Paroda Algirdiškyje – veislininkystė kryžkelėje

„Jei Lietuvos žemės ūkis nori išlikti gyvybingas, jis privalo būti matomas“, – ši praėjusį savaitgalį Panevėžio r., Algirdiškyje, UAB „Panevėžio veislininkystė“ parodų bazėje, vykusios veislinių gyvūnų parodos metu Virginijaus Brezgio, mėsinių galvijų augintojo iš Plungės r., ištarta mintis turbūt geriausiai gali atspindėti šio didžiulio renginio idėją ir tikslą. Jau ketvirtą kartą organizuota paroda ir šiemet buvo turininga, gausi ir lietuviškai svetinga. Tačiau gyvenimo realijų ir katastrofiškai krintančių gyvulininkystės produkcijos supirkimo kainų fone šįkart skirta laiko ir rimtai šalies žemės ūkio politikų, veislininkystės specialistų bei ūkininkų diskusijai.

Veislinių gyvūnų parodos metu po Žemės ūkio rūmų „skėčiu“ susibūrusios augintojų organizacijos pristatė 415 eksponatų – visu šimtu daugiau nei pernai. Tad „Panevėžio veislininkystės“ parodų bazės erdvė gyvybingumu pulsavo jau nuo ankstaus penktadienio ryto – vyko paskutinieji pasiruošimo darbai, rinkosi lankytojai, vieni kitų ekspozicijas aktyviai apžiūrinėjo ir aptarinėjo patys dalyviai. O laikrodžiui išmušus vidurdienį žmonių minia plūstelėjo į aikštę, kurioje tradiciškai netrukus pasirodė ir karieta. Šįkart – senovinė pašto, kokią Lietuvoje užauginti žirgai kadaise traukdavo į Peterburgą ar Varšuvą.

Šalies mėsinės galvijininkystės sektoriaus „krikštatėvio“, LSMU Veterinarijos akademijos profesoriaus Česlovo Juknos ir ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko nuomonės sutapo: be nuoseklaus selekcinio darbo konkurencingo ūkio nesukursime.

Karieta į veislininkystės parodos atidarymo ceremoniją atriedėjo garbingiausi svečiai ir organizatoriai: žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas, šių rūmų Veislininkystės komiteto pirmininkas Edvardas Gedgaudas, Arklininkystės komiteto pirmininkas Kęstutis Saikevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža ir narys Jonas Kondrotas, Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM viršininkas Vilius Rekštys, Panevėžio r. savivaldybės mero pavaduotojas Antanas Pocius, pagrindinis renginio rėmėjas UAB „Biovela group“ vadovas Virginijus Kantauskas.

Iš svečių, organizatorių ir eksponatus pristačiusių augintojų organizacijų vadovų rankų netrukus tradiciškai į dangų pakilo būrys baltų balandžių. Šiemet jų aukštą skrydį stebėjo Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virgilijus Urbonavičius, Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Jonas Lingys, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Darius Dzekčiorius, Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas Artūras Stimbirys, Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos vadovė Rūta Šveistienė ir, be abejo, gausus žiūrovų būrys.

Neseniai žemės ūkio ministre tapusi V. Baltraitienė, sveikindama parodos dalyvius, prisipažino nesanti tokia veislininkystės specialistė kaip jos pirmtakas Vigilijus Jukna, tačiau kartu teigė puikiai suprantanti šios šakos svarbą, siekiant svarbiausio tikslo – sukurti tvirtą, konkurencingą nacionalinį žemės ūkį, pajėgų atsilaikyti užklupus nenumatytoms negandoms. Pats renginyje dalyvavęs šiuo metu A. Stulginskio universitete profesoriaus pareigas einantis V. Jukna pasidžiaugė, kad nors lankytojai akivaizdžių pokyčių UAB „Panevėžio veislininkystė“ parodų bazėje šiemet dar ir nemato, investicinio projekto įgyvendinimas vyksta kaip ir planuota – artimoje ateityje bazėje bus sukurtos naujos erdvės ir parodoms, ir gyvulių aukcionams, ir karantinavimui, t.y. modernūs Lietuvos veislinės medžiagos eksporto ir importo „vartai“.

V. Jukna, A. Stančikas, E. Gedgaudas, kiti kalbėtojai ragino parodos dalyvius ir lankytojus žvalgytis, bendrauti, pasidžiaugti kolegų ilgamečio triūso rezultatais, dalytis patirtimi ir drauge rasti laiko produktyvioms diskusijoms.
Norinčiųjų padiskutuoti apie sektoriaus realijas ir perspektyvas išties netrūko – visus atskubėjusius susitikti su žemės ūkio ministre nedidelė UAB „Panevėžio veislininkystė“ salė vos talpino.
V. Baltraitienė šio susitikimo metu pastebėjo, kad neinvestuojant į veislininkystę bei produkcijos kokybę galima pasiekti tik trumpalaikį efektą. Todėl bendram tikslui būtina telkti inovacijas, mokslą, žinias.
„Kaip žinovė negaliu kalbėti. Tačiau puikiai žinau tai, kad Sovietų Sąjungoje Lietuva buvo veislininkystės lyderė. Ir labai norėtųsi, kad tokia taptų ir Europos Sąjungoje. Esame didelės konkurencinės kovos lauke ir suprantame, kad neturėdami aukštos genetinės vartės gyvulių galime likti pačiame dugne. Todėl norėtųsi tęsti V. Juknos, skyrusio itin didelį dėmesį veislininkystės plėtrai, darbus“, – kalbėjo ministrė, kviesdama visus dirbti bendru sutarimu, siekiant konkurencingumo su kitomis valstybėmis, o ne tarpusavyje.

Dėsliųjų vištų veislių puoselėtojo Gedimino Jančausko iš Joniškio r. rankose – prancūziškos galų bresa veislės gaidys, savo spalvomis visiškai atitinkantis… Prancūzijos vėliavą – raudona skiauterė, baltos plunksnos, mėlynos kojos. Prancūzai be patiekalo iš šios veislės gaidžio savo kalėdinio stalo neįsivaizduotų.

ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas E. Gedgaudas buvo nusiteikęs ne taip optimistiškai.
Anot jo, Lietuvoje pieno primilžiai iš karvės yra mažiausi Europoje. O tai akivaizdus įrodymas, kad šalies mastu veislininkystės plėtra arba stovi vietoje, arba eina netinkamu keliu. „Jeigu „krumpliaratis“ būtų sukęsis sklandžiai, šiandien rezultatai būtų kitokie. Žemės ūkio ministerija tarsi bando keisti padėtį, darydama tam tikrus žingsnius, tačiau veislininkystės strategijos ir vizijos, deja, nėra. Ūkininkai yra verslininkai, kurie nori kurti pridėtinę vertę, perimti geriausią pasaulio patirtį ir pažangiausias technologijas. Tad kam kažką naujo išradinėti šalies viduje, juolab kad iki šiol tai rezultatų neatnešė?“ – retoriškai klausė E. Gedgaudas, omenyje turėdamas valstybės išlaikomas veislininkystės įmones.

V. Jukna, oponuodamas E. Gedgaudui, sutiko, kad kai ką galima daryti kitaip, tačiau, eksministro nuomone, augintojų asociacijos nėra tokios stiprios ir pajėgios, kad galėtų perimti atsakomybę už sektorių vien į savo rankas. „Šiuo atveju įžvelgiu ir spekuliacijų gauti kuo daugiau pinigų, prisiimant kuo mažiau įsipareigojimų. Tačiau tokiu „arkliuku“ veislininkystėje toli nenuvažiuosi. Todėl reikia rasti balansą. Ar yra normalu, kad 18 tūkst. karvių yra įrašyta į kelių asociacijų kilmės knygas? Tikrai ne. Nors girdžiu aktyviai reiškiamą ir priešingą nuomonę. Gali susidaryti įspūdis, kad šalyje 30 proc. karvių veršiuojasi „iš oro“, nes įrašų apie bulius kilmės knygose nėra“, – vardijo problemas V. Jukna.

Tačiau Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas J. Lingys priekaištus atrėmė teigdamas, kad pirmiausia valstybei reikia turėti pieno ūkio strategiją, nes, kol ūkininkas neturės stabilių pajamų, veislininkystės reikalai nepajudės. „Apie kokią veislininkystės pažangą galime kalbėti, jei šiandien ūkininkai vaikšto aplink geriausius savo gyvulius, ketindami juos pjauti dėl katastrofiškai kritusių pieno supirkimo kainų? Gal reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad per dešimtmetį paseno ŽŪM išleisti įsakymai, reglamentuojantys gyvulių įrašymo į kilmės knygas tvarką? Tegu specialistai nustato, kokiu būdu išspręsti šią problemą ir asociacijoms aiškiai pasidalyti gyvulius“, – kalbėjo Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas.

Jo mintims pritarė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vardu kalbėjęs „Ginkūnų agrofirmos“ vadovas Arūnas Grubliauskas. „Kai tik rinkose situacija įsitempia, Lietuvoje žemės ūkis „guldomas ant menčių“. Vokietijoje mūsų klausimo, kaip jie išgyvena krizes, ūkininkai net nesupranta, nes jų šalyje pieno supirkimo kainos svyruoja 5 proc. ribose, mat perdirbėjai prisiima dalį rizikos sau. O Lietuvoje visi sunkumai gula vien ant žemdirbio pečių. Logiškai mąstant, kuo daugiau gyvulininkystės sektorius pagamina produkcijos, tuo turėtų būti didesnis pelnas. Bet štai perdirbėjai tvirtina, kad 1400 t per dieną Lietuvoje primelžiama perteklinio pieno. Tai akivaizdus įrodymas, kad perdirbėjai nepajėgūs nei perdirbti, nei parduoti. Akivaizdu ir tai, kad šalyje nėra valstybinės ilgalaikės gyvulininkystės sektoriaus strategijos“, – rėžė A. Grubliauskas.

Taip atrodė pilkaplunksnių plikakaklių veislės vištos, kurias pristatė veisėja iš Labanoro Jūratė Kiauleikienė.

Kylantį salėje šurmulį ir reiškiamus priekaištus diplomatiškai pristabdė V. Baltraitienė ir A. Stančikas. Ministrė pažadėjo visą lapkričio mėnesį skirti dalykiniams susitikimams su augintojų asociacijų atstovais, ragino drauge ieškoti išeičių, galbūt patiems ūkininkams steigti perdirbimo cechelius, pasinaudojant naujojo ES finansinio laikotarpio parama.
Ir ministrė, ir ŽŪR pirmininkas visus kvietė dalykinius reikalus trumpam atidėti į šalį, o parodos metu tiesiog pasidžiaugti bendros šventės įspūdžiais. O šių įspūdžių išties niekam neturėjo pritrūkti. Norint vien apžiūrėti visą parodos ekspoziciją reikėjo skirti bent pusdienį laiko.

Antra tiek – parodomosioms programoms, pramogoms, bendravimui.
Suinteresuotieji verslo plėtra, gamybos rodiklių didinimu būriavosi pieninių veislių galvijų sektoriuje, kuriame buvo demonstruojama beveik 70 telyčių ir karvių. Žmonės itin aktyviai traukė į mėsinių veislių galvijų fermą, kurioje egzotiška savo išvaizda stebino per 20 įvairių veislių eksponatų. Lankytojų laukė ir kailinių žvėrelių, avių, paukščių ekspozicijos, o besidominčiųjų gyvuoju tautiniu paveldu – Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos narių pristatyti eksponatai – vištinės žąsys, telyčaitės, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys ir ypatingas simpatijas pelniusi lietuviškų skalikų veislės kalė Seklė. Mažųjų lankytojų dėmesį, be abejo, labiausiai traukė nematytos alpakos, dekoratyviniai triušiai, Lietuvos mažųjų žirgų asociacijos demonstruojami poniai.

Gausių lankytojų plojimų sulaukė ir Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimo biuro kinologų ir jų augintinių – tarnybinių šunų – parodomoji programa. Sumanūs vokiečių aviganiai ieškojo „narkotikų“, sulaikė „nusikaltėlį“.
Parodos lankytojai turėjo progą betarpiškai pabendrauti su savo paviljonus įkūrusių gyvūnų augintojų organizacijų, įvairių valstybinių institucijų, žemės ūkio mokyklų atstovais, žemės ūkio technikos bei gyvulininkystei skirtos produkcijos pardavėjais.

Maniežas, kuriame iš Danijos atvykę specialistai vertino mėsinius galvijus, sulaukė didesnio lankytojų dėmesio nei tikėtasi.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija dar gerokai prieš veislinių gyvūnų parodą kėlė idėją, kad vis dėlto ją reikėtų orientuoti ne į plačiąją visuomenę, bet skirti profesionalams, kviestis užsienyje pripažintus ekspertus, organizuoti gyvulių vertinimą, nes tokiu atveju augintojai iš dalyvavimo parodoje galėtų pajusti apčiuopiamą naudą – gerai įvertinto gyvulio ir jo palikuonių kaina rinkoje neabejotinai išaugtų. Šios savo idėjos LMGAGA neatsisakė. Ir maniežas, kuriame iš Danijos atvykę specialistai vertino mėsinius galvijus, tuo metu buvo tapęs kone visos parodos traukos centru.

Prie šio maniežo „Ūkininko patarėjo“ kalbintas Širvintų r. ūkininkas Arūnas Martinėlis – visų keturių veislininkystės parodų Algirdiškyje dalyvis. Mėsinių hailendų augintojas pasakojo, kad įvertinto ir sertifikuoto jo ūkyje išauginto buliuko kaina rinkoje – apie 6 tūkst. Lt. Ir paklausos jiems netrūksta. „Be abejo, gaila, kad Lietuvoje nevyksta galvijų aukcionai. Nes jų metu, tikėtina, kaina dar labiau padidėtų“, – kalbėjo A. Martinėlis.

Taigi veislinių gyvūnų paroda Algirdiškyje šiemet ne tik įvyko, bet ir pavyko. Joje tikrai neturėjo trūkti progų naujiems įspūdžiams, naujoms dalykinėms pažintims, diskusijoms. Pristigta, ko gero, vienintelio dalyko – didesnio dėmesio žemdirbių renginiui viešojoje erdvėje. Tiek prieš jį, tiek ir po jo. Tą patvirtino ir iš Telšių r. į Algirdiškį atvykę ūkininkai Elvyra ir Stasys Domarkai, teigę, kad jei ne informacija „Ūkininko patarėjuje“, apie parodą būtų nė nesužinoję.

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UPPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.