Nuosprendis nepabaigė istorinio teisingumo paieškų

Kai Vilniaus apygardos teismas pernai paskelbė nuosprendžius sovietų 1991 m. sausio karo prieš Lietuvą nusikaltėliams, žurnalistai rašė, kad padėtas istorinės bylos taškas. Paskubėjo. Sausio 13-osios byla perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kodėl neįtikėtinai ilgai, 28 metus, užsitęsusi byla vis dar nebaigta? Net Jungtinių Tautų tribunolas Hagoje greičiau nubaudė subyrėjusios buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėlius, nors tas karas truko daug ilgiau, 10 metų, ir aukų buvo dešimt tūkstančių kartų daugiau.

Dvi priežastys

„Sausio 13-osios byla taip smarkiai įstrigo dėl dviejų priežasčių. Viena išorinė, kurios niekaip negalėjome pakeisti. Nei rusai, nei baltarusiai nesutiko atiduoti Lietuvai pas juos pasislėpusių Vilniaus žudikų. Mūsų teisėsaugininkai negalėjo net apklausti jų. Esą Rusijos ir Baltarusijos įstatymai neleidžia. Bet tada Kremlius ir Minskas turėjo patys ieškoti karo nusikaltėlių, juos tardyti ir teisti savo šalyse. Tai vadinama baudžiamuoju persekiojimu. Jie net nepradėjo, nieko nedarė. Kita priežastis, deja, turėtų labai slėgti kai kurių Lietuvos pareigūnų sąžinę. 2011 m. balandžio mėnesį (tuomet vadovavau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui) gavau tragišką atsakymą iš Generalinės prokuratūros, kaip tiriama istorinė byla. Buvau priblokštas – kelerius metus ji dūlėjo prokurorų stalčiuose. Tyčia ar ne buvo vilkinama byla – niekas neprisipažino“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas Stasys Šedbaras.

Laikėsi sovietinio kodekso

Pasak S. Šedbaro, 2010 m. gruodžio 16 d. tuometė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė paprašė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasidomėti Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylomis.

„Pasibaigus parlamentiniam tyrimui, paaiškėjo skandalingų faktų: 1994–1996 metais net ir tie silpnoki ankstesni teisiniai veiksmai buvo visiškai nutrūkę – 1991 m. sausio žudikų Generalinė prokuratūra negaudė, Baltarusija ramiausiai atsirašinėtjo, kad nežino, kur slapstosi generolas majoras Vladimiras Uschopčikas, 1991 m. sausį vadovavęs sovietų kariuomenės Vilniaus įgulai, nors nuo 1992 m. V. Uschopčikas buvo Baltarusijos armijos korpuso vadas“, – pasakojo S. Šedbaras.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1994 m. dar galiojo sovietinis 1961 m. Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK). Vienas iš jo straipsnių skelbė, kad parengtinis tardymas turi būti sustabdytas, jeigu nedalyvauja kaltinamasis.

Nusėdo į Seimo archyvą

„Tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas 1994 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Seimo Pirmininko pavaduotoją Egidijų Bičkauską ir paprašė, kad parlamentarai ištaisytų BPK trūkumus, kurie neleido nagrinėti bylų, kai iš Lietuvos pabėgę kaltinamieji neatvyksta pas tardytoją net kelis kartus paraginti ir perspėti apie gresiančią dar vieną bausmę už nepaklusnumą Lietuvos teisėsaugai. Šis generalinio prokuroro prašymas kartu su BPK pataisų projektu ilgam nusėdo Seimo archyve. Taip buvo patogiau ir tuometei valdžiai, ir Generalinei prokuratūrai. Tik 2010 m. vasario 25 d., tai yra praėjus beveik 16 metų, prokuratūra pakartotinai paprašė Seimo keisti atgyvenusį BPK. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pasiūlymą nedelsdamas įregistravo. Aš pats pateikiau parlamentui įstatymo projektą. Seimas patvirtino pataisas 2010 m. gruodžio 23 d., jos įsigaliojo nuo gruodžio 31 d. Tada jau buvo galima apkaltinti ir teisti karo nusikaltėlius už akių. Pasirodo, šiek tiek pasistengus, prisiminus prokurorų, parlamentarų iškilmingas priesaikas visur ir visada ginti Lietuvą, jos piliečius, Sausio 13-osios bylą, kurios atomazgos nekantriai laukė visuomenė, galima buvo išjudinti trumpiau nei per metus!“ – pyko S. Šedbaras.

Domėjosi neesminiais dalykais

Istorinę bylą nagrinėjo regioninis žemesnės instancijos teismas, bet ne specialiai įsteigtas tribunolas, o nuosprendis surašytas taip, tarsi buvo teisiami ne sovietų karo nusikaltėliai, kelias dienas terorizavę kitos valstybės sostinę ir žudę Lietuvos piliečius, o paprasti kišenvagiai. Vilniaus teisėjai smulkmeniškai aprašė, kaip rusų tankas apgriovė namo kampą, bet per mažai pabrėžė, kad Sausio agresija – tai nusikaltimas žmoniškumui.

Tik moralinis dokumentas

„Balkanų karo nusikaltėlius teisė tarptautinis tribunolas. Į jį buvo surinkti įvairių šalių teisėjai. Pagal mūsų Konstituciją Lietuvoje taikos metu negali būti jokių specialių teismų su ypatingais įgaliojimais. Tiesa, prieš dvidešimt metų (nuo 2000 m. birželio 12 d. iki rugsėjo 6 d.) Vilniuje posėdžiavo Tarptautinis visuomeninis tribunolas, įvertinęs komunizmo nusikaltimus. Tribunolo primininkas buvo teisininkas Vytautas Zabiela, neseniai palikęs šią ašarų pakalnę. Kaltintojai – teisininkai, istorikai, ekonomistai, politologai, parlamentų nariai, žurnalistai, mokslininkai iš 15 šalių. Vyriausioji kaltintoja – buvusi Atkuriamojo Seimo narė Zita Šličytė. Tribunolo teisėjų kolegijos nariai (šešių šalių atstovai) nuosprendį paskelbė 2000 m. rugsėjo 27 d. Tribunolas apkaltino komunizmo ideologiją, kad pagrindinis jos bruožas yra prievarta ir smurtas, o komunistų partijos buvo nusikalstamos organizacijos, ten, kur joms pavyko užgrobti valdžią, 1917–1991 metais išžudžiusios apie 100 mln. žmonių. Bet tai buvo tik moralinis, politinis dokumentas be jokių teisinių pasekmių“, – paaiškino buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas S. Šedbaras.

Nuosprendį apskundė aukos ir budeliai

Sausio 13-osios bylos nuosprendį apskundė ir aukų artimieji, ir nuteistų karo nusikaltėlių advokatai, ir prokurorai, reikalavę nubausti teisiamuosius griežčiau, o visuomenė nusivylė, kad žudikai atsipirko simboliškomis bausmėmis. Bet 2019 m. kovo 27 d., kai Vilniaus apygardos teisėjai perskaitė bausmes pustuštei teismo salei (iš 67 kaltinamųjų tik du sėdėjo teisiamųjų suoluose), aukščiausi valstybės vadovai džiaugėsi, kad triumfavo istorinis teisingumas.

Galėjo būti stipresnis

„Gerai, kad nusikaltimas įvardytas ir pasmerktas. Žinoma, nuosprendis galėjo būti stipresnis. Bet per beveik tris dešimtmečius, kol tęsėsi teismo procesas, mirė daug tiesioginių agresijos liudininkų, gyviesiems iš atminties pamažu išdilo smurtininkų veidai, pavardės, sovietų tankų manevrai prie Vilniaus televizijos bokšto. Kiek įrodymų pasisekė sukrapštyti, tiek atsidūrė teismuose. Jų būtų daugiau pavykus iškart sulaikyti KGB diversinės grupės „Alfa“ smogikų ir Pskovo desantininkų vadus, atskridusius į Lietuvos sostinę, ir apklausti tuometį Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą. Nei tada, nei dabar neturėjome tiek jėgų. Vis dėlto svarbiausias dalykas yra ne teismo proceso ceremoningumas, bet pats faktas, kad Kruvinojo sekmadienio kaltininkai nuteisti, o nuosprendis įsiteisės, kai bylą peržiūrės Apeliacinis teismas. Ana pusė – Rusija, Kremlius – išgirdo, suprato ir susinervino. Prisimenate žydų persekiojimu ir žudymu apkaltinto hitlerininkų paskirto Lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininko Aleksandro Lileikio bylą? Izraeliečiai, su kuriais kalbėjausi, pasakė: „Galite jį ir išteisinti, bet duokite mums nuosprendį. Pasitikime Lietuvos teismais“, – apibendrino S. Šedbaras.

Nubausti Michailą Gorbačiovą

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas, kurio pavaldiniai 1991 m. buvo apsiginklavę rimčiau negu kiti parlamento gynėjai, nesijaudina, kad nematyti Sausio 13-osios bylos pabaigos.

„Kalbėjausi su prokurorais. Jie tikino, kad nebijo Rusijos. Prokuratūrai sunku buvo rinkti įrodymus, nes Rusija ir Baltarusija juos slėpė nuo mūsų teisėsaugos. Be to, bylos apimtis didžiulė – 760 tomų dokumentų, vien kaltinamasis aktas surašytas į 16 tomų, apie tūkstantis nukentėjusiųjų, juos reikėjo apklausti. O kiek darbuotojų turi prokuratūra? Man tik apmaudu, kad M. Gorbačiovas net moralinės bausmės negavo. Pasakos, kad jis nieko nežinojo apie savo parankinių kruvinus darbelius Vilniuje. Jau nuo 1990 m. gruodžio sovietai rengėsi galutinai pasmaugti nepriklausomą Lietuvą. Reikia tęsti teismo procesą ir nubausti M. Gorbačiovą“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino A. Skučas.

Beprasmiškos politinio mandagumo frazės

Prof. dr. Eugenijus JOVAIŠA

^{Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys}

Tokia aiški byla tiek nuvargino Lietuvos teisėjus, kad jiems pritrūko kvapo pelnytai nubausti karo nusikaltėlius. Keista ir pikta. Nusivyliau Vilniaus apygardos teismu. Jam neužteko drąsos bent svarbiausius kaltininkus nuteisti iki gyvos galvos kalėti, jeigu kada nors būtų sučiupti, kai užmiršę atsargumą nuvyktų į šalis, kuriose galioja Europos arešto orderis.

Kuo aiškiausiai prisimenu, kas dėjosi prie Atkuriamojo Seimo tą sausį. Galėčiau liudyti bet kuriame teisme. Tuomet buvau Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakulteto dekanas. 1991 m. sausio 8 d. susirinkome rektoriaus Sauliaus Razmos (Nepriklausomybės Akto signataro) kabinete. Posėdis nutrūko, kai gatvėje išgirdome laukinius riksmus. Pasirodo, Kremliaus parankiniai jedinstvininkai, mojuodami geležiniais strypais, vamzdžiais, prisikrovę į kišenes sunkių varžtų parlamento langams daužyti, ėjo atakuoti Atkuriamąjį Seimą. Tada mums pavyko išstumti girtus rusakalbių darbininkų draugovių aktyvistus iš Aukščiausiosios Tarybos vidinio kiemelio.

Nemalonu klausytis beprasmiškų politinio mandagumo frazių „Teisingumo be teisės negali būti. Nebūkime tokie, kaip jie“. Tikiuosi, Apeliacinis teismas bus ryžtingesnis.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas