Nykstančio kaimo svetimšaliais neužpildysi

Grupė žemdirbių organizacijų atstovų, buvusių valdžios vyrų aplankė kai kuriuos Žemaitijos rajonus ir su smulkiaisiais bei vidutiniais vietos ūkininkais tarėsi, kaip gerinti šio žemdirbių sluoksnio gyvenimo kokybę, užkirsti kelią kaimų nykimui, pasipriešinti stambiųjų žemvaldžių ir valdžios tandemo savivalei. Lankydamiesi Kretingos r. Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) organizuotoje diskusijoje svečiai pateikė nemažai šokiruojančios informacijos, išsakė pasiūlymų, galinčių padėti Lietuvos kaimui išlikti.

Iš lėšų plėtrai naudos nėra

Kretingos r. šeimos ūkininkus buriantis Rimantas Skiparius sakė neįsivaizduojantis Lietuvos kaimo be šeimos ūkių. „Lietuva be šeimos ūkių bus tuščia. Jau dabar ji ištuštėjo tiek, kad kaimuose užkalta daug langų. Kaip susigrąžinti žmones, jaunimą, kaip įkurti kaime darbo vietų? 20 metų apie tai kalbame, tačiau situacija tik blogėja. Galbūt svečiai mums duos receptų nuo šios ligos?“ – retoriškai klausė R. Skiparius. Kad Lietuvos kaime neliko kam gyventi, patvirtino ir diskusijoje dalyvavęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus. „Kai kuriose seniūnijose Aukštaitijoje liko po 400–500 gyventojų, praeis dar 10 metų, amžiaus vidurkis augs, ir mes tose seniūnijose nebeturėsime nieko. Gali likti 200 gyventojų. Žemaitija yra tas regionas, kuris Lietuvą dar išlaiko“, – sakė A. Svitojus. ŽŪR vicepirmininkas Vytautas Buivydas įvardijo, kad nuo 2004 m. Lietuvoje ūkininkų skaičius sumenko 100 tūkstančių. „Kad kaimai nyksta, rodo skaičiai: 2004 m. Lietuvoje buvo 237 tūkst. ūkininkų, 2017 m. – 130 tūkst. Šimtas tūkstančių kažkur dingo. Tai didžiulė problema, ir jei ta tendencija tęsis, bus žlugimas tikrąja to žodžio reikšme“, – teigė V. Buivydas. „ES lėšos skirtos kaimo plėtrai. Mes jau 20 metų plečiame tą kaimą, o jis traukiasi. Kažkas čia negerai. Mokslininkai apskaičiavo, kad nereikės nė 10 metų, jog kaime nebeliktų gyventojų. Nebent miestiečiai atvažiuos vasarą pailsėti“, – sakė LŠŪS pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Vos po vieną gyventoją

Nepriklausomos Lietuvos pirmosios vyriausybės žemės ūkio ministro pavaduotoju dirbęs Antanas Sviderskis palygino Lietuvos ir Lenkijos emigracijos srautų struktūrą. „Kai Lietuvoje atsidarė sienos, iš visų emigrantų 78 proc. buvo kaimo žmonės. Žinome, kad Lenkijoje sovietmečiu žemė nebuvo nusavinta, ji išliko privati, todėl nebuvo ir jokio jos grąžinimo proceso. Ten kaimo žmonės sudarė vos 1,3 proc. visų emigravusiųjų. Galime daryti išvadą, kad žemė yra tas turtas, kuris pririša žmogų prie gimtųjų vietų. Jei leisime stambiesiems žemvaldžiams, kurie nustūmė žmones nuo žemės, toliau klestėti, mūsų vaikai ir anūkai grįžti į Lietuvą nebenorės“, – sakė A. Sviderskis. Kiti lektoriai pateikė statistinių duomenų, kad kai kuriuose Aukštaitijos regionuose viename kvadratiniame kilometre likę vos po vieną gyventoją.

Atskirtis didėja

Tokį Lietuvos kaimo tuštėjimą greičiausiai lėmė vis auganti socialinė ir turtinė šių gyventojų atskirtis. ŽŪR pirmininkas pateikė pavyzdžių, kokias europines išmokas gauna stambiausieji ūkiai ir kokias (geriausiu atveju) – smulkieji. „Lietuva iš ES gauna apie 5 mlrd. Eur. Vadinasi, jei Lietuvoje yra 100 tūkst. ūkininkų, kiekvienam priklausytų po 50 tūkst. Eur.  Kadangi parama Lietuvą pasiekia jau ketvirtą kartą, kiekvienas ūkininkas per tą laiką turėjo gauti iš viso po 200 tūkst. Eur. Jei jūs negavote, kažkas jūsų nepraleido, vadinasi, gavo kažkas kitas. Jei negavo tūkstantis ūkininkų, tai viena bendrovė ar stambus ūkininkas gavo kelis milijonus eurų. Kai gauna vienas, tūkstantis negauna savo paketo, kuris priklauso kiekvienam. Ta atskirtis Lietuvoje viršija ES vidurkį. Dabar 3 procentai ūkių valdo 50 proc. žemės, 1 proc. gauna pusę visų išmokų. Visi kiti gauna tai, kas lieka. Atskirtis didėja, nes kuo daugiau kažkas turi pinigų, tuo daugiau gali jų paimti. Matome, kad vidutinį ūkininką norima užspausti, nors jis turi 50 karvių ir yra potencialus gamintojas. Kai pasižiūri į Lenkiją, ten 50 karvių bandos savininkas už litrą pieno gauna iki 40 ct. Važiuoji į Austriją – ten ūkiai dar mažesni, turi po 20 karvių, bet tai stiprūs ūkiai, gaunantys 40–45 ct už litrą pieno“, – dėstė A. Svitojus.

V. Buivydo manymu, Lietuvoje esama perteklinės kontrolės, tačiau trūksta konsultacijų. „Viena pagrindinių problemų yra ta, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pinigų viena ranka duoda, o kita atima. Ūkininkai bijo dalyvauti programose, nes reikalavimai yra pertekliniai. Sankcijos pritaikomos tokios, kad ūkininkai susimąsto, ar apskritai verta tose programose dalyvauti. Ūkininkai yra įbauginti. Per 2017–2018 metus buvo pritaikyta sankcijų už 8,4 mln. Eur. Tie eurai nepasiliko Lietuvoje, nors buvo skirti jai. NMA turi būti konsultacinio pobūdžio tarnyba, tarnauti ūkininkams, padėti jiems paramą įsisavinti, o ne būti pertekliniais kontrolieriais, kurie atvažiuoja ir nubaudžia“, – tikino ŽŪR vicepirmininkas. LŠŪS pirmininko V. Juodsnukio manymu, užsienio valstybėse yra visiškai kitaip. „Mes niekada Lietuvoje neinvestavome į žmogiškuosius resursus. Tai savo laiku padarė lenkai, vokiečiai, prancūzai. Jie žmones mokė, už rankos vedė į paramą ir taip jiems padėjo. Lietuvoje sukurtas kontroliavimo mechanizmas – NMA, ten dirba apie 800 labai kvalifikuotų specialistų, jie akredituoti Briuselyje ir mus tikrina. O kas mus konsultuoja? Yra konsultavimo tarnyba. Jos vadovas man prisipažino, kad esama 5 tūkst. sutarčių su ūkininkais, juos ir konsultuoja. O kiek Lietuvoje ūkininkų? 126 tūkst. Tai kaip tiems ūkininkams kreiptis paramos, negaunant jokios konsultacijos ir informacijos? Tai savižudybė. Net kvalifikuoti žmonės, baigę aukštuosius mokslus, imdami paramą įkliūva. Kadangi tiek ten tų nereikalingų saugiklių pridėta, kad parama praktiškai negalima pasinaudoti“, – sakė V. Juodsnukis.

Taisyklės – tikslingos

Į diskusiją įsitraukęs vidutinis Kretingos r. ūkininkas Mindaugas Šukys mano, kad parama eilinių ūkininkų nepasiekia ir dėl dar vienos priežasties – dažnai besikeičiančių taisyklių ir per vėlaus jų paviešinimo. „Kyla klausimas, kaip yra su ta parama, jei jos taisyklės kuriamos, bent man taip atrodo, tikslingai. Tarkime, gegužės mėnesį bus šaukimas, o taisyklės išleidžiamos balandžio viduryje. Lieka dvi savaitės, na, daugiausiai mėnuo su tomis taisyklėmis susipažinti. Ir visais laikais, kiek tos taisyklės buvo kuriamos, niekas nežino, kokios jos bus. Tačiau kažkas tai žino, nes iš kur tuos milijonus gauna? Vadinasi, kažkam jos yra sukurtos ir tiesiog kaip ant padėklo padėtos. O tas paprastas žmogelis, jeigu pataikė į tuos kriterijus, reikalavimus – gavo, nepataikė – tečiuožia toliau. Kas, kad pinigėlius už projektą esi sumokėjęs. Kaip žmogus gali pasiruošti savo verslui, jį numatyti, jei paramos taisyklės išeina prieš dvi savaites. O kur dar visokie komerciniai pasiūlymai… Mano galva, taisyklės yra sukurtos tikslingai“, – aiškino Kretingos r. ūkininkas.

Vietoje emigrantų – imigrantai?

Pasak Žemaitijos rajonuose apsilankiusių svečių, Žemės ūkio ministerijos vizija yra labai stambūs ūkiai, žemės ūkio bendrovės, susivienijimai. Ir neva numatyta, kad trūkstant žmonių kaimuose jų bus atsivežta iš kitų šalių, taip mūsų kaimai vėl užsipildys ir gyvenimas vyks toliau. V. Juodsnukis tokias vizijas pavadino anekdotu. Prieš du dešimtmečius Žemės ir miškų ūkio ministerijai vadovavęs Vytautas Knašys susitikime Kretingoje sakė, kad dažnoje užsienio šalyje įsikurti atvykėliui iš kitos šalies būtų beveik neįmanoma. „Kaip rašoma baltojoje knygoje, vietoje išvažiavusių priimsime užsieniečius. Tai siaubas. Kai klausinėji užsienyje, kokios galimybės būtų įsikurti pas juos kaime užsieniečiui, tai, pirma, pasiklaus, ar jis turi žemės, antra, reikės su vietos bendruomene susitarti, ar tave priims... Kalbame, ką daryti, kaip tą valdžia įveikti. Matėme, kaip švietimo darbuotojai užėmė ministeriją ir ten puikiai šeimininkavo. Vadinasi, veikti reikia ryžtingai. Teisingai sakoma: kas kitas, jei ne mes patys, pasirūpins mūsų ateitimi“, – sakė V. Knašys.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas