Mylėdamas žmones ir žemę, siekė aukščiausių rezultatų

Rytoj Vytautui Šlikui, legendinei Rokiškio krašto asmenybei, sukaks 90 metų.  Likimas, lėmęs jam būti ir kaimo mokytoju, ir kultūros darbuotoju, ir kolūkio pirmininku, ir ūkininku, negailėjo išbandymų. „Esu šaudytas, bet nenušautas. Atidaviau dūšią žemei ir kaimui“, – pasakodamas apie savo gyvenimą ir išgyventas tris Lietuvos kaimo epochas, prasitaria jubiliatas. Reikėjo nugalėti pasaulį „Baigėme javapjūtę. Paliko tik pupos“, – sako Rokiškio rajone gyvenantis ūkininkas V. Šlikas, paklaustas apie savo ūkį. Turįs 100 ha. Esą tai ubagiškas plotas, palyginus su tuo, kiek valdo oligarchai. Ne, pats žemės neariąs – „ją išknisa du sūnėnai“. Ūkio darbus, be abejo, surikiuojąs pats. Kadaise, būdamas Liudo Giros kolūkio pirmininku, rikiuodavęs darbus 9 tūkst. ha plote. „Mylėdamas Lietuvą, aš vis galvoju, kodėl sunaikino kaimą“, – skaudžiai atsidūsta V. Šlikas. Jį, užaugusį Šiaulių apskrityje, Kuršėnų valsčiuje, Geruolių kaime, likimas per vienus žmones baudė, niurkė, per kitus – glaudė, vadavo. „Buvau penktas vaikas šeimoje. Po manęs gimė dar du vaikai. Užaugome visi septyni. Tėvas turėjo 15 ha ir dar tiek pat nuomojo. Mes, vaikai, nuo mažens dirbome žemę. Būdamas mažas trumpu dalgeliu jau šienavau su tėvu nuo 6 valandos ryto. Reikėjo 5–7 karvėms ir 3 arkliams šieno priruošti. Vaikščiojome su klumpėmis."

Visą straipsnį skaitykite ŪP nr. 95, psl. 6

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ ŪP korespondentė