Pasaulyje pripažinta fotografė kurs pabėgėlių portretus

Įvertinimas . Akrilu tapytas portretas „Petras“ įvertintas prestižiškiausiame pasauliniame portretų konkurse „BP Portrait Award“. Jo herojus – iškamšų meistras Petras, namuose įkūręs nedidelį paties darytų iškamšų muziejų. Šiuo metu jis gyvena tėvų statytame vienkiemyje. (Jorge‘o Herreros nuotrauka)

Šiaulių krašto menininkė grafikė Laura Guokė užsienyje jau yra surengusi bemaž dvi dešimtis personalinių parodų, tačiau šios vasaros žinia iš Londono – ypatinga. Laura tapo prestižiškiausio pasaulyje portretų konkurso „BP Portrait Award 2016“, į kurį buvo atrinkta iš 2 577 menininkų, laureate. Pripažinimą atnešė portretas „Petras“ iš ciklo „Lietuvos kaime“, už kurį Laura gavo ir ypatingą prizą: kūrybinę kelionę į pabėgėlių stovyklą Graikijoje, ten kurs sirų ir jiems padedančių savanorių portretus. Tačiau pasakojimą apie save Laura pradeda nuo ankstesnių laikų.

Nors gimiau Kaune, kauniete nesivadinu. Esu šiaulietė. Šiauliuose dirbu, o gyvenu senelių sodyboje nedideliame Pavartyčių kaime, Šeduvos pašonėje. Čia įsikūriau prieš šešerius metus. Šviesios atminties močiutė labai nenorėjo svetimiems parduoti savo namų, juos paliko man. Sodyba – ypatinga. Seną rąstinį namą senelis pervežė iš vienkiemio Paežeriuose, kuriuose ne vienus metus gyveno. Prasidėjus melioracijai, viskas buvo sunaikinta: senelių, stambių ūkininkų, sodas, statiniai. Negailestingai kaimą išdraskė ir iškėlė.

Be galo gera turėti savo kiemą Pas senelius mėgau svečiuotis vasaromis, todėl negaliu sakyti, kad esu asfalto vaikas. Atsikrausčiusi į kaimą kelerius metus pati auginau ožkas, dabar – paukščius. Gyvenimu kaime be galo džiaugiuosi. Labai vertinu ramybę, gryną orą, galimybę išeiti į už poros kilometrų esantį mišką pasivaikščioti. Gamtoje labiausiai pailsiu nuo visų darbų, net nepajuntu, kaip mintys praskaidrėja, atlėgsta įtampa. Mieste likti nenorėjau. Nuomonė, kad mieste didesnės galimybės, tėra mitas. Visai nesvarbu, kur gyveni. Svarbiausia, ką tu darai. Jei dirbi iš širdies, tave pastebi, įvertina. Jeigu gerai, profesionaliai, kūrybiškai, su begaliniu atsidavimu atlieki savo darbus, nori ir turi ką pasakyti, jie gali atsidurti ne tik Lietuvos, bet ir Europos sostinėse. Atrodo neįtikėtina, bet mano darbą išskyrė iš bemaž trijų tūkstančių. Gyvendama Vilniuje ar Kaune, galbūt nebūčiau tiek pasiekusi. Mieste, bute sunkiau gyventi, nes stokojama erdvės. Menininkams jos labai reikia: turi pasidėti įrankius, kuriamus ir baigtus darbus. Be galo gera turėti savo kiemą. Pavartyčiuose žmonės mane mielai priėmė. Vos apsigyvenusi buvau pakviesta surengti prisistatymą ir parodą. Naujas atvykęs žmogus, dar menininkas, atrodo labai įdomus. Vėliau pamačiau, kad kaimo gyventojai dažnai keičiasi: senieji miršta, jų sodybas artimieji iš karto parduoda. Į kaimą ateina žmonių iš Šeduvos, Šiaulių. Įsikuria ir užsisklendžia savo gyvenimuose.

Nesuabejojau savo pasirinkimu Mano tėvai su menu visiškai nesusiję. Mama užsiėmė komercine fotografija. Senelis iš mamos pusės buvo dailidė. Labiausiai mane skatino mama, ji tikėjo, kad galiu daug nuveikti ir pasiekti. Niekuomet nestabdė, nors ir žinojo, jog tai ne itin pelninga ir prestižinė specialybė. Tačiau labai artima širdžiai. Menas mane traukė nuo pat vaikystės. Būdama trejų metų, laimėjau kažkokį (jau nebepamenu) konkursą Prancūzijoje. Kiek ūgtelėjusi lankiau dailės mokyklą, smuiko pamokas. Vėliau rinkausi tarp piešimo ir muzikos. Apsistojau ties daile. Muzikai nebeliko laiko, be to, maniau, jog muzikantas atlieka ne savo kūrinius. Dailėje pats esi kūrėjas – nuo pradžios iki galutinio rezultato. Tai man kur kas priimtiniau. Net trumpam nesuabejojau savo pasirinkimu. Baigusi vidurinę mokyklą, su didžiausiu užsidegimu lankiau paruošiamuosius kursus į Dailės akademiją. Susipažinau su fantastiškais pedagogais. Piešimo mokė tuometis dekanas doc. Raimondas Žiupka, kompozicijos – doc. dr. Arūnas Gelūnas, a. a. Alfonsas Vilpišauskas. Tie dveji paruošiamieji metai buvo itin intensyvūs ir naudingi, įdomūs. Gavau visus pagrindus, kuriuos turėtų turėti kiekvienas, siekiantis tapti menininku. Dar studijuodama antrame kurse pradėjau dirbti. Už mokslą mokėti nereikėjo, nes mokiausi geriausiais pažymiais, grupėje visada buvau pirma, į akademiją įstojau aukštais balais. Pinigų reikėjo priemonėms. Vienoje kūrybinių darbų peržiūroje dalyvavo Kauno dramos teatro direktorė. Jai patiko mano kurti plakatai, skrajutės spektakliams, tad pakvietė prisidėti prie kolektyvo. Vėliau dirbau grafikos dizainere reklamos agentūroje.

Įvertinimas neatėjo per vieną dieną Jį lėmė juodas darbas, darbštumas ir užsispyrimas. Surengiau daug projektų mūsų šalyje ir užsienyje. Gaila, bet tenka pripažinti, kad ne visada viskas vyksta sąžiningai. Kaip ir visose srityse, taip ir mene egzistuoja pažintys, susitarimai, draugystės. Labai išsiskyrė Londono atvejis – portretų konkursas „ BP Portrait Award“. Nusiuntusi darbus ir praėjusi keletą atrankos etapų, dar turėjau vykti pokalbio. Šis interviu buvo vienas įsimintiniausių mano profesiniame kelyje. Komisija, kurią sudarė ankstesnių konkursų laimėtojai, Nacionalinės portretų galerijos kuratoriai, kultūros darbuotojai, buvo labai maloni, kalbėjome tik apie kūrybą, projektą, ateities lūkesčius ir planus, kaip įgyvendinsiu savo sumanymus ir darbus. Viso Nacionalinės portretų galerijos personalo požiūris į menininką maloniai stebino. Daug kas galėtų pasimokyti atsakingumo, punktualumo ir dalykinio bendravimo etiketo. Itin susidomėta darbų atlikimo technika. Mano fluorescenciniais dažais sukurtų portretų drobėje iš karto nesimato. Dėl naudojamo specialaus programuojamo apšvietimo ir unikalios darbų atlikimo technikos jie išryškėja pamažu. Iš pradžių žiūrovams matoma tik visiškai balta drobė, vėliau, po truputį ryškėjant portretui, darbo fonas tampa juodas ir susilieja su užtamsinta ekspozicine erdve. Po keleto minučių portretas vėl pradeda nykti – lieka tuščia balta drobė. Šių portretų kūrimo būdas ir ekspozicinis sprendimas ne tik užsimena apie tuštėjančius kaimus – tai ir gyvenimo dualumo metafora, simbolizuojanti pastovius gimimo ir mirties ciklus. Man portretas – galimybė įamžinti konkretų žmogų, per matomą pavidalą gilintis į tai, kas nematoma. Portretai yra tikrų tikriausios sielų talpyklos. Vienam portretui sukurti skiriu 2–3 mėnesius. Beveik kasdien bent 8 valandas dirbu visiškoje tamsoje, šviečiant specialioms lempoms. Tą laiką būnu įsimylėjusi kiekvieną iš portretuojamųjų.

L. Guokė. Erikas (drobė, tamsoje švytintys dažai), 2015. Kęstas (drobė, tamsoje švytintys dažai), 2015.

Gyvenimas – didžiausias įkvėpėjas Kūryboje nuo pat pradžios didžiausią dėmesį skiriu žmogui. Visi kūriniai atspindi egzistencinę problematiką. Kalbu apie gyvenimą, mūsų trapumą. Šios temos buvo ir tebėra svarbios, aktualios, tik iš pradžių buvo daugiau savistabos, problemas analizuodavau per save, per autoportretą. Pastaruosius dvejus metus siekiu parodyti ir atspindėti kitokį kaimą, pozityvų ir gražų, ten gyvenančiųjų asmenybes. Kurdama paveikslų ciklą „Lietuvos kaimas“ sutikau pačių įvairiausių žmonių. Nykstančiose sodybose gyvena, kaip menotyrininkė Danguolė Ruškienė apibūdino, „nematomi“ žmonės. Jų dienos užpildytos buitiniais rūpesčiais ir darbais, gelbstinčiais nuo visiško sunykimo. Tai ne tik senukai, laukiantys iš užsienio sugrįžtančių vaikų, tai ir jauni žmonės, kuriais niekas nesidomi, bet kurie domisi visais. Jie siekia būti šiuolaikiški ir aktualūs, dažniausiai aklai kopijuoja nepažįstamų kraštų papročius ir bando juos adaptuoti čionykštėje buityje. Kartais tokios užmačios atrodo apgailėtinai, kartais komiškai, o kartais – tragiškai. Gyvenimas – pats didžiausias įkvėpėjas, specialiai nereikia ieškoti mūzų, laukti, kol jos nutūps ant peties. Kūrybą, temas lemia kasdien, kasmet gaunama patirtis. Ji mūsų visų panaši: skaudūs išgyvenimai, artimų žmonių praradimai, ligos. Šis bagažas daro didelę įtaką darbams, jų pateikimui, požiūriui į kūrybą. Jai keliu itin didelius reikalavimus: kiek tuo metu sugebu, stengiuosi kuo geriau viską padaryti. Galbūt po metų, dvejų raiška pasikeis, patobulėsiu, neišvengiamai pasikeis ir darbai.

Dirbu tam, kad įveikčiau baimes Dėstytojas studentui gali padėti pasiekti, ko jis nori. To aš troškau, kai mokiausi, tą galimybę noriu suteikti ir savo studentams. Labai svarbu neversti jauno žmogaus daryti taip, kaip tu pats darai, matyti tavo akimis. Primetimas niveliuoja ir neleidžia atsiskleisti. Dirbdama aukštojoje mokykloje labai dažnai susiduriu su baime, bijomasi, ką kiti pagalvos ir kaip vertins. Prisimenu vieną merginą, kuri fantastiškai dirbo, gebėjo daug ką pasakyti, turėjo daryti parodą, bet lemiamu metu sustojo. Klausiau, kodėl taip pasielgė. Atsakė, kad dėl visko kalta baimė, išsigando, ką pasakys profesoriai. Noriu, kad baimių jaunas žmogus turėtų kuo mažiau, drąsiai ir užtikrintai rodytų savo darbus ir būtų kuo individualesnis. Pati baimių taip pat turiu, tačiau dirbu tam, kad jas įveikčiau, perlipčiau per save. Rugsėjį vykstu į pabėgėlių stovyklą Graikijoje, kursiu pabėgėlių iš Sirijos ir jiems padedančių savanorių didelio formato portretus. Jau dabar bijau, ar pavyks surasti ryšį su jais. Juk nemoku arabų kalbos, tik kelias frazes, o pabėgėliai ne visi moka angliškai. Dauguma jų jau pavargę nuo dėmesio, kai kurie stovyklose įstrigę keturis mėnesius be aiškių prognozių. Be to, menininkų, atvykusių į stovyklą, buvo nemažai, todėl yra neigiamo nusiteikimo ir atšiauraus priėmimo grėsmė. Reikės laiko ir kantrybės norint užmegzti ryšį. Tikiuosi, viskas pavyks. Kritikos nebijau. Man svarbi tik autoritetų nuomonė. Gerai suprantu – visiems neįmanoma įtikti. Nėra menininkų, kuriuos visi vertina ir supranta, priima ir nuolat liaupsina. Tai neįmanoma ir to nesiekiu – būtų pernelyg naivu ir juokinga.

Jurga Sajenkienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.