Pagal ūkišką kalendorių 2016-ieji – žemdirbių parlamento metai

„Ūkininko patarėjo“ žurnalistų ir žinomų agrarininkų piketas prie Žemės ūkio rūmų 1991 m. kovo 27 d., reikalaujant grąžinti pastatą teisėtiems šeimininkams – žemdirbių organizacijoms.

Aptemus Seimo istorinei atminčiai, „Ūkininko patarėjas“ imasi atsakomybės sudaryti bei įgyvendinti istorinių Žemės ūkio rūmų įkūrimo ir atkūrimo sukakčių programas

Lietuvoje laikas matuojamas ne tik pagal vakarietišką Grigaliaus, rytietiškus kinų, Julijaus kalendorius, bet ir pagal savitą Seimo metskaitlį. Nors Tautos istorinės atminties įstatymo projektas tris kartus per ketverius metus grąžintas rengėjams tobulinti ir vis nepatvirtinamas, Seimui tai netrukdo įvairiomis dingstimis suteikti Naujiesiems metams dirbtinio iškilmingumo: sudaryti įvairių minėjimų komisijas, programas ir negailėti valstybės lėšų, kad būtų pasiektas sumanytojų tikslas – atkreiptas visuomenės dėmesys į kokį nors istorijos ar kasdienybės faktą. Parlamentarams nusprendus, Lietuva šiemet minės du asmenis ir reiškinius bei vieną įvykį. Būtų Sveikatos apsaugos ministerijos valia, parlamentas 2016-uosius būtų paskelbęs dar ir „orios senatvės metais“, bet Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas išsigando, kad Lietuvos pensininkai, kuriems tikimybė nuskursti yra 7 proc. didesnė už ES vidurkį, palaikys tokią 2016 metų dekoraciją paprasčiausia patyčia.
Tačiau parlamentarai visiškai ignoravo trečdalį kaime gyvenančios tautos, kuri šiemet minės dvigubą savo atstovybės – Žemės ūkio rūmų – jubiliejų.

Blogi tautos išrinktųjų patarėjai
Nežinia, ką veikė Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius, jeigu nesugebėjo paaiškinti tautos išrinktiesiems, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje įvairūs okupantai ir marodieriai sudegino 1,2 tūkst. kaimų, sunaikino per 15 tūkst. ūkių, daugiau nei 2 tūkst. vienkiemių, beveik 300 dvarų. Iš Lietuvos išginta tūkstančiai arklių, karvių, kiaulių ir avių, iškirsta ir išvežta tūkstančiai hektarų geriausios miško medienos. Išlikusius dvarus daugiausia valdė sulenkėję, atkurtai lietuvių valstybei priešiški elementai. Pirmoji Lietuvos Respublika, norėdama išgyventi, privalėjo atsikratyti nelemto carinės priespaudos palikimo – pasenusios feodalinės žemėnaudos. Tai galima buvo padaryti vieninteliu būdu: išmokius naujakurius – nepriklausomybės kovų savanorius – našiai dirbti žemę, sukūrus laisvųjų lietuvių ūkininkų sluoksnį ir Vakarų Europos šalių pavyzdžiu įsteigus žemdirbių atstovybę – Žemės ūkio tarybą arba rūmus.

Rūmų nariai virto pogrindžio kariais
Žemės ūkio rūmai įkurti prieš 90 metų, 1926 m. gegužės 27-ąją. Steigiamasis Rūmų suvažiavimas vyko Kaune, tuometėje Žemės ūkio ministerijoje (Kęstučio g. 27, dabar formaliai tai Kauno technologijos universiteto nuosavybė, bet jau be iškabų). Jokios, net kukliausios atminimo lentelės apie tą istorinį įvykį ant pastato fasado nėra.
Lietuvą okupavę sovietai Žemės ūkio rūmus uždarė 1940 m. rugpjūčio 25-ąją. Anksčiau už daugelį kitų visuomeninių organizacijų. Ne tuščiai Kremlius bijojo ir nekentė Rūmų. Buvę Rūmų nariai, pažangiausi Lietuvos ūkininkai, 1944–1953 metais išėjo į miškus užmokėti Maskvai švino ugnimi. Ilgiausiai Rytų ir Vidurio Europoje ginklu priešinosi blogio imperijai.

Atkurti irgi reikėjo drąsos
Atgimimo laikais reikėjo atsikratyti sovietų okupacijos paveldo – kolektyvinės žemėnaudos, slopinusios ūkio šeimininko, žemės savininko jausmą. Jį išugdyti galėjo tik Žemės ūkio rūmai. Prieš 25 metus, 1991-ųjų gegužės 25-ąją, surengta istorinė Rūmų atkuriamoji konferencija, patvirtinta organizacijos bendroji programa ir nuostatai, kuriuos parašė „Ūkininko patarėjo“ laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Vytenio Neverdausko pastangomis sudarytas organizacinis komitetas.

Neišmoko antrosios taisyklės
Lietuvos politinis elitas pastaraisiais metais pagaliau vėl įsisąmonino, kokioje pavojingoje geopolitinio tektoninio lūžio vietoje (Europos didžiųjų valstybių interesų kryžkelėje) įsikūrusi Lietuva ir pradėjo skirti daugiau lėšų krašto apsaugai, sutelkė pastangas patikimesnių sąjungininkų paieškai. Tačiau antrosios taisyklės, kad savarankiškai valstybei reikia ne tik galingų ginklų, bet ir stipraus, išvystyto žemės ūkio, Lietuvos valdžia neišmoko.
Todėl „Ūkininko patarėjo“ redakcija visus šiuos metus laikraščio puslapiuose primins visuomenei Žemės ūkio rūmų – pagrindinės žemdirbių ir kaimo gyventojų organizacijos, atstovaujančios bendriesiems visų kaimo žmonių interesams, raidą nuo 1926-ųjų ir svarbą Lietuvos valstybei, kurios ekonomiką jau daug metų pirmyn tempia valdžios dėmesio nelepinami Rūmų nariai – pieno gamintojai, mėsinių gyvulių laikytojai, javų augintojai, sodininkai, daržininkai, kaimo turizmo sodybų šeimininkai.

„Ūkininko patarėjo“ redakcija
Redakcijos archyvo nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.