Merginos rankoms paklūsta ir sunkiausia technika, ir piešimas ant šilko (nuotraukų galerija)

Arimas, lėkščiavimas, sėja, derliaus nuėmimas ir realizavimas. Tokie ir panašūs darbai dažname ūkyje daugiausia gula ant vyriškų pečių. Tačiau moteriškų ir vyriškų darbų stereotipus sėkmingai laužo Jankų kaime (Kazlų Rūdos sav.) ūkininkaujanti 26 metų Jolita Merkevičiūtė, kuriai žemės ūkio darbai pažįstami nuo mažens, o traktoriaus mechanizmai perprasti nuo paauglystės. Jolita ir kitur ne pėsčia – ji tapo „Ūkininko patarėjo“ organizuoto konkurso „Mis ūkininkaitė 2016“ finaliste.

Miestas sugrąžino į kaimą
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Būtent toks posakis tiktų Suvalkijoje daugiau nei du dešimt­mečius ūkininkaujančių Vito ir Alvydos Merkevičių dukrai Jolitai, kuri šypsosi prisiminus, kad dar visai neseniai troško pabėgti nuo kaimo ir sunkių ūkio darbų. „Kaime labai daug dirbome ir taip sutapo, kad tuo metu reikėjo rinktis studijų kryptį. Su kaimu daugiau nebesiejau savo ateities, nusprendžiau išeiti į miestą, dėl to studijoms ir pasirinkau ekonomiką. Laukiau, kada persikraustysiu į Kauną, maniau, kad namo negrįšiu mėnesiais, nesiilgėsiu ūkiškų darbų“, – atvirauja mergina. Mieste Jolitai tarsi nieko netrūko: studijavo prestižine laikomą specialybę, dar nesibaigus studijoms tėvų rūpesčiu persikėlė gyventi į nuosavą butą. Tačiau, pasak jos, gyvenimas mieste širdį sugrąžino į namus. „Supratau, kad mano vertybės kitokios. Dar besimokydama Kauno technologijos universitete apsisprendžiau, kad grįšiu į kaimą. Savęs tiesiog neįsivaizdavau gyvenančios tarp keturių buto sienų ar dirbančios biure nuo 8 iki 17 val. Slėgė ir tai, kad išėjus į kiemą neturi savos teritorijos, trūko veiklos, darbų“, – pasakoja Jolita nuosavą augalininkystės ūkį įregistravusi 2015 m.

Sunkiausia realizuoti produkciją
Jaunoji ūkininkė šiandien šeimininkauja 25 ha nuosavose valdose. Čia ji augina lietuviško klimato patikrintus žirnius, kviečius ir kvietrugius. Jolita juokauja norėjusi duoklę atiduoti ir moteriškai pusei, tad praėjusiais metais 25 a laukelyje ėmė auginti narcizus, o remontantinėms avietėms atseikėjo 10 a. „Narcizus sodinome 15–20 cm gyliu, todėl pavasarinės šalnos jų nepažeidė, kovą jie pradėjo gražiai skleistis. Tačiau tik nesusidūrusiems su gėlių auginimu atrodo viskas paprasta. Daugiausia rūpesčių kilo juos realizuojant. Vietos augintojams didelę konkurenciją daro pigios olandiškos ir lenkiškos gėlės. Jokių darbininkų nesamdome, gėles augina ir skina tik mūsų šeimos nariai, o žiedus parduoti dažniausiai vežame į Vilnių. Susumavus darbo ir kuro sąnaudas, savaime aišku, norėjome gauti geresnę kainą, tačiau pigia produkcija užvertę lenkai ją labai numušė. Vis dėlto visus žiedus pardavėme. Tiesa, prieš Motinos dieną buvo sunkiausia, nes importinės gėlės mūsiškes gerokai dempingavo“, – patirtimi dalinasi Jolita.
Avietės, pasak pašnekovės, uždera bene labiausiai užimtu metų laiku – įpusėjus javapjūtei. Visus metus stropiai prižiūrėjus uogienojus, derliui leisti nueiti perniek per didelė prabanga, tad Jolita po kūlimo darbų, padedama jaunėlės sesers Aurelijos ir mamos, vakarop skina susirpusias uogas ir jas čia pat, Jankų kaime, parduoda. „Avietes auginti pradėjome tik prieš dvejus metus, jas auginame natūraliai, chemijos nenaudojame. Jos tarytum ekologiškos, tik neturi sertifikato. Tačiau vėlgi kyla sunkumai jas realizuojant. Su tėčiu bandėme važinėti po Kauno turgelius ir siūlyti savo uogas, tačiau visų prekystaliai nukrauti, jų žmonės prisiaugina patys. Kalbant apie plėtrą, ateityje galima pagalvoti apie persiorientavimą į dideles lysves, parduoti produkciją įmonėms. Tokiu atveju reikėtų pasirūpinti sandėliavimu, šaldymo įranga ir pan. Kol kas išlaikysiu plotą tokį, koks jis yra, o vėliau žiūrėsiu, kaip viską pavyks suderint“, – svarsto mergina.
Panašu, kad žemės ūkyje ekonomikos žinios ūkininkei pravertė, mat visas jos grūdų derlius dar sandėliuojamas bendrame šeimos elevatoriuje laukiant pelningesnio pasiūlymo. Kaip ir daugumai augalininkų, Jolitos derlius buvo vidutinis – kviečių apie 5 t/ha, o nesulaukus ilgesnių giedros valandų žirnius teko pjauti jau sudygusius, nemaža dalis derliaus nubiro į dirvą.
Regis, ambicingai merginai turima žemės valda ne riba. Nors jų krašte žemė nėra pati derlingiausia, tačiau darbščių ūkininkų dėka keliasdešimties kilometrų spinduliu apleistų laukų nerasi, tad plėtrai galimybių nedaug. Vis dėlto pasitaikius palankiai progai Jolita sako neabejotinai plėsianti savo valdas.

Sunkioji ūkio artilerija – gležnose rankose
Pažvelgus į grožį puoselėjančias Merkevičių dukras kyla abejonė, ar merginos tikrai triūsia ūkyje? „Ilgi nagai – tik žiemą, – sutartinai nusijuokia Jolita ir Aurelija. – Traktorininko teises abi turime jau šešerius metus, o už vairo sėdome nuo 15–16 metų. Tai, kad brolis mus išmokė vairuoti sunkiąją techniką, daug kam neįtikima. Vasarą brolis javus kulia, o mes prie traktoriaus prisikabinusios priekabą važiuojame šalia, kol jis išpila grūdus. Kiti ūkininkai net nusistebi, kad jų ūkiuose dirbantys samdomi darbininkai to nesugeba, neišlaiko reikiamo atstumo. Beje, grūdus tiesiai nuo kombaino tenka vežti supirkėjams į Pilviškius. O kad darbai vyktų sparčiau, teko derlių gabenti prikabinus priekabą ir pus­priekabę. Anksčiau vairuodavau tik traktorius, bet bėgant metams viską perpratau. Esant reikalui, su sese mokame pačios užsikabinti skutiklį ar kitą padargą ar persėsti prie kombaino vairo“, – tvirtai kalba Jolita.
Brolis Artūras antrina sesei pridūręs, kad šiuolaikinės technologijos ūkininkaujant ypač pasitarnauja. Antai, jei Jolitai besidarbuojant laukuose sugedo technika, ji broliui internetu atsiunčia gedimo nuotrauką ir jis nuotoliniu būdu duoda nurodymus, kaip ir ką taisyti.

Koją pakišo sraigininkai
V. Merkevičius pasakoja, kad šaliai atgavus nepriklausomybę ūkininkavimo pradžia buvo sunki. Teko rūpintis augančiais vaikais, nuo aušros iki sutemų plušėti mišriame ūkyje, trūko technikos, darbininkų. Situacija pradėjo taisytis sumanius specializuoti ūkį tik augalininkystės srityje, atsisakius iki tol laikytų karvių. Kol daugelis numojo ranka į Europos žemės ūkio fondų kaimo plėtrai projektus, Merkevičiai Jankuose tapo jų pionieriais ir į jų kaimą įvažiavo pirmoji moderni, vakarietiška technika: traktorius, kombainas, grūdų džiovykla, trąšų barstomoji, sėjamoji, priekaba ir kt. Kartu su 2005 m. įsteigusiu ekologinį ūkį sūnumi Artūru V. Merkevičius iš viso įgyvendino penkis projektus. Gero pavyzdžio įkvėpta Jolita 2015 m. ryžosi pretenduoti į jaunojo ūkininko projektą. Deja, tąsyk merginai laimė nenusišypsojo. „Projekte dalyvavo apie 1 300 ūkininkų, tačiau prioritetine sritimi buvo laikoma gyvulininkystė. Keista, kad sraigininkystė buvo prilyginta gyvulininkystei. Pagal prioritetus buvo atrinkta apie 350 ūkių iš kurių apie 200 buvo sraigininkai. Tikėjomės, kad Jolita laimės, ji buvo surinkusi 75 projekto balus“, – apgailestauja Jolitos tėvas.
Paklausus, ar pati mergina nesusižavėjo sraigininkyste, ji tikina mąsčiusi apie tai: „Anksčiau važinėjome po seminarus, domėjomės jų auginimo subtilybėmis. Tačiau pasirodė per sunku, ypač sudėtinga produkcijos realizacija. Supirkėjai vilioja, kad viskas labai paprasta, produkciją esą priima labai greitai, tačiau pasikalbėjus su augintojais jie atvirai pasakė, kad supirkėjai juos apgaudinėja. Tarkime, superka sraiges, tačiau iškart neatsiskaito. Jos juk džiūsta, automatiškai krinta svoris, todėl jas sveria tik vėliau. Žinoma, dėl to labiausiai nukenčia kaina“, – alternatyvia „gyvulininkyste“ nesivilioja ūkininkė iš Suvalkijos.

Laimėta daugiau, nei tikėtasi
Jolita išsiskiria ne tik darbštumu, bet ir gamtos dovanotu grožiu. Ne vienus metus stebėjusi vykstančius „Ūkininko patarėjo“ organizuojamus „Mis ūkininkaitės“ rinkimus, Jolita praėjusiais metais galiausiai pasiryžo Lietuvai parodyti save ir savo talentus. Nors konkurso finalininkė sidabrine karūna nepasipuošė, ji tikina laimėjusi kur kas daugiau – draugystę, patirtį. „Konkurse nesitikėjau laimėti. Tačiau labai gerą įspūdį paliko merginos, visos jos buvo mielos, susiradau draugių. Nebuvo konkursams įprastos aršios kovos, kai kiekviena kovoja tik už save. Džiaugiuosi čia sudalyvavusi, įgavau drąsos, gyvenimiškos patirties. Bus ką papasakoti vaikams!“

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės, Jolitos MERKEVIČIŪTĖS ir Laimučio BRUNDZOS nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Jaunoji ūkininkė Jolita Merkevičiūtė laukų dirbti traktoriumi važiuoja nuo paauglystės.

Jaunoji ūkininkė galėtų drąsiai dalyvauti geriausių šalies artojų rinkimuose. Jos raikomos vagos – pavyzdinės.

Versli mergina 20 a laukelyje prieš dvejus metus pradėjo auginti geltonžiedžius narcizus.

Sėkmingą ūkininkavimo patirtį pademonstravę Vitas ir Alvyda Merkevičiai savo pavyzdžiu užkrėtė sūnų Artūrą, 2005 m. įsteigusį ekologinį ūkį, ir dukrą Jolitą, ūkininke oficialiai tapusią 2015 m.

Mergina džiaugiasi rankose laikydama Kazlų Rūdos sav. mero Vytauto Kanevičiaus sveikinimą sėkmingai įsiliejus į krašto ūkininkų gretas.

Miškingose Kazlų Rūdos apylinkėse vasarą mergina atsipalaiduoja grybaudama, o šių metų vasarą su tėčiu pririnko rekordiškai daug baravykų.

Nors Jolita nepasipuošė „Mis ūkininkaitės“ karūna, tarp 12 finalisčių ji buvo viena favoričių.

Konkurse finalistėms netrūko sunkių išbandymų, tačiau Jolitai gracijos demonstravimas su naščiais buvo it lengvas pasivaikščiojimas.

Jolita neslepia, kad konkurse sunkiai sekėsi tramdyti jaudulį, tačiau džiaugiasi įveikusi anksčiau turėtą scenos baimę.

Jolita tapo konkurso „Mis ūkininkaitė 2016“ finalininke, čia ji demonstravo ne tik savo grožį, bet ir talentą – tapybą ant šilko.

Jolitos ir jos brolio Artūro tandemas: mergina važiuoja greta kombaino, kol jis pila grūdus.

Jolitos ūkyje auginti narcizus ir avietes padeda sesuo Aurelija.

Laisvalaikiu mergina žaidžia tinklinį, slidinėja, meistrės pamokyta toliau tobulina savo gebėjimus tapyti ant šilko.