Nedideliame plote – pelningas verslas

Žemės sklypas, kuriame auga Rudvalių šeimos vaismedžių sodas ir šilauogės, tėra vos 24 arai, tačiau jis šeimai atneša nemažai pajamų. Julija Rudvalytė net ir studijas pasirinko siedama savo ateitį su šilauogių auginimu. Mergina įsitikinusi, kad tai perspektyvi šaka. Marijampolėje gyvenanti Rudvalių šeima savo sodo sklypą užmiestyje juokais vadina darboviete, mat čia praleidžia daug laiko plušėdami sode ir šilauogyne.

Sode atrado verslo giją
Netoli Kūlokų kaimo kolektyvinį sodą Rudvaliai įsigijo maždaug prieš 15 metų. Pasak Julijos, tai buvo mamos iniciatyva, tėtis tokiam sprendimui nelabai pritarė ir į sodo reikalus iš pradžių nesikišo. „Pamenu, dar buvau visai nedidelė, kai autobusiukais dardėdavome su mama į sodą, ten daug dirbdavome, o grįždavome tempdamos sunkius krepšius gėrybių. Buvo išties nelengva. Kelis kartus tėtis atvažiavo padėti parsigabenti derlių. Ir, kaip mes sakome, „pagavo kablį“. Jis savaitgalius ėmė leisti čia, paskui visos šeimos vasaros čia persikėlė, o dabar tėtis čia darbuojasi septynias dienas per savaitę, mes su sese tik jo pagalbininkės. Jau daug metų čia tarsi mūsų šeimos darbovietė“, – pasakoja jauniausioji Rudvalių dukra Julija (21 m.). Anot jos, pagrindiniai darbininkai dabar čia yra tėtis Vytautas, sesuo Monika (25 m.) ir ji. Brolis Motiejus (23 m.) ir sesė Agnė (28 m.) čia kur kas retesni svečiai, o mama taip pat labiau iš šalies stebi, kaip sekasi dukroms ir tėčiui plėtoti šilauogių bei sodininkystės verslą.
„Man buvo 7 metai, kai čia pasodinome pirmuosius šilauogių krūmelius. Buvome turbūt vieni pirmųjų, kurie tokius augalus Lietuvoje auginome. Trūko žinių, literatūros. Pirmosios mūsų šilauogės, kurias pasodinome į paprasčiausią priemolį, rudenį nušalo ir sunyko. Tuomet ieškojome literatūros, informacijos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau tai, kas tinka užsienyje, ne visada pasiteisina mūsų gana atšiauriame klimate. Taigi tėtė atidarė savo „akademiją“ – pats ėmė eksperimentuoti, kas šilauogėms labiausiai tinka. Keliais išvaikščiotas kiekvienas tarpueilis, kiekvienas krūmelis jo rankomis išpuoselėtas. Tėčio profesija – zootechnikas, bet nė dienos nėra dirbęs pagal profesiją. Jis turėjo automobilių firmą. Aš Marijampolės kolegijoje studijuoju žemės ūkio technologijas. Specialybę pasirinkau sąmoningai galvodama apie šilauogių verslo perspektyvą, su jomis sieju savo ateitį. Dabar mokausi antrame kurse. Tačiau vien kolegija neapsiribosiu, noriu studijuoti ir toliau. Mes sode esame pasiskirstę darbais. Aš – juodadarbė. Sesė Monika – doktorantė, ekonomistė – ji ieško internete augalų veislių, kur būtų galima sodinukų įsigyti, juos užsakinėja. Žinoma, sesė taip pat daug padeda sode. O pagrindinis darbininkas čia – mūsų tėtis, sodui jis skiria visą savo laiką“, – pasakojo Julija, vedžiodama po šeimos sodą.
Čia sujungti net keturi kolektyviniai sodai. Iš 24 arų šilauogės užima apie 7 arus. Yra net keli jų laukeliai, sodinti skirtingu metu. Bene pats didžiausias, produktyviausias 5 a plotas užsodintas prieš trejus metus, tačiau yra šilauogių, kurios dera jau apie 10 metų.
„Krūmelius pirkome be jokių paramų. Įsigijome tik įšaknydintus metinius sodinukus, o paskui patys juos užauginome. Dabar jau ir mes užsiimame šilauogių krūmelių bei uogų prekyba. Mūsų sode dabar auga tik patikrintos, atrinktos veislės. Šiuo metu daugiausia auginame `Patriot`, `Bluecrop`, `Reka`, `Nui`, `Spartan` šilauoges bei keletą kitų veislių. Veisles atsirinkome pagal uogų dydį, derlingumą, augalų atsparumą. Ypač atsparios pasirodė `Patriot` veislės šilauogės. Kartą krūmai labai anksti pražydo, ant pumpurų dar ledukai buvo, bet nieko joms nenutiko, davė gana gausų derlių, nenušalo. Šiemet iš 5 a šilauogių ploto priskynėme apie 700 kg uogų. `Nui` veislės krūmeliai augina vienas didžiausių uogų, nuo vieno priskiname apie 5–6 kg, o kitų veislių krūmeliai užaugina vidutinio dydžio uogų net iki 8–9 kg. Pats gausiausias derlius būna maždaug 5–6 augalo gyvavimo metais. Suaugusios šilauogės būna apie 1,60 m aukščio, bet mes turime ir tokių, kurios iki 2,10 m užaugusios. Derlingų veislių smulkesnės uogos, o didelių uogų būna truputį mažiau. Beje, šiais metais derlius vėlavo dviem savaitėmis. Paprastai šilauogės sunoksta liepos pradžioje, bet jei būna ankstyvas pavasaris, uogų sulaukiame jau ir birželio pabaigoje. Dera šilauogės kone iki pat šalnų. Uogas realizuojame Marijampolės turgavietėje. Paklausa jų tikrai didelė. Pačioje pradžioje žmonės šilauogių nepažindavo, painiodavo su mėlynėmis, kitomis miško uogomis. Teko vis duoti paragauti, kokia tai uoga. Dabar jau kone visi jas žino. O kaina šilauogių šiemet buvo apie 4 eurai už kilogramą“, – pasakojo Julija.

Šilauoges augina padangų „vazonuose“
Lankantis Rudvalių šilauogyne pirmiausia į akis krinta tai, kad jos susodintos ne tiesiog į dirvą, bet į iš padangų padarytus savotiškus vazonus. Pasak Julijos, ši technologija pasiteisino.
„Taip durpės neišskysta, neišsiplauna, neapsinuogina, nepasižeidžia augalo šaknys, be to, padangos, kai jas saulė pakaitina, šildo durpes. O juk šilauogės mėgsta šilumą. Tarplysviuose esame pripylę drožlių, tad padangos apsaugo, kad drožlių nepribyrėtų ir augalų atžalos bet kur neaugtų. Šilauogei reikia maždaug 60 cm gylio ir 60 cm pločio duobės. Mes kasėme atitinkamo dydžio tranšėjas. Pirkome rūgščias durpes, nes šilauogės nemėgsta jokio kito dirvožemio, tik durpes. Jų šaknys labai švelnios, pasiekusios kietesnį gruntą neauga, nesiplečia. Durpėmis užpildome duobes. Visus šiuos darbus stengiamės atlikti rudenį. Padangas padedame į reikiamas vietas prieš sodinimą. Išeina tarsi vazonas, į kurį pasodiname šilauogės sodinuką. Šilauoges sodiname ankstyvą pavasarį, kai tik išeina įšalas. Labai gerai, kai rudenį vieta jau būna paruošta ir durpės jau būna kiek susigulėjusios, tad paskui augalui augant nesukrinta. Trypti paviršiaus pasodinus nereikia, elgtis su augalu reikia švelniai, atsargiai, nes šaknys labai jautrios, galima jas pažeisti. Yra net posakis, kad šilauogei nepatinka, kai jos šaknis peša, kaip ir moteriai nepatiktų jei kas plaukus peštų. Svarbu šilauoges ne tik tinkamai pasodinti, bet ir paskui gerai laistyti. Šilauoges laistome tarplysviuose nutiesdami žarną ir leisdami vandenį tol, kol žemė sočiai prisigeria vandens. Dar norėčiau patarti šilauogių nepertręšti. Jų tikrai nebūtina dažnai tręšti, nebent kai jau susmulkėja uogos, tuomet penktaisiais gyvavimo metais šiek tiek pabarstyti specialiai joms skirtų trąšų. Pertręštas augalas priaugina daug ūglių, šie nespėja sumedėti ir žiemą nušąla. Vasarą mes šilauoges tik pamulčiuojame nupjauta žole ir viskas, jokių trąšų neberiame“, – žiniomis dalijosi Julija.
Visame Rudvalių sode prismaigyta medinių stulpelių, sukalti rėmai. Kam to reikia?
„Ant jų ištempiame tinklus nuo paukščių, nes jie labai mėgsta uogas. Pirmaisiais metais derlių patys skynėme, o antrąjį derlių sudorojo paukščiai. Po tokios pamokos labai kruopščiai krūmus uždengiam specialiai apsaugai nuo paukščių skirtu lengvu, tvirtu, neplyštančiu, pagamintu iš specialios plastmasės tinklu. Tempiam jį ne tik viršumi, tenka ir iki žemės dengti bei kruopščiai prispausti, nes paukščiai per menkiausią skylutę įsigudrina įlįsti“, – aiškino Monika.
Pasak abiejų sesučių, šilauogių dar ir daugiau norėtų pasisodinti, tačiau teritorija riboja. „Stengiamės kuo efektyviau panaudoti nedidelį žemės lopinėlį ir nors šis mūsų verslas reikalauja daug rankų darbo, bet visa tai apsimoka. Krūmelius labai saugome, nenorime, kad skynėjai šakeles nudraskytų, tad šį darbą stengiamės atlikti patys“, – sakė Julija ir Monika. Paklaustos, ar jos mėgsta šilauoges, sesutės tikino, kad daugiausia jų valgo tik ką nuskintų, mat tuomet jos turi daugiausia vitaminų. Bet taip pat ir žiemai uogų užsišaldo. „Uogienių ar kompotų iš šių uogų turbūt niekas neverda – tai būtų per didelė prabanga“, – juokiasi sesutės.

Dosniausios – obelys ir kriaušės
Ne tik šilauogės stebina šiame sode, bet ir gausiai derančios obelys ir kriaušės. Čia taip pat auga ir vasarinės avietės, serbentų, agrastų sodinukai. „Braškes ketiname vėl atsisodinti – parsivešime iš užsienio naujų licencijuotų veislių. Bandysime atrasti įdomesnių naujovių. Mūsų augalų daigai yra atkeliavę iš Vokietijos, Lenkijos ir mūsų šalies augintojų“, – sakė Monika.
Obelys šiame sode daugiausia žemaūgės, kriaušės taip pat dideliu ūgiu nepasižyminčios, bet vienų ir kitų gausiai vaisiais nusagstytos „kasos“ driekiasi ligi pat žemės. Dabar pats sezonas rudeninių, žieminių obuolių ir kriaušių. Jų Rud­valiai taip pat veža parduoti į Marijampolės turgų, tačiau nemažai ir į savą sandėlį susideda, mat šeima didelė, visi nori žiemą gardaus savo sodo vaisiaus.
„Čia auga apie 10 kriaušių ir apie 50 obelaičių. Mūsų obelaitės žemaūgės, bet labai dosnios, specia­liai tokias auginome. Joms apie 10 metų, tad yra gana brandžios, jau ieškome veislių, kuo jas pakeisime. Tėtis įskiepys naujas veisles. Kartu su tėčiu sprendžiame, kokias veisles pasirinkti. Dirbame komanda. Tėtis – patirtis, o mes stengiamės jam pagelbėti. Rudeniniai obuoliai nuskinti, esame prispaudę sulčių, o žieminiai keliauja į sandėlį. Turime įsirengę specialų sandėlį, kur reguliuojama temperatūra, drėgmė. Žiemos metu visada turime puikių obuolių. O trešnių, vyšnių sode neauginame, joms čia kažkas nepatinka. Kriaušes taip pat kelerius metus iš eilės gydėme, purškėme nuo rūdžių – ne taip lengva buvo jas išnaikinti. Be to, medelius tenka aptverti nuo laukinių žvėrelių – dažnai čia lankosi stirnos, zuikiai. Šilauogės nuo jų taip pat yra nukentėjusios. Medžiotojai sako, kad miškuose žvėrių nėra, jie visi į sodus turbūt sulenda. O soduose juk nešaudys“, – juokiasi sesutės.
Monika ir Julija jau įprato, kad darbas sode – tai didelė ir svarbi jų gyvenimo dalis. Julijos penkiametis sūnelis Elijus taip pat daug laiko leidžia sode ir stengiasi mamai padėti, tad tikėtina, jog graži Rudvalių sodininkystės tradicija turi perspektyvą.

Milda JONKIENĖ
Autorės nuotrauka

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.