Nuo ko priklauso šilauogių derlius?

Šilauogių temos negalime išvengti net ir norėdami – pageidauja skaitytojai. O ir kaip kitaip, juk jau kelerius metus tai geidžiamiausias augalas iš viso sodo asortimento. Ir iš tiesų sunku ginčytis. Juk jeigu šilauogei sode patiks, ji augs ir derės 25–40 metų. Taigi dar kartą prisiminkime, nuo ko priklauso žydėjimo intensyvumas ir derėjimas. Apie tai pasakoja UAB „Jūsų sodui“ direktorius, sodininkas Petras Basalykas, ne pirmus metus auginantis kelis hektarus šilauogių.

Augimas, vystymasis ir žydėjimas
Tai vasaržaliai krūmai šakotais, stačiais ar kiek išlinkusiais stiebais. Stiebai išauga iš krūmo pagrindo kaip šakninės atžalos ar krūmą formuojantys ūgliai.
Pirmaisiais metais tokia atžala sparčiai auga ir pasiekia pusę ar net daugiau suaugusio krūmo aukščio. Kitais metais ji storėja ir išsišakoja. Senesnių krūmų jauni stiebai neilgi. Šakos išauga iš pumpurų, susiformavusių praėjusių metų vasarą arba iš senesnių miegančiųjų pumpurų. Šilauogių ūgliai skiriasi spalva, tai ypač matyti žiemą. Generatyviniai pumpurai formuojasi vienmečių ūglių viršūnėse. Pavasariop juos nesunku atskirti nuo vegetatyvinių pumpurų. Šakų ilgis priklauso nuo veislės, auginimo būdo, tręšimo ir genėjimo. Ant pernykščių stiebų prieaugio ir šakų formuojasi žiediniai pumpurai, nuo jų gausumo priklausys uogų derlius, todėl svarbu, kad vasarą augalams netrūktų drėgmės.
Pavasarį, balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, pirmiausia pradeda augti šakos ir intensyviai auga maždaug tris savaites. Gegužės pabaigoje iš požeminių pumpurų pradeda augti krūmą formuojantys stiebai, jie smarkiai auga apie mėnesį. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje tiek šakų, tiek stiebų augimas sulėtėja ar 1–2 savaites visai sustoja. Po 7–10 dienų pertraukos, nelygu oras, prasideda vasaros (antrinis) augimas. Stiebai auga lėtai iki pat rudens, kartais nespėja sumedėti (nepertręškime azoto trąšomis) ir todėl žiemą apšąla.
Sodinių šilauogių lapai trumpakočiai, kiekvienos veislės šiek tiek skiriasi atspalviu, forma, pakraščio dantytumu, dydžiu, spalva rudenį. Pavasarį lapai pradeda skleistis balandžio trečią ar gegužės pirmą dešimtadienį.
Kai sužaliuoja lapai, beveik tuo pačiu metu išsprogsta ir žiediniai pumpurai su 3–15 žiedų, sukrautų į tankias kekes. Žiedai ąsotėlio ar varpelio pavidalo, balti, žalsvai ar rausvai balti, sudaryti iš penkių suaugusių vainiklapių. Taurelė taip pat suaugusi iš penkių nedidelių taurėlapių. Žydėti pradeda gegužės pirmąją pusę ir žydi 2–3 savaites. Pirmiausia žiedynai pražysta krūmo viršūnėje, paskui – apačioje. Žiedus apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai. Prasiskleidęs žiedas gali būti apdulkintas per 3–5 dienas, o netrukus ima formuotis uogos.

Genėjimas
Genėjimas padeda reguliuoti krūmo augimą ir tankumą, užtikrina nuolatinį kokybišką uogų derlių. Lietuvoje šilauoges reikėtų genėti anksti pavasarį, nuo kovo iki balandžio pabaigos. Pakirpti tik pasodinus, kaip kitus vaismedžius, šilauogių nereikia. Sodinukų žiedinius pumpurus reikia nuskabyti, kad visos maisto medžiagos būtų skirtos naujiems stiebams ir šakelėms, taip pat ir kitais metais patartina augalams neleisti žydėti. Jauni uogakrūmiai paprastai negenimi, po dvejų metų galima pašalinti prie žemės nulinkusias šakas. Tik po penkerių augimo metų galima pirmą kartą šviesinti. Dalis ūglių pašalinama, kad likę būtų tvirtesni. Paliekami tvirčiausi, nelinkstantys į vidų ir nesikryžiuojantys tarpusavyje. Po septynerių metų reikia dar kartą šviesinti, pašalinti senas šakas, kurios menkiausiai dera. Nugenėtų krūmų derlius sumažėja, bet po dvejų metų būna didesnis.

Laistymas
Sodinės šilauogės mėgsta drėgmę, tiesa, užmirkimo nepakenčia. Dirva turi būti drėgna, bet neužpelkėjusi, geros aeracijos. Jau įsitikinau, kad mūsų krašte pavasarį ar vasarą ilgiau trunkanti sausra sutrikdo krūmo augimą, pakenkia derliaus kokybei. Drėgmės trūkumas ypač nepageidaujamas pasodinus krūmelius, vėliau – uogų užuomazgų formavimosi ir nokimo metu. Per sausras nelaistomame šilauogyne uogos smulkėja, praranda prekinę išvaizdą, tampa neskanios. Lietuvos mokslininkų duomenimis, sodinėms šilauogėms per savaitę reikia vidutiniškai 25–50 mm kritulių. Todėl įrengiant šilauogių plantaciją, laistymo įrenginiai būtini. Versliniame ir sodininkų mėgėjų uogyne patartina įrengti lašelinę (prie kiekvieno vaiskrūmio) ir antžeminę (2,5–3 m aukštyje) laistymo sistemas. Lašelinė laistymo sistema palaisto kiekvieną krūmą atskirai, taip sunaudojama mažiau vandens, o augalų šaknims pakanka drėgmės. Antžemine (iš viršaus) laistymo sistema augalai laistomi prieš šalnas ir papildomai per didžiąsias sausras, kai dirvoje pritrūksta drėgmės. Jei vanduo kalkingas, prieš laistymą ar tręšimą būtina jį parūgštinti iki pH 4,8–5,5.

Tręšimas
Šilauoges pakanka tręšti tik tris kartus: gegužės pradžioje – 0,1 proc. kompleksinių trąšų su mikroelementais rausvo „Nutrifol“ (N:P:K) tirpalu, o gegužės viduryje ir birželio mėnesį – 0,1 proc. amonio sulfato tirpalu, kurio pH 4,2–4,5. Šilauogės tręšiamos labai mažomis trąšų dozėmis ir retai. Galima naudoti specialiai šilauogėms skirtas trąšas. Bet kokių trąšų perteklius stabdo augimą ir vystymąsi. Rudenį jau nederėtų tręšti azotu, nes augalai turi nustoti augti, nebeleisti naujų ūglių, o lapai įgyti raudoną spalvą. Žali augalai gali neatlaikyti žiemos šalčių. Pertręšimas skatina ir grybinių ligų atsiradimą.

Kamanės plantacijoje
Kad gautume didesnį šilauogių uogų derlių, prieš pat žydėjimą uogyne statomi aviliai su bitėmis ar kamanėmis. Nors šilauogės yra savidulkiai augalai, kamanės derlių pagausina 12–15 proc., nes išauga daugiau sėklų, uogos būna stambesnės ir geresnės kokybės. 1 ha plantacijos reikia 3–4 avilių (viename būna po 200 kamanių, o bičių – kur kas daugiau). Jei aviliukai mažesni, pavyzdžiui, po 60–80 kamanių, tuomet jų reikės 4–5. Šilauogyne galima sudaryti sąlygas kamanėms veistis natūraliai. Laukines kamanes privilioja anksti žydinčios gėlės (snieguolės, krokai). Gamtoje kamanėms kenkia laukų graužikai, kurie išardo po žeme esančius jų lizdus. Kamanės darbuojasi ir vėsiomis, lietingomis dienomis, net po šalnų, esant 0 oC temperatūrai. Bitės darbščios tik ramiu ir šiltu oru, kai temperatūra siekia 12–14 oC.
Daugelis šilauogių veislių savidulkės, tačiau kai kurios veislės po kryžminio apdulkinimo sunokina gausesnį derlių, uogos užmezga daugiau sėklų ir pasunkėja.

Apsauga nuo šalnų
Kartais pavasarį, gegužės mėnesį, žydinčioms šilauogėms pakenkia šalnos. Pavasarinių šalnų žala priklauso nuo žiedpumpurių išsiskleidimo: visiškai išsiskleidę žiedai pažeidžiami esant 0 oC, žiedpumpuriai –2 oC, o išbrinkę žiediniai pumpurai nukenčia nuo –6 oC. Esant –6 oC šalnoms apšąla jauni lapai, ūgliai, išsiskleidę žiedai, o žiedpumpuriai paprastai lieka sveiki, žydi ir mezga uogas. Šalnos pavojingos, jei šilauogynas auga slėnyje, dauboje, kur pavasarį kaupiasi šaltas oras, šaltukas stipresnis negu atviroje vietoje.
Žydinčias šilauoges nuo šalnų apsaugo dūmijimas arba laistymas iš viršaus. Nuo šalnų saugantis laistymas-purškimas turi būti įjungiamas oro temperatūrai nukritus žemiau 0 °C, o vėlų rytą, nutirpus ledukų sluoksniui ir šerkšnui, vėl išjungiamas. Tokių laistymo įrenginių turi būti tiek, kad laistant neliktų sausų krūmų. Likę pavieniai sausi augalai nušąla. Auginant šilauogių plantaciją svarbu nuolat sekti numatomą dirvos temperatūrą. Ypač tam daug dėmesio būtina skirti žydėjimo metu. Nuo šalnų būtina laistyti saikingai, nes perteklius gali atnešti daug nuostolių. Padidėjus aplinkos drėgmei, pradeda plisti grybinės ligos.
Laistymas ir dūmai padeda esant nedideliam šalčiui, bet nuo –10 oC šaltuko šimtaprocentinė apsauga neįmanoma.

Rūta ANTANAITIENĖ
Autorės nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.