Monika Bičiūnaitė: „Menas gyventi tampa dideliu menu“

Gražina Baikštytė

MonikaVis taip pat nenustygstanti vietoje ir akivaizdžiai atjaunėjusi: dailios kūno linijos, ilgos tamsių plaukų garbanos, šelmiškas žvilgsnis – tokia Monika pasitiko savo jaukiame bute. Seniai matyta bičiulė ir pati prisipažino, kad dabar jaučiasi daug jaunatviškesnė negu būdama trisdešimties. Kodėl apie kai kuriuos žmones sakoma, kad jie su metais tik gražėja? Abi sutariame: viską lemia vidinė savijauta. Bet ar tik?..

„Mano močiutė – lietuviškasis Pirosmanis“
Už tai, kokie esame, turime būti dėkingi tėvams, seneliams, proseneliams. Sužinoti savo kilmę smalsu kiekvienam, bet archyvuose gauti informacijos kainuoja nemažus pinigus. Ar domiesi savo giminės genealoginiu medžiu?
Pradėjau domėtis, kai mano krikšto tėvas Vladas Stauskas ėmė kalbėti, kad vis dėlto reikėtų išsiaiškinti. Mat mūsų šaknys maišytos – mano prosenelė į Lietuvą atvyko iš Lenkijos. Mes daug ko nežinome. Pradedame šnekėtis su giminaičiais ir nuo kažkurių metų žinių neturime. Pasidaro šiek tiek liūdna, nes kai manęs ko nors paklaus anūkai, dar mažiau atsiminsiu. Tada ir susimąstai, jog vis dėlto reikėtų pasidomėti savo šaknimis ir kilme.
Tavo giminės medis labai vaisingas – daug iškilių asmenybių ir kone visi dailininkai! Tu net įrašinėjai savo senelės Monikos Bičiūnienės pasakojimus.
Taip, įrašinėjau, bet močiutė žinojo tik apie savo senelius ir prosenelius. O jei pradėtum gilintis, iš kur tie Bičiūnai, tai gal pasidarytų aišku, kodėl mano močiutė, paprasta kaimo moterėlė, pradėjo tapyti įkopusi į šeštą dešimtį. Ta istorija jau daug kartų pasakota, bet ji žavi tuo, kaip staiga atsiskleidžia neįtikėtini žmogaus gabumai.
Iki jos giminėje niekas netapė?
Jei kalbėtume apie mano tėvo giminę, tai jis pradėjo tapyti pirmas, o močiutė vėliau. Tėvo pusseserė – puiki tautodailininkė Renė Sriubiškienė. Dar vaikas būdamas tėvas iš Pandėlio išvažiavo mokytis į Vilnių, į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nes talentą tapyti turėjo nuo pat vaikystės. Vasaromis grįždavo į kaimą ir paišydavo. Mano močiutė žiūrėdavo, kaip jos sūnus paišo, ir vienais metais, kai jo nebuvo, slapta pati pabandė, o piešinį paslėpė už pečiaus. Tėvas, kažko ieškodamas, atrado, bet močiutė iš sykio neišsidavė, kad tai jos piešinys, jai buvo labai gėda. Sūnus – dailininkas, o ji tik kažką patepliojo, pasivogusi jo paletę. Tada tėvas ir pasakė: „Mama, bet juk tu talentinga!“ Ji suglumo ir teištarė: „Vaikeli, o kas per daiktas tas talentas?..“ Kai tėvas parodė jos piešinius savo dėstytojams, jie konstatavo, kad močiutės piešiniai – tikras radinys!
Tavo močiutė yra palikusi daugiau kaip du tūkstančius darbų ir mirė beveik šimto metų! Kiek žinau, buvote labai artimos…
Ji mirė likus pusmečiui iki savo 100 metų sukakties. Aš ją jaučiu labai artimai. Ir vardas tas pats… Aš ir vaikystėje su močiute buvau artima, o paskutiniais jos gyvenimo metais mūsų ryšys buvo ypač stiprus. Lankydavau ją kas antrą dieną. Tada ir pradėjau įrašinėti močiutės pasakojimus, tik nežinau, kur panaudoti. Ji tikrai buvo spindulys. Ne be reikalo pradėjome pokalbį nuo močiutės. Ji – talentas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu, buvo pelniusi tarptautinį pripažinimą, įrašyta į pasaulinę tautodailininkų enciklopediją. Jos kūrinių eksponuota daugelyje pasaulio šalių. Lietuva didžiuojasi, kad turi tokią iškilią asmenybę, bet nėra išleisto nė vieno jos albumo. Šeimos inicia­tyva su Tautodailininkų sąjunga išleidome nedidelį močiutės darbų katalogą, bet tai tik lašas jūroje, žinant, kiek ir kokių darbų ji yra palikusi. Mano močiutė – lietuviškasis Pirosmanis!

„Mūsų santykiai labai daugiasluoksniai“
Tėvas, mama, močiutė ir net buvęs vyras – visi dailininkai. Turbūt ir pati labai gerai nusimanai apie dailę. O gal gabumų tapyti turi?
Nesugebėčiau nupaišyti net elementaraus namo (juokiasi). Dėkui Dievui, kad jis mane apsaugojo nuo tapymo. Kaipgi man reikėtų tapyti, kad perspjaučiau savo tėvą, motiną ir močiutę? Juk visi lygintų. Klaidinga nuomonė, kad jei gimei su žinoma pavarde, tai turi ir sėkmę. Aš pati nuėjau ilgą kelią, kol mane pradėjo vadinti Monika Bičiūnaite. Daug metų visi sakydavo, kad esu Rimo Bičiūno ar Jūratės Stauskaitės dukra, kuri dar kažką ir pavaidina (juokiasi).
Išoriškai esi stulbinamai panaši į savo mamą – žymią grafikę Jūratę Stauskaitę. Ar jūsų charakteriai irgi panašūs?
Tie, kurie mus abi labai gerai pažįsta, pasakys, kad turime kardinalių skirtumų. Ir ačiū Dievui. Mes labai dažnai viena su kita konfrontuojame. Jei ji pasako „taip“, tai aš – būtinai „ne“, ir atvirkščiai. Abi juokiamės iš to ir mėginame tai išlyginti. Konfrontuoji todėl, kad priešais save matai veidrodinį atspindį, kuris tave nervina. Ir kuo žmogus artimesnis, tuo labiau nervina, nes tu turi tą pačią savybę, bet nenori jos turėti. O čia stovi tau prieš akis!
Mūsų santykiai labai daugiasluoksniai. Ir kai tie sluoksniai sugula, išeina gražus tortas. O jei nesugula, tai tyžta, varva ir krinta braškė (juokiasi). Netgi turėdama omeny mūsų priešpriešą, galiu pasakyti, kad mes su mama turime labai daug panašių savybių. Taip, obelis nuo obels… Mano mama labai ryški, jos yra daug – savybės, kurių turiu ir aš. Ji daugiau kalbės negu išklausys. Jos nuomonė savita ir laisva, kaip ir pati mama, kuri yra labai šiuolaikiška moteris. Ji – tikra šaunuolė!
O kaip tėvas?
Stebėdama tėvą kartais pagalvoju, kad jis ne šios planetos gyventojas. Jis turi tokių savybių, kurias galima vadinti archajiškomis, pavyzdžiui, nepaprastas sąžiningumas, žodžio laikymasis. Tokios savybės gal dabar kelia šypseną, bet man graudžiai gražu… Tos nykstančios žmonijos savybės jame tvirtai įsišaknijusios. Jis labai rūpestingas ir dosnus žmogus. Niekada neis į kompromisus dėl kažko abejotino. Jis turi savo vidinę tiesą. Perfekcionistas ir darbe, ir gyvenime. Iš tėvo mokausi pabaigti darbą iki galo, kas man yra labai sunku. Galiu tik pasidžiaugti, kad jis – mano tėvas.

„Nė sapne nesapnavau, kad aš tai darysiu!“
Kiekvienas kūrybingas žmogus turi ne vieną talentą, tik pats ne visada savyje jį atranda ar geba atskleisti. Tavo močiutė pradėjo tapyti būdama vos ne šešiasdešimties metų, tad ir Tau dar ne vėlu…
Niekada nesakyk niekada. Bijau ką ir sakyti… Kažkas tave veda, veda ir atveda. Aš labai tikiu intuicija, bet tai nieko naujo, nes menininkų ji stipresnė negu kitos savybės. Ar žinai, kad esu baigusi kinų medicinos kursus ir dabar praktikuoju? Man tai yra tas pats kaip močiutės atsivėręs talentas paišyti. Bet nebuvo taip, kad staiga ėmiau ir nusprendžiau domėtis tradicine kinų medicina. Visą laiką buvo įdomi alternatyvioji medicina. Juk kažkada norėjau būti gydytoja, bet niekada to rimtai nesvarsčiau, nes labai blogai mokiausi. Kad ir kaip būtų paradoksalu, mokykloje piešimas ir matematika man buvo siaubingiausi dalykai!
Kai susipažinau su savo dabartine Rytų medicinos mokytoja iš Kolumbijos Grecia Manchola Vargas ir ji man pasiūlė mokytis, nedvejodama sutikau. Ji buvo atvažiavusi į Lietuvą ir gyveno čia apie septynerius metus. Jos metodas paremtas filosofija. Man buvo įdomi ta filosofija, požiūris į žmogų. Maniau, kad pabūsiu jos kursuose kokius metus, bet baigiau juos visus ir dabar jau septintus metus žinias pritaikau praktikoje. Prieš dešimtmetį nė sapne nesapnavau, kad aš tai darysiu!
Papasakok konkrečiau, ką darai. Ar į Tave kreipiasi žmonės, turintys sveikatos problemų, ir Tu juos gydai, ar jie ateina atsipalaiduoti, nusiraminti?
Nesu gydytoja, tokios nevaizduoju ir nesprendžiu rimtų sveikatos problemų, nors turiu diplomą. Tam tikromis savaitės dienomis aš einu pas savo akupunktūros gydytoją Genutę Pečiulytę į kliniką, apsivelku baltą chalatą ir jai asistuoju. Dar baigiau prancūzų masažo kursus – išmokau daryti atpalaiduojamąjį energinį masažą. Labai įdomu įvaldyti kitą profesiją. Esu aktorė, bet man per mažai veiklos. Aš negaliu sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Kaip man gera daryti tai, kas įdomu! Turiu būrelį artimų žmonių ir jiems padedu. Nedarau to, ko nežinau. Koks gėris, kai žmogus sako, kad jam pagerėjo! Ir ateina antrą, trečią kartą. Tiesa, mano artimieji iš pradžių buvo suglumę, bet kai mamai padariau masažą, ji labai nuoširdžiai pasidžiaugė: „Na, pagaliau mano dukra turi profesiją“ (juokiasi). Apie mano aktorystę močiutė sakydavo: „Ką tu ten darai, vaikeli? Eik geriau darbą susirask!“

 „Pačiame gyvenime matau tokias premjeras!..“
Monika, Tau svarbesnis menas ar pats gyvenimas?
Gražus klausimas. Dabar man pats gyvenimas yra toks didelis menas! Ir menas gyventi man tampa iš tikrųjų dideliu menu, o menas scenoje ar ekrane tėra maža dalelytė… Kartais net susimąstau, kam kažką daryti, jei jau kažkas kitas už mus yra daug geriau viską padaręs. Aš nesakau, kad nereikia kurti, vaidinti ar kitaip reikštis, bet pačiame gyvenime dabar matau tokias premjeras!.. Išryškėja tokios spalvos, kad tik spėk dairytis ir vaikščioti po tas gyvenimo parodas.
O kaip jautiesi tikrame teatre? Kine?
Neapleidžia jausmas, kad teatro vaidmenys egzistuoja kažkur šalia manęs… Ar visą laiką jie bus „šalia“ manęs?.. Jei paklaustum, ar esu suvaidinusi savo gyvenimo vaidmenį, tai atsakyčiau, kad ne. Kaip ir nežinau, ar aš jį apskritai suvaidinsiu ir koks tas gyvenimo vaidmuo turėtų būti. Net ne pats vaidmuo ar jo didumas svarbus, o tos akimirkos, kuriomis patiri satisfakciją. Teko nemažai dirbti ir su Lietuvos, ir su užsienio kino studijomis. Norėtųsi, kad akimirkos, išgyventos filmavimo aikštelėse, kartotųsi dažniau, nes kinas – mano meilė (juokiasi). Man įdomu ne pats vaidmuo, o ta minutė, kai stovi priešais kamerą ir pasigirsta komanda: „Filmuojam!“ Tada energinis laukas taip tave sukoncentruoja, kad esi tiktai čia ir dabar. Kartais net patiriu „išėjimą“ iš savęs. Teatre žinai, kad dar bus kita repeticija, kitas spektaklis, o kine tu neturi kito šanso. Nufilmuota, ir viskas.
Kokie Tavo lūkesčiai?
Sakyčiau netiesą, jei kalbėčiau banalybes: „Taip, aš suprantu, tų vaidmenų dar gausiu, dar visko bus…“ Jei pasirinkai aktoriaus profesiją, esi jau užsikrėtęs – nenorėčiau to vadinti bacila ar liga, nes tai yra neigiamas ženklas, tiesiog esi prisilietęs prie aktorystės… Tavo siela kažkuriuo metu pasirinko eiti šiuo keliu, tu pereini visus klonius, pakeles ir pelkes – visko būta: ir didelio liūdesio, ir laukimo, ir nevilties. Staiga vėl kažkokia banga – pakilimas! Tame ir žavesys, ir graudulys.
Bet galiu pasakyti, kad tikrai netapatinu savęs su kokiu nors būsimu vaidmeniu ar kad gyvenu nuo vaidmens iki vaidmens. Aš gyvenu gyvenimą! Ir tuos vaidmenis, kuriuos gaunu, priimu kaip gyvenimo dalį ir stengiuosi atlikti maksimaliai profesionaliai, su meile, nes tikrai patinka ši profesija. Tačiau… man nebeskauda. Aš tiesiog stebiu. Ir, kas įdomiausia, pradeda vykti daug įdomių dalykų. Paradoksas: kai labai norėjau ir gyvenau vien tik viltimi dirbti kine, teatre, tada nieko nevyko. O dabar, kai atsitraukiau, mano gyvenime
atsirado platesnių horizontų ir aš pradėjau žiūrėti į save brechtišku žvilgsniu iš šono, ėmė plaukti pasiūlymai. Ir tai įvyko dėl to, kad savo gyvenimui leidau tekėti laisva tėkme.

„Įsimylėjusi patį gyvenimą“
Kokius reikalavimus keli vyrui? Koks Tavo vyro idealas?
Jau pačiame klausime yra labai didelė bėda, nes kelti vyrui reikalavimus reiškia, kad niekados idealo nesutiksi (juokiasi). Turbūt tik knygose ar mūsų fantazijose taip būna. Paprasčiau nekelti reikalavimų ir neturėti iliuzijų, nes lūkesčiai mažina laimę. Galbūt būna stebuklų ar išimčių, bet aš jau netikiu tokiais dalykais. Man dar neteko tokio žmogaus sutikti, tačiau tai nereiškia, kad gyvenime nėra fantastiškų vyrų. Bet kalbu ne apie idealus… Savo idealo negaliu apibūdinti. Gal tai toks vyras, su kuriuo susipažinus nekiltų jokių abejonių ir būtų visiškai aišku, kad noriu su juo likti visą gyvenimą.
Pažinties pradžioje visada taip atrodo…
Pradžia visada būna graži. Galbūt tas žmogus yra fantastiškas, smagus, bet jei laikysiuosi idealo, tai jau bus žirklės ir užkirsiu sau visus kelius pažinti kitą žmogų, nes trukdys susikurtas idealas. Tiesiog yra nuojauta… Kai buvau dar visai paauglė, manęs močiutė klausė, kokio vyro aš norėčiau: ar visiškai kvailo, bet labai gražaus, ar tokio, kuris mane mylėtų, rūpintųsi, bet būtų negražus? Atsakiau vienareikšmiškai: kad būtų gražus (juokiasi).
Ar sutikai tokį gražuolį?
Buvo tų gražuolių… Bet mes kalbame apie vyro idealą. Tokio nėra. Meilė ir idealai – du skirtingi dalykai.
Ar dabar esi įsimylėjusi?
Taip. Patį gyvenimą… Dabar toks laikotarpis, kokio niekados neišgyvenau, – buvimas su savimi, savęs klausiu: „Monika, kas tu?“ Man pačiai keista. Gal tai pavėluota kelionė į save, bet ji vyksta dabar, šiuo mano gyvenimo laikotarpiu. Pasirodo, nesu išsišnekėjusi su savimi iki galo ir neišsiaiškinusi labai daug dalykų. Ta kelionė yra intensyvi ir man pačiai tai didelis atradimas. Aš visiškai nežinau, kiek tas laikotarpis tęsis. Jis gali baigtis rytoj, gali po metų… Man visą laiką rūpėjo klausimas, kas aš esu. Įdomu. Yra laiko, nėra jokios skubos. Atsiranda pagarba sau kaip kūriniui, kurį kažkas sutvėrė ir sutvėrė dėl kažko. Todėl ir galiu pasakyti, kad esu įsimylėjusi patį gyvenimą. Dabar esu viskam atvira, man labai įdomu stebėti, kaip mane kažkas vedžioja. Patyrimai, pažintys, žmonės, nuotykiai… Negalima nieko planuoti: nei kad sutiktas žmogus bus skirtas tau visam gyvenimui, nei mums, aktoriams, galvoti, kad vaidinsime tik pagrindinius vaidmenis ir dirbsime tik su geriausiais režisieriais. Gyvenimas parodo, kad visiškai taip nėra!

„Sūnus Rapolas – didžiausias mano vaidmuo“
Monika, o sūnus Rapolas Tavo, aktorės, ar tėvo, dailininko, genų daugiau paveldėjo? Kokį kelią jis pasirinko?
Mano sūnui Rapolui Gražiui dabar yra 23-eji. Šią didžiausią savo gyvenimo dovaną aš gavau būdama 21 metų. Tai pats didžiausias mano vaidmuo. Ir dar galiu pridurti, kad Rapolas yra pats gražiausias, pats mieliausias, pats geriausias. Prašau taip ir parašyti (juokiasi). Ačiū ir jo tėvui, kad jį sutikau ir tokį sūnų dabar turime. Ačiū Dievui, Rapolas pasirinko ne aktoriaus ir ne tapytojo specialybę, nors vienu metu buvo tokių svarstymų, kurie mane tylomis varė iš proto… Jis šiemet apgynė industrinio dizaino bakalauro darbą ir jau dirba pagal specialybę. Dar Rapolas groja gitara eksperimentinės neofolkmuzikos grupėje „SenSvaja“, su savo bičiuliu yra įkūręs grupę „Duo“. Vaikinai jau išleido kompaktinių plokštelių, koncertuoja, tokiu būdu dar ir užsidirba. Muzika yra Rapolo hobis, į kurį jis pasinėręs jau seniai, nors mūsų šeimoje niekada niekas nemuzikavo.
Ar Rapolas dar vis glaudžiasi po mamos sparneliu?
Ne, jau kelerius metus mes gyvename atskirai. Tik baigęs mokyklą, Rapolas pareiškė norą gyventi atskirai ir paprašė mano palaiminimo. Aišku, turėjo praeiti kažkiek laiko, kad apsiprasčiau su tuo faktu ir sūnų paleisčiau.
Rapolas kreipiasi į mamą pagalbos?
Kadangi jis mūsų šeimoje yra vienintelis sūnus ir vienintelis anūkas, tai mes mielu noru jam padedame, bet aš tikrai nevažiuoju ir nevalau jo bute dulkių, kotletukų nevežu. Man, žinoma, malonu, kai prieš atvažiuodamas jis klausia: „Mama, o valgyti bus?“ Tokiomis akimirkomis pasijuntu mama (juokiasi). Ir koks paradoksas: aš mielai eičiau į klubą pasitūsinti su jo draugais! Gražina, mano širdyje to dar yra, dar norisi – aš visiškai nejaučiu metų! Kartais gal vertėtų prisiminti, kad nereikia eiti… Rapolas yra nubrėžęs ribas, nors aš gal mažiau jų nubrėžčiau. Jis labai protingai man pasakė: „Draugų ir taip turiu daug, bet aš noriu turėti mamą.“ Teisingos tos jo ribos…
„Kelionių man reikia kaip oro“
Žinau, kad mėgsti keliauti. Tai pasaulio pažinimas ar būdas pailsėti? Kokios šalys Tave traukia?
Kelionių man reikia kaip oro! Ateina laikas, kai palieki viską, kas yra tavo namuose: mintis, buitį, reikalus, darbus – užbaigti jie ar ne, paimi lagaminą, uždarai duris ir sėdi į lėktuvą. Svetur aš maksimaliai pasineriu į tą situaciją, kurioje atsiduriu. Ir grįžtu tikrai kitokia. Europą esu išvažinėjusi skersai išilgai, todėl ji man ne tokia įdomi. Mane labai traukia egzotiški kraštai: noriu sugrįžti į Indiją, svajoju aplankyti Nepalą, Tibetą. Tos vietos man įdomios ne turistiniu, o piligriminiu požiūriu. Ir nieko nėra liūdniau už žmogų, nenorintį pažinti pasaulio, vien namuose žiūrintį „Discovery“ kanalą… Kai pats visko patiri, paragauji kito maisto, pamatai kitokių žmonių, tampi kitoks!
Kas Tau gyvenime svarbiausia? Kokia Tavo varomoji jėga?
Meilė. O kas yra ta meilė? Dabar mes galėtume pradėti kitą interviu meilės tema (juokiasi).
Juk tame viename žodyje tiek daug telpa…

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.