Mokau Lietuvos pasiilgusius vaikus

Vokietijoje, Hiutenfeldo miestelyje, įsikūrusi Vasario 16-osios gimnazija yra vienintelė lietuviška gimnazija Vakarų pasaulyje. Jos tikslas – sudaryti lietuvių kilmės vaikams sąlygas išsaugoti tautinę tapatybę, puoselėti lietuvių kalbą ir tradicijas, garsinti Lietuvos vardą, populiarinti jos kultūrą Europoje ir visame pasaulyje. Šioje gimnazijoje jau penktus metus dirba ir mokytoja iš Lietuvos Birutė Augustanavičiūtė.

Kas paskatino atvykti čia dirbti: atsitiktinumas, smalsumas, o gal geresnių gyvenimo sąlygų ar prasmingo darbo paieškos?
Į Vokietiją atvažiavau 2011 metais laimėjusi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos skelbtą konkursą Vasario 16-osios gimnazijoje dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Lietuvoje taip pat dirbau mokykloje – Prienų rajono Skriaudžių pagrindinės mokyklos mokytoja ir direktorės pavaduotoja ugdymui. Kartu mes, provincijos, rajono pakraščio mokyklos kolektyvas, nuvertėme kalnus. Taigi, neieškojau prasmingo darbo, nes tokį jau dirbau. Ministerijos interneto svetainės tinklalapyje „Konkursai“ atsitiktinai radau skelbimą ir nusiunčiau dokumentus. Pranešė, kad esu kviečiama į pokalbį. Nuvažiavau į Vilnių, o po šešių dienų – į Vokietiją. Viskas įvyko labai greitai.

Kaip pasitiko ši šalis, mokyklos kolektyvas, mokiniai? Ar jaučiatės čia sava?
Labai gerai prisimenu, kai sėdėdama autobuse žiūrėjau į ašarojančius namiškius ir keikiau save: „Velnias mane nešė!“ Važiavau į rūką. Įsivaizduokite, kaip migloje: eini į ją, suvoki, kad ten kažkas yra, bet nežinai, kas. Ko tikėtis? Apima natūralūs jausmai: nežinia, baimė, abejonės, nesaugumas ir begalė kitų.
Nuvažiavus antrąją dieną prasidėjo darbas. Pamokos. Pažintis su naujais mokiniais, kolegomis, sistema, požiūriu. Pamačiau Lietuvos pasiilgusius vaikus. Dabar jau įpratau prie to, bet iš pradžių buvo maloniai netikėta. Netikėta, nes tie jauni veidai buvo toks ryškus kontrastas Lietuvoje transliuojamai retorikai. Na, o kolegos mandagūs, paslaugūs.
Tiesą sakant, netikiu, kad svetimame krašte žmogus gali jaustis kaip namuose. Persodink giliai į savo žemę šaknis įleidusius medžius. Kiek iš jų prigis? Žinoma, visada yra išimčių. Bet išimtis tik patvirtina taisyklę. Svetimame krašte mes esame svetimi.

Kuo ypatinga ši mokykla?
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje dėl emigracijos buvo įkurtos 158 įvairios lietuviškos mokyklos, 26 iš jų – gimnazijos. Dėl tolesnės lietuvių emigracijos į JAV, Australiją, Kanadą, Angliją, Naująją Zelandiją jų skaičius pradėjo mažėti. Liko viena. Reikia paminėti, kad savo mokyklas turėjo ir kitų kraštų pabėgėliai, jos buvo uždarytos dėl tų pačių priežasčių ir iki šių dienų neišliko nei latvių, nei lenkų, nei vengrų mokyklos. Išliko lietuviška Vasario 16-osios gimnazija, įsteigta 1950 metų liepą Dypholco kareivinėse, 1954 metais perkelta į Hiutenfelde nupirktą Renhofo pilį.
Šiandien Vasario 16-osios gimnazija yra dvikalbė mokykla, kurioje dirbama pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, ji papildyta lituanistinio ugdymo programa (lietuvių kilmės vaikams privaloma): lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija, lietuviškai mokomasi religijos, geografijos, veikia tautinių šokių kolektyvas, vokalinis ir instrumentinis ansambliai, M. Valančiaus vardo ateitininkų kuopa, vokiečių vaikai lanko lietuvių kalbos būrelį, pažinties su Lietuva kursą (jis privalomas nelietuvių kilmės vaikams). Taip pat reikia pasidžiaugti tuo, kad gimnazistai turi galimybę laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą (raštu arba žodžiu).
Vasario 16-osios gimnazija yra vienintelė lietuviška gimnazija Vakarų pasaulyje. Noriu pabrėžti, kad ši mokykla išliko viso pasaulio lietuvių dėka.
Mano nuomone, Vasario 16-osios gimnazija kaip institucija jau nuo pat įkūrimo peržengė mokyklos sampratos ribas ir tapo fenomenaliu reiškiniu.

Iš kokių šalių atkeliavę jaunuoliai čia mokosi šiuo metu, kokie ryšiai juos sieja su Lietuva?
Kai pernai rengiau straipsnį, skirtą Vasario 16-osios gimnazijos 65-osioms įkūrimo metinėms, suskaičiavau, kad nuo mokyklos įkūrimo pradžios, 1950-ųjų, iki 2015 metų joje mokėsi 2 477 lietuvių kilmės mokiniai iš visų žemynų, iš 27 šalių: Anglijos, Argentinos, Australijos, Belgijos, Brazilijos, Danijos, Dominikos Respublikos, Italijos, Ispanijos, JAV, Kanados, Kolumbijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Malio Respublikos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Šveicarijos, Turkijos, Ukrainos, Urugvajaus, Venesuelos, Vengrijos, Vokietijos.
Gimnazijoje dominuoja vokiečių ir lietuvių kilmės jaunuoliai. Kalbant apie lietuvius mokinius, yra įvairiausių situacijų: kai kurių abu tėvai gyvena Lietuvoje, kai kurių Vokietijoje, kai kurių vienas iš tėvų, dažniau mama, yra lietuvis, kitų seneliai arba proseneliai yra arba buvo lietuviai. Galima sakyti, kad gimnazijoje mokosi pirmos–ketvirtos kartos lietuvių palikuonys.
Noriu paminėti, kad ir kolegų komanda gimnazijoje įvairiatautė: lietuviai, vokiečiai, graikas, prancūzė, kazachė, ukrainietė, turėjome kolegę persę. Taigi gimnazijoje tvyro tikra daugiakultūrė aplinka.

Ar šioje mokykloje kyla mokymosi motyvacijos problemų? Ar egzaminai, kaip Lietuvoje, yra baubas?
Žinoma, kyla. Kuriam nėra pristigę noro užbaigti pradėtą darbą? Motyvacijos trūkumo problemos čia sprendžiamos žemiškai: dalyko mokytojas kalbasi su gimnazistu, jeigu reikia – su klasės vadovu, administracija, tėvais. Noriu pabrėžti, kad su vaiku yra KALBAMA.
Kiekvienas abiturientas laiko du privalomus ir tris savo nuožiūra pasirinktus egzaminus, iš viso penkis. Brandos egzaminai organizuojami gimnazijoje, jų eigą prižiūri valstybės komisija. Jeigu abiturientas neišlaikė egzamino raštu, laiko jį žodžiu. Jei pasiseka, turi galimybę tais pačiais metais gauti gimnazijos baigimo atestatą.
Sveikintina ir sektina yra Vokietijos švietimo sistemos nuostata, kad abiturientas, laikydamas egzaminą, turi patirti kuo mažiau įtampos. Į auditoriją egzaminuojamasis gali atsinešti vandens, užkandžių. Jeigu jų neturi, gali trumpam išeiti į koridorių, kuriame budi mokytojas, čia paruošta kava, arbata, lengvi užkandžiai. Be abejo, draudžiama naudotis mobiliaisiais, išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais ar kitomis moderniomis informacijos priemonėmis. Nusirašinėjimas netoleruojamas. Ir nepraktikuojamas.
Noriu pabrėžti, kad užduotys Vokietijos gimnazijose orientuotos ne atkartoti žinias, o jas panaudoti. Šios nuostatos laikomasi tiek mokant dalyko, tiek rengiant brandos užduotis.

Ar mokinių tikslas yra diplomas, karjera, gerai apmokamas darbas, paklausi profesija, ar jiems svarbiau rasti savo vietą gyvenime, daryti tai, kas patinka?
Išlaikę egzaminus kai kurie gimnazistai išvažiuoja metams savanoriauti, populiarios tolimos šalys: Kanada, Australija, Tailandas, Afrikos žemynas. Dalis jaunuolių nori užsidirbti pinigų, todėl metus dvejus dirba.
Anksčiau ar vėliau jie studijuoja. Nebijo keisti studijų krypties, jeigu supranta pasukę ne tuo keliu. Labai svarbu rasti tai, kas patinka, – tai yra prioritetas. Ne pats diplomas.

Ko gero, yra tokių, kurie studijuoti ar dirbti sugrįžta į Lietuvą?
Žinoma! Yra gimnazistų, kurie išlaikę brandos egzaminus studijuoja Lietuvoje mediciną, pedagogiką, pilotavimą, turizmą, režisūrą ir kt. Yra tokių, kurie studijas baigia Vokietijoje ar kitoje šalyje ir važiuoja dirbti į Lietuvą.

Studijavote lituanistiką, bet nusprendėte tapti mokytoja. Kuo ši profesija pasirodė patraukli, ar nenuvylė? Ar ji gerbiama Vokietijoje?
Studijavau ir baigiau ne tik lituanistiką. Tūkstantį vieną kartą įsitikinau, kad mokytojo darbas tikrai yra mano pašaukimas. Kuo mokytojo profesija patraukli? Dirbdamas su jaunais žmonėmis lėčiau sensti, negali vegetuoti: turi nuolat mokytis, domėtis, judėti – ir tai tampa įpročiu.
Visos profesijos vertos pagarbos. Vokietijoje visada pirmiausia yra Žmogus. Orus Žmogus, gyvenantis iš pašalpos, orus Žmogus kasininkas, orus Žmogus gydytojas, orus Žmogus mokytojas.

Skriaudžių pagrindinės mokyklos moksleiviams esate įsteigusi stipendiją, skatinančią labai gerai mokytis, puoselėti pilietiškumą, visuomeninį aktyvumą, iniciatyvumą. Kaip kilo ši idėja?
Prienų rajono Skriaudžių pagrindinė mokykla yra buvusi mano darbovietė, dar ji yra sentimentas, nostalgija ir komandinio darbo pavyzdys. Kai išvykau padirbėti į Vokietiją, kilo mintis bent simboliškai paskatinti buvusios darbovietės mokinius, todėl nuo 2012-ųjų Rugsėjo 1-osios šventės įteikiama vienkartinė stipendija.

Giedrė Budvytienė

Birutės Augustanavičiūtės asmeninės nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.