nei gyvą. Nebereikia taikytis prie jo netobulo charakterio, paisyti jo nuomonės, jam virti ir skalbti. Užtenka mirusio kapą paversti mėgstamų gėlių darželiu, jį reguliariai laistyti (argi ne hobis?) – ir aplinkinių būsi laikoma pavyzdinga našle. Kai kas gal net patikės, jog ir gyvam vyrui buvote mylinti žmona.
„Vakar buvau pas tėvelį. Nuroviau nužydėjusias našlaites, vietoj jų pasodinau begonijų. Buvo prikritę daug spyglių, nušlaviau – tikra nelaimė ta šalia kapo auganti pušis“, – dažna pavyzdinga našlė praneša savo vaikams, dar primindama, ką reikia kapinėse patobulinti.
Girdint tokius našlių rypavimus, prieš akis iškyla svečiose šalyse matytos scenos. Ateina moteris ar vyras prie artimojo kapo, ranka nuo antkapio nubraukia prikritusius medžių lapus, padeda ant jo gėlių puokštę, pastovi, mintyse pasišneka su buvusiu brangiu žmogumi. Kapo lankytojo rankose – nei grėblio, nei laistytuvo, nei rūpesčio veide dėl užkritusio pušies spyglio.
„Svetur žmonės kažkaip sugeba mirusiuosius GERBTI tyliai (ypač Balkanuose). Kapinaitės sutvarkytos, nepaprastai gražios, nenusakoma ramybė… Lietuvoj netenka taip pabūti. Vis kas nors su kibirais prasibarškina ar ataidi bobiškai banalus pokalbis apie nieką… Net atokiausiame kaime. Skalda, paminklų statyba, „velnių“ nujoti turtai, giminės ir dar bala žino kas… Jei pabandai priklaupti, tai net nusistebi – ČIA GI DIRBT REIKIA!!! :)“ – vėl cituoju tos pačios pažįstamos įrašą socialiniuose tinkluose.
Spalį kapinėse darbai verda itin intensyvūs: kruopščiai nurenkami spygliai, vėl prisodinama našlaičių ir chrizantemų. Juk ruošiamasi svarbiai „parodai“: Visų Šventųjų dieną visi, kas dar pakruta, išsiruoš į kapines su krūva žvakių ir puokščių rankose. Kaimynės apžiūrės ir įvertins viena kitos prižiūrimą kapą. Paskui aptars. Tad MANO kapas turi būti ne prastesnis už KITŲ.
Kai gyvenome sėsliai, kiekvienas galėjo ramiai pėstute per Vėlines nueiti į šalia esančias kapinaites. Dabar dažnas gyvena toli nuo gimtojo kaimo ar miesto, vienai šeimai tenka aplankyti trejas ar net ketverias kapines per dieną, automobiliu sukariant šimtus kilometrų, įveikiant spūstis keliuose ir gatvėse. Kasmet prieš Vėlines pagalvoju – ar tikrai šios sumaišties reikia mums ir mūsų mirusiesiems? Ar tai neprimena beprotiškų lenktynių?
Lietuvių „meilė“ kapams su lenktynių prieskoniu, be abejo, labai naudinga verslui – išperkami kalnai žvakių, gėlių ir „kapų“ žemės.
Mane guodžia mintis, jog po mūsų ateinanti karta sugriaus įsigalėjusį kapinių kultą. Kaip tai daryti, savo pavyzdžiu mus pamokė ir Režisierė.

Daiva Skirkevičienė
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.