Neatlikti restauratorių darbai pranašauja Lapių bažnyčios griūtį

1620 m. pastatyta Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra įtraukta į valstybės saugomų vertybių registrą.

Kauno rajono Lapių seniūnijoje sugriuvusi ir nuo šlaito nuslinkusi XVII a. statytos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios atraminė sienelė uždavė ne vieną klausimą tiek klebonui, tiek ekspertams, tiek visiems parapijos gyventojams. Svarbiausia – ar nuo šlaito nenuslinks visa bažnyčia ir kas vis dėlto kaltas, kad ši į Kultūros vertybių registrą įrašyta valstybės saugoma šventovė jau ne vieną dešimtmetį yra tokios apgailėtinos būklės?

Pinigų niekas neturi
Kauno r. savivaldybės administracijos direktorius Ričardas Pudževelis sako, kad prasta šios bažnyčios atraminės sienelės būklė buvo konstatuota dar 1958-aisiais, tačiau tuomet, suprantama, nedaug kam rūpėjusios bažnyčios.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje situacija iš esmės pasikeitė, visos bažnyčios, tarp jų ir Šv. Jono Krikštytojo Lapėse, kaip nekilnojamasis turtas atiteko vienam savininkui – Lietuvos katalikų bažnyčiai. Formaliai žiūrint, bažnyčia ir turėtų rūpintis savo turtu, jo restauracija ir remontu, tad ir Lapių šventove pasirūpinti pirmiausia tarsi turėtų pati bažnyčia. Kita kalba, kad ši 1620 m. statyta bažnyčia yra valstybės saugoma kaip kultūros vertybė, ji, kaip pažymima Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registre, vertinga ir sakraline, ir architektūrine, dailės ir archeologine prasmėmis.
Negalima būtų pasakyti, kad nei valstybė, nei bažnyčia nieko šios šventovės labui nepadarė. Praėjusiais metais Kauno r. savivaldybė iš Bažnyčių finansavimo programos skyrė 50 tūkst. Lt inžineriniams, geologiniams, hidrologiniams tyrimams ir drenažo projektui finansuoti. Šie tyrimai buvo reikalingi tam, kad Kultūros paveldo departamentas galėtų atlikti šio objekto atraminės sienos tvoros taikomuosius tyrimus ir tvarkybos darbus.
Pasak Lapių seniūno Rimanto Stankaus, kultūros ministras jau yra pasirašęs įsakymą skirti arti 50 tūkst. Eur šiems darbams atlikti. „Šie pinigai bus skirti tik vandens surinkimo sistemų remontui, – sakė seniūnas. – Iš viso pernai parengto techninio projekto darbai kainuotų kur kas daugiau, greičiausiai kelis šimtus tūkstančių eurų.”
Tačiau finansuojamiems darbams atlikti konkursas dar nėra paskelbtas. Jeigu Kauno r. savivaldybės ekstremalių situacijų komisija šlaito slinkimą pripažintų ekstremalia situacija, darbai galėtų vykti net be konkurso, skubos tvarka.
Seniūnija ir, pasak seniūno, visi miestelio gyventojai taip pat prisidėtų tvarkant bažnyčios aplinką. Sutvarkytų ją ir dabar, tačiau specialistai perspėjo, kad į nuokalnę nuriedėjusių sienelės sumūrytų plytų luitų negalima liesti – jie dabar tapo tarsi paties šlaito sutvirtinimu. „Sutvarkysime tik ant kapų užkritusias sienelės dalis“, – planavo seniūnas.

Be paveldosaugininkų – nė žingsnio
Šiomis dienomis Lapėse taip pat rinkosi komisijos, spren­džian­čios, ką daryti su slenkančiu šlaitu. Atrodo, kad geriausiu atveju bus atlikti tik patys skubiausi ir reikalingiausi darbai, nes, pasak Kultūros paveldo departamento atstovų, didesniems darbams departamentas lėšų nenumatęs. Paveldosaugininkų įsitikinimu, pinigais turėtų prisidėti ir vyskupija.
Kauno archivyskupijos atstovas Darius Chmieliauskas patikino, kad už visus ūkinius bažnyčios reikalus atsakingas klebonas. „Vyskupas paskiria kleboną tam, kad jis viskuo rūpintųsi, – sakė D. Chmieliauskas. – Jis turi ieškoti būdų, kaip išspręsti ir su remontu susijusias problemas. Pačios parapijos ieško ir finansavimo šiems darbams atlikti, kartais net pritraukdamos ES lėšas.“ Į klausimą, ar gali tokiems darbams pinigų skirti Lietuvos vyskupų konferencija, jos generalinio sekretoriaus pavaduotojas kun. Darius Trijonis paaiškino, jog: „Lietuvos vyskupų konferencija tokių lėšų minėtų objektų remontams neturi.“
Kun. R. Skrinskas, į šią bažnyčią klebonu paskirtas dar 1995-aisiais, sakė, kad jo Kultūros paveldo departamentui siųstus raštus, susirašinėjimo dokumentus būtų galima išleisti atskira knyga – tokia gausa jų nusiųsta. „Jeigu bažnytėlė nebūtų įrašyta į Kultūros vertybių registrą, visai kitaip bandytume spręsti jos restauravimo, remonto klausimus, – sakė mums klebonas. – Dabar gi kiekvieną veiksmą reikia derinti su paveldosaugininkais, nuolat reikia kviestis komisijas, kad įvertintų, ką galima daryti, o ko ne.“
Pasak kun. R. Skrinsko, patys taip pat yra atlikę darbų. „Kadangi bažnyčia vienoje pusėje smunka į žemę, buvo įtrūkusios sienos, mes jas aptinkavome, prie šoninio įėjimo turėjome išmūryti papildomą laiptelį, – pasakojo klebonas. – Deja, dabar tose pačiose vietose sienos vėl įtrūko.“
Tad šiuo atveju lyg ir būtų gerai, kad valstybė pasirūpintų savo saugomu objektu. Deja, pinigų neturi nei bažnyčia, nei valstybė.

Restauratoriai metė darbus jų nebaigę
Dar 1993-iaisiais ši Lapių bažnytėlė buvo įtraukta į Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registrą. Po poros metų čia klebonauti pradėjęs R. Skrinskas, sako, iš karto ir pradėjęs minti Kultūros paveldo departamento slenkstį. 1997-1998 metams buvo skirta net 268 tūkst. Lt mūrinei bažnyčios tvorai-atraminei sienelei sutvirtinti. Prasidėjo darbai, pagal projektą buvo numatyta pastatyti polius, kurie sutvirtintų sienelę.
Keisčiausia, kad tik pernai, atliekant Lapių bažnyčios atraminės sienutės–tvoros restauracijos kontrolinį atliktų darbų kiekių ir masto matavimą, buvo pastebėta, jog minėti darbai, nors ir buvo įtraukti į atliktų darbų sąrašą, nebuvo baigti ir statinys valstybinės komisijos net nėra priimtas naudoti. Paprasčiau sakant, projektas, kainavęs 268 tūkst. Lt, net nebuvo atliktas iki galo. Klebonas to žinoti negalėjo, nes darbų užsakovas, o ir prižiūrėtojas – valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai“, kuri ir turėjo domėtis, ar darbai atlikti, ar ne. Dar keisčiau, kad dabar taip ir nerastume, kas konkrečiai dėl to kaltas – dokumentai, galintys įvardyti asmenis, VĮ „Lietuvos paminklai“ neišliko, buvo sunaikinti. Beje, visus darbus tuomet atliko rangovas UAB „Kauno restauratoriai“.
R. Skrinsko įsitikinimu, dėl tolesnio bažnyčios būklės blogėjimo kalčiausi ir yra tie nebaigti atlikti darbai. Dabar tyrimą atlikęs statinio projekto prižiūrėtojas Vytautas Kantautas konstatavo, kad gręžiniuose nebuvo įrengti iki 12 m ilgio ir didesnio kaip 600 mm skersmens betoniniai poliai. Nebuvo išbetonuota didesnė nei 300 mm atraminė sienutė. Nebuvo įrengtas ir drenažas. Štai būtent dėl neįrengto drenažo, klebonas įtaria, ir sujudėjo visa bažnyčia, įtrūko sienos.
Visas šis vadinamasis darbų brokas, klebono teigimu, galėjo turėti įtakos tolesnei bažnyčios sienelės būklei, sparčiam jos irimui, o tai ilgainiui ir nutiko. Pirmieji plyšiai sienelėje atsivėrė 2013-aisiais. Klebonas vėl kreipėsi pagalbos visur – į paveldosaugininkus, į rajono savivaldybę, kuri po metų ir skyrė pinigų hidrogeologiniams tyrimams atlikti (be jų nebūtų atliekami tolesni projektiniai darbai). Darbai netrukus turbūt bus atlikti, bet dabar jau kalbama apie projekto tikslinimą, nes situacija po griūties pasikeitė. Tad nors specialistai ir konstatavo, kad statinio būklė yra avarinė, gresia atraminės sienos griūtis, o šventoriaus šlaitų nuošliaužos gali pažeisti ir bažnyčios pastato konstrukcijas, darbų pradžia gali nusikelti į ateitį. Belieka pasimelsti.

Violeta LIUKAITIENĖ

Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.