Vėjas: Giedrė BUDVYTIENĖ
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis ANDRIUKAITIS kasdien matuojasi kraujospūdį, pulsą, pasisveria, o padidėjus svoriui „pasninkauja“. Jis kasmet skiepijasi nuo gripo, profilaktiškai tikrinasi sveikatą. Pataria sekti jo pavyzdžiu visiems, kurie stengiasi išvengti ligų. O jei vis dėlto jos užklups, žada, kad, įgyvendinus sveikatos sistemos reformas, medikai laiku atskubės į pagalbą, sumažės eilės, paslaugos bus kvalifikuotos ir kokybiškos.
– Šiais metais ketinate imtis priemonių pacientų eilėms trumpinti, vaistų kainoms mažinti, jų reklamai riboti. Gerų žinių sąrašą galima tęsti. Kokius numatytus darbus laikote didžiausiu iššūkiu?
– Svarbiausia – įteisinti įstatymų pakeitimus, su kuriais susiję dauguma numatytų darbų, tada galėsime greičiau judėti į priekį. Visas jų paketas parengtas pernai, dabar vyksta diskusijos. Artimiausiu metu šie pakeitimai bus svarstomi Vyriausybėje, paskui savo pozicijas teks ginti Seime.
Pinigų sveikatos sektoriui šiemet skirta ne tiek daug, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą sudaro 4 milijardai 717 milijonų litų. Šie pinigai turi būti panaudoti taip, kad visiems Lietuvos žmonėms galėtume esamomis sąlygomis ir turimomis galimybėmis suteikti deramą gydymą, garantuoti vaistų, medicinos prietaisų kompensavimą. Svarbu, kad gydymo įstaigos gautų pakankamą finansavimą, gerai tvarkytų savo pinigus, galėtų teikti paslaugas laiku, kad nebūtų pasipinigavimų.
Norime įteisinti privalomus reikalavimus viešajam ir privačiam sveikatos priežiūros sektoriui. Tai leistų garantuoti paslaugų kokybę, skaidrumą, išvengti piktnaudžiavimų naudojant PSDF lėšas. Planuojame, kad ateityje kiekvienas žmogus gautų ataskaitą, kurioje matytų, kiek jam gydyti išleista pinigų. Manau, tai būtų tikrai naudinga.
– Pasirašėte įsakymą, kad vaistus lėtiniams ligoniams bus galima išrašyti pusmečiui. Tai didelis palengvinimas pacientams ir medikams. O kaip planuojate spręsti problemą, kad žmonės nekauptų vaistų atsargų, negertų jų be reikalo?
– Vienas iš mūsų siekių – mažinti popierizmą, kad gydytojas daugiau laiko galėtų skirti ligoniui. Sausio pradžioje pakeitėme tvarką, kad šeimos gydytojas ar specialistas, įvertinęs pacientų būklę, galėtų jiems išrašyti kompensuojamuosius vaistus ir medicinos priemones pusei metų keliuose receptų blankuose. Tačiau gydytojo pareiga įspėti ligonius, kad stebėtų savo sveikatą ir atsiradus pakitimų kreiptųsi į medikus nelaukdami, kol vaistai baigsis. Pacientų būklė keičiasi, jiems gali iškilti klausimų, ar toliau vartoti tuos vaistus, pasitaiko, kad jie netinka ar atsiranda kokių nors neaiškumų.
Tokiais atvejais žmones galėtų pakonsultuoti ir vaistininkai. Jie turi aukštąjį išsilavinimą, klinikofarmakologinių žinių, todėl gali kvalifikuotai patarti ligoniui. Tik reikia užtikrinti ryšį tarp vaistininko ir gydytojo. Vaistininkas turi turėti galimybę paskambinti gydančiam gydytojui ir pasitarti dėl konkretaus paciento, tada prireikus pakeistų ir vaistą, nes gerai žino vaistų grupes, poveikį.
– Kada galima tikėtis dar vieno svarbaus žingsnio, kurį žengus sumažėtų eilės prie šeimos gydytojų kabinetų – lėtiniams ligoniams panaikinti siuntimus pas specialistus?
– Planuojame įteisinti tvarką: jei pacientui diagnozė jau nustatyta, jis galės registruotis iš karto pas specialistą. Jam nereikės prieš tai eiti pas šeimos gydytoją siuntimo, grįžti pas jį, kad išrašytų vaistų ar medicinos priemonių. Taigi gydytojui specialistui teks turėti savo pacientų registrą, sekti jų sveikatos būklę, jiems paskambinti, periodiškai kviesti pasitikrinti, aišku, atsižvelgiant į tai, kokia yra liga. Vieniems galbūt užteks apsilankyti kartą per metus, kitiems – kas pusmetį, ketvirtį ar mėnesį. Anksčiau tai buvo vadinama dispanserizacija. Tvarka turėtų įsigalioti šį ar kovo mėnesiais.
– Numatomi pakeitimai susiję ir su ligonių lankymu namuose. Kokie jie?
– Pagal dabar galiojančią tvarką, jei žmogus prisirašęs prie poliklinikos, kuri yra toli nuo jo gyvenamosios vietos, gydytojai jo namuose nelanko. Taip neturėtų būti ūmių susirgimų atvejais. Norime įteisinti tvarką, kad jei žmogus staiga susirgo ir atitinka tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, temperatūra – 38,5 OC, dažnai vemia, jaučia ūmų skausmą, jis galės paskambinti į artimiausią polikliniką ir paprašyti, kad iš jos atvyktų gydytojas. Kitaip sakant, įvesime teritorinį principą, kad poliklinikos savo teritorijoje lankytų ūmiai susirgusius ligonius, o vėliau jų gydymą perduotų poliklinikai, prie kurios jie prisirašę. Planuojame tai pradėti nuo gegužės.
– Ar pasiteisino jau pradėjęs veikti onkologinės pagalbos klasteris?
– Pirmasis bandomasis onkologijos klasterio projektas Kaune veikia nuo lapkričio. Per du mėnesius jis davė labai gerų rezultatų. Kauno klinikų medikai per mėnesį išvykose konsultavo 151 ligonį, 57 proc. iš jų rekomenduoti tyrimai, 33 proc. – tolesnis stebėjimas, 10 proc. skirtas gydymas. Trims ligoniams nustatytas ankstyvos stadijos vėžys.
Dabar startuoja bandomasis Vilniaus onkologijos klasterio projektas, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto specialistai konsultuos Aukštaitijos ir Pietryčių Lietuvos onkologinius ligonius arčiausiai jų gyvenamosios vietos esančiose gydymo įstaigose. Toks projektas bus pradėtas ir Klaipėdoje.
– 2014-ieji paskelbti Vaikų sveikatos metais. Kokios vaikų sveikatos problemos kelia didžiausią rūpestį? Ar jau turite planą, kaip jas spręsti?
– Jau rugsėjį įsteigėme Motinos ir vaiko sveikatos valdybą, įteisinome vyriausiojo respublikos pediatro pareigybę, dabar rengiamas Integruotos vaikų sveikatos priežiūros modelio projektas. Numatome kurti vaikų ligų funkcinius klasterius atsižvelgdami į tai, kuriose teritorijose nebeliko pediatrijos skyrių, kur reikia sustiprinti pediatrų komandas.
Problema ta, kad pediatrų grandies struktūra Lietuvoje labai nevienalytė, ji buvo smarkiai susilpninta darant neapgalvotas reformas. Reikės apskaičiuoti, koks šių specialistų poreikis, galvoti, kaip suformuoti struktūrą, kad galėtume išvengti nereikalingo vaikų gydymo stacionaruose, taikyti lankstesnes formas, kad mažieji ligoniai tas paslaugas gautų dienos stacionaruose. Mažiname prie pediatro ar šeimos gydytojo prisirašiusių vaikų skaičių.
Vaikų psichikos sveikatos problemos kelia didelį nerimą. Ką vieni medikai gali padaryti be pedagogų, šeimos pagalbos? Kita vertus, turime stiprinti psichologo, psichoterapeuto vaidmenį, privalome įtraukti juos į vaikų sveikata besirūpinančių specialistų komandas, esamas tarnybas.
Kalbant apie vaikų sveikatą svarbiausia – ligų profilaktika. Visi vaikai nuo gimimo iki 7 metų amžiaus turi būti periodiškai profilaktiškai apžiūrimi, skiepijami.
Kalbėdamas apie vakcinaciją stebiuosi: kur mes XXI amžiuje ritamės? Galimybės apsisaugoti nuo sunkių ligų dėl mokslo laimėjimų didėja, o vaikų vakcinacijos apimtys mažėja.
Noriu įspėti tėvus, kad nerizikuotų: jūsų vaikai gali patirti sunkias komplikacijas ar net mirti nuo infekcinių ligų. Skiepijimas visame pasaulyje išgelbėjo milijonus gyvybių, o šiandien atsiranda tokių, kurie nežino, apie ką kalbą. Nei česnakai, nei alijošiai, nei senelių pasakos čia nepadės. Vakcinavimo nauda ir metodai moksliškai patikrinti, pagrįsti ir to niekas nebegali paneigti.
– Tačiau yra medikų, kurie pasisako prieš vakcinaciją.
– Galima diskutuoti dėl tam tikrų gyventojų grupių visuotinio skiepijimo, atskirų infekcijų, tačiau naujagimių skiepijimas pagal skiepų kalendorių yra neginčijamas. Jei medikas agituoja neskiepyti, kenkia žmogaus sveikatai ir kompromituoja savo diplomą, medicinos žinias. Tokius medikus reikėtų atestuoti pakartotinai ir svarstyti, ar jie gali turėti licenciją.
– Jūsų iniciatyva įkurtas Pacientų forumas. Kuo neįtiko kelias dešimtis pacientų organizacijų vienijanti Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba? Ar gali tinkamai pacientų interesams atstovauti po ministerijos sparnu sukurta struktūra?
– Pagrindinė priežastis – Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba neapima visų pacientų organizacijų, vienija tik kelias dešimtis. Jokie įstatymai jos nedeleguoja kalbėti visų vardu. O Teisingumo ministerijoje įregistruotos net 83 pacientų organizacijos. Jos niekada net nebuvo susiėjusios, kad išsirinktų tarybą, kuri joms atsiskaitytų už savo veiklą.
Todėl mes pasiūlėme įkurti Pacientų forumą, kad visos įregistruotos pacientų organizacijos turėtų galimybę išsakyti savo lūkesčius, problemas. Tokia tvarka kur kas objektyvesnė. Forumo atstovai dalyvauja įvairių darbo grupių veikloje, mes renkamės ir kartą per ketvirtį aptarti aktualių klausimų.
Dabar kaip tik norime apsvarstyti eilių, ligonių lankymo namuose klausimus. Ligoniai dėl eilių kaltina medikus, bet dėl to kalti ir jie patys. Tai dvipusio eismo gatvė. Pavyzdžiui, sostinės Centro poliklinikoje prisirašę 120 tūkst. pacientų, apie 30 tūkst. iš jų per metus neateina į konsultacijas ar atlikti tyrimų, į kuriuos užsirašė. Ieško pažįstamų, apeina eiles įvairiais būdais greičiau, negu ateina jų eilė, ir nepraneša apie tai. Tuo metu gydytojas sėdi be darbo, įranga nenaudojama.
Lietuvoje susidaręs požiūris, kad eilių apskritai neturi būti, bet tai nerealu. Jų yra visose pasaulio šalyse – ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Švedijoje, ir kt. Svarbu atskirti, kad yra dvi skirtingos eilės – planinės ir skubių atvejų. Planiniai ligoniai gali palaukti, o skubiais atvejais pagalba suteikiama tuojau pat. Bėda, kai žmogui pasakoma, kad nėra skubios pagalbos indikacijų, tačiau jis vis tiek „spaudžia“, kad greičiau atliktų tyrimus ar operaciją.
Jei žmogui nustatoma onkologinė liga ir specialistai nusprendžia, jog būtina operacija, jam tikrai nereikės laukti eilėje. Tačiau yra indikacijų, kai gydytojai nepataria skubėti operuotis. Pacientas stebimas, gydomas, bet kai kurie nerimsta. Blogai, kad tokiu atveju medikai pasako: „Jei nenori laukti, užsimokėk.“ Tada pradedama svarstyti: reikia duoti kyšį. Bet jei moki už konsultaciją ar tyrimus be būtino reikalo, tai tavo problema.
– Kaimo vietovėse toliau mažėja medicinos punktų. Žmonės dėl to nerimauja. Ar tikrai vienintelė išeitis – sistemos centralizacija?
– Jokiu būdu ne. Siekiame, kad sistema veiktų abiem kryptimis: nuo medicinos punkto iki universitetinių ligoninių ir atgal. Būtina turėti respublikinio, regioninio ir rajoninio lygio ligoninių. Mažas ligonines reikia ne uždaryti, o galvoti, kaip panaudoti pacientų gerovei. Gali būti ir mažų ambulatorijų, medicinos punktų arti žmonių.
Medicinos punktas vaidina labai svarbų vaidmenį kaimo bendruomenėje. Jo funkcijos itin plačios: ne tik teikti būtinas sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir užsiimti švietimu, platinti informaciją apie ligų profilaktiką, sveiką gyvenseną.
Matome šių įstaigų mažėjimo tendencijas, bet dar yra 601 medicinos punktas, juos būtinai reikia išsaugoti. Laimėjo rajonai, kurie neskubėjo jų uždaryti. Ten, kur medicinos punktai sunaikinti, savivaldybės turi ieškoti sprendimų. Kai kur siūloma juos pakeisti medicinos punktais ant ratų. Jei kaimuose, miesteliuose iš viso nebeliko pagalbos, tai geriau – ant ratų negu jokios. Bet ji brangiai kainuoja, todėl reikia ieškoti ir kitų būdų.
– Su kolegomis, rašančiais sveikatos temomis, pajuokaujame, kad jei dabartiniam sveikatos ministrui pateiktume tuos pačius klausimus, kaip ir jo pirmtakams prieš penkerius ar daugiau metų, ko gero, niekas nepastebėtų skirtumo – dauguma problemų taip ir liko neišspręstos. Kodėl?
– Senolių išmintis sako: „Devynis kartus išmatuok, o dešimtą kirpk.“ Mes, chirurgai, irgi laikomės griežtų taisyklių: turi labai gerai išsiaiškinti, ar tikrai reikia pacientą operuoti. Turi būti tikras, kad tavo pasirinktas operavimo būdas geriausias. Aišku, kalbant apie visą sveikatos priežiūros sistemą klaidų išvengti neįmanoma, mūsų prigimtis tokia – mes klystame.
Kodėl buvo priimti sprendimai gerai nepasvėrus? Svarbiausia, kad sėdintieji ministro kėdėje turėtų medicinos, teisės, ekonomikos žinių. Teorija, jog geras ministras visų pirma turi būti geras vadybininkas, sveikatos priežiūros sričiai netinka. Buvo nemažai ministrų ne medikų ir, vertinant jų sprendimus, matyti, kad jie – nepagrįsti arba pagrįsti mechaniniais, paviršutiniškais skaičiavimais.
Jei nesupranti, kaip sistema veikia, nesuvoki jos esmės, negali daryti reformų. Aš šią sritį gerai išmanau, žinau, kaip ji funkcionuoja praktiškai. Todėl manau, kad mūsų sprendimai pamatuoti. Pirmiausia įvertinome visą sistemą, nustatėme, kokia jos būklė, ir tada ėmėme taisyti, kas, mūsų nuomone, yra blogai.
Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.