Metė darbus Kaune ir išvyko ūkininkauti

Turbūt nedaug yra žmonių, kurie atsisakytų mediko darbo Kaune ir išsikraustytų į kaimą kelti žemės ūkį. Bet vis dėlto pasitaiko – Virmantas ir Giedrė Rukai dabar gyvena netoli Kryžkalnio, gražios gamtos apsuptyje, į kiemą vos ne kasdien ateina judviejų jau savomis vadinamos septynios stirnaitės, daugiausia džiaugsmo suteikiančios ūki­ninkų atžaloms.

Sodžiaus nebuvo mačiusi
V. Rukas dabar – nedidelio mišraus ūkio šeimininkas. Turi 59 ha žemės, iš kurių tik 7 ha skirti auginti grūdines kultūras savo reik­mėms. Praėjusį rudenį žiemkenčių visai nepasėjo, nes dirva buvo taip įmirkusi, kad jokia technika negalėjo į lauką įvažiuoti. Kiti plotai – pievos ir ganyklos, nes laiko 20 melžiamų karvių, augina tiek pat mėsinių galvijų-mišrūnų.
Ūkininkauti pradėjo 2009 metų pabaigoje, kai jo tėvai dėl pablogėjusios sveikatos atsisakė šio darbo. Virmantui ir jo seseriai Modestai tėvai ūkį padalijo pusiau.
V. Rukas Kauno kolegijos Medicinos mokslų fakultete studijavo biomedicininės diagnostikos specialybę. Būsimoji žmona Giedrė, užaugusi Panevėžyje ir Ukmergėje, Kaune mokėsi bendrosios praktikos slaugytojos profesijos. Baigę mokslus susituokė, bet dirbti medicinos srityje taip ir neteko, nes Virmantas gavo tėvų pasiūlymą grįžti į gimtinę ir pradėti ūkininkauti.
„Manęs niekas nepaklausė, ar aš noriu į kaimą, – šypsodamasi greitakalbe ŪP korespondentui išpyškino Giedrė. – Iki tol aš ir kaimo nebuvau mačiusi, užaugau miestų daugiabučiuose, net močiutės ir senelio kaime neturėjau, kur nors vasaras būčiau praleidusi.“

Abu mėgsta iššūkius
„Pasirinkome sunkesnį kelią, nes mėgstame iššūkius, – kalbėjo Virmantas. – Tikėjomės, kad kaime galbūt atrasime kažką geresnio nei mieste, pratęsime tėvų pradėtus darbus. Šeimoje užaugome penki vaikai, tik viena Modesta gyvena čia pat, kiti – mieste arba išvykę į užsienį. Nesakau, kad Kaune buvo blogai, bet kaime įžvelgiu didesnę perspektyvą. Norėjosi pasiekti daugiau žemės ūkio srityje, nes nuo mažens kaime tėvams padėdavau, kiek galėdavau. Atrodo, tai į kraują įaugę, ir norėjosi tokio gyvenimo. Žmonai, aišku, kitaip buvo, bet jau priprato.“
„Vakar pirmą kartą per 31-erius metus, savo gimtadienio išvakarėse, ant slidžių atsistojau. Ir slidinėti sekėsi geriau nei Virmantui, – džiaugėsi Giedrė. – Norėjome eiti ant aukštesnių kalnelių, bet nusprendėme, kad pirmam kartui užteks ir nedidelių kalvų.“
Jaunųjų ūkininkų šeima augina du vaikučius. Majui jau greitai bus devyneri, Karilė eina penktus metus.

Technika – už paramos ir savus pinigus
Vos pradėjęs ūkininkauti, 2010 metais Virmantas dalyvavo paramos programoje „Jaunojo ūkininko įsikūrimas“. Už gautas lėšas nusipirko traktorių „Belarus“ ir padargų. Tėvų technika jau buvo pasenusi.
„Dabar kieme stovi jau ne „Belarus“, – džiaugėsi Giedrė, mat praėjus penkeriems metams jau buvo galima parduoti naudotą traktorių. Investavę dar šiek tiek nuosavų lėšų, įsigijo geresnį traktorių „Johne Deere“. Jis – tik 115 AG, bet mišriame ūkyje tokio visiškai pakanka.
2015-ųjų „Metų ūkio“ konkurse Virmantas ir Giedrė buvo pripažinti geriausiais jaunaisiais ūkininkais Raseinių rajone.
Pasidomėjus, ar norėtų dar plėsti ūkio valdas, Virmantas atsakė: „Planų yra daug. Bet geriau niekam nesakyti, nieko nerodyti, o imti ir padaryti. Apie rezultatą reikia kalbėti, kai jau viskas padaryta. Yra du variantai – arba didinti ūkį, arba važiuoti į užsienį, trečio pasirinkimo nėra.“
Virmantas teigė jau pernai padaręs vieną rokiruotę – sumažino melžiamų karvių bandą, nes pasirinko pelningesnį variantą. Augins daugiau mėsinių galvijų. Dabar labai nestabilios pieno supirkimo kainos, už kilogramą gauna tik 18 centų. Pasak pašnekovo, pirmą kartą tokiu laiku, žiemą, perdirbėjai sumažino pieno kainas, o tai mažiau nei mažai. Visą tą pinigų trūkumą atsveria mėsiniai galvijai.
Savo ūkio karves melžianti Giedrė džiaugėsi, kad jos antrokas sūnus Majus vasarą jau ir karves į melžimo vietą parvaro. Mokykloje jis lanko futbolo užsiėmimus, todėl yra greitas.

Vis dar pasitaiko nuotykių
Giedrė tebeprisimena ir karvių, kurių vaikystėje iš arti net nebuvo mačiusi, pirmąjį melžimą. Tąsyk Virmantas, vos ne piktai šaukdamas, parodė žmonai, kaip reikia uždėti melžtuves ant karvių spenių, o ji kone su ašaromis akyse grįžo namo iš tokių mokymų. Bet kitą dieną jau važiavo viena jų melžti. Ir traktoriumi važiuoti išmoko neįprastai. Atsisėdo prie vairo, o vyras stovėjo šalia. Netikėtai Virmantas iššoko iš traktoriaus, ir paliko žmoną vieną važiuojančiame traktoriuje…
Giedrė vis dar bijo mėsinių bulių, kurie bando ją vaikytis ganykloje. Jai labiau patinka melžiamos karvutės. Ir dar – į jų bandą vasarą du stambūs briedžiai buvo atklydę, tai vėl visai netoli buvusi Giedrė patyrė didelį išgąstį.
„Gal dėl to ir vasaros taip greitai prabėga, kad vis pasitaiko nuotykių“, – šypsodamasis sakė Virmantas.

Stasys BIELSKIS
ŪP korespondentas