Pieno ūkininkas spinduliuoja naujomis idėjomis: imsis vertikalaus žolinių pašarų auginimo

Šeimos ūkis

Anne, Wouteris, Fokke ir Ceesas Slobai kartu valdo pieno ūkį ir sūrinę Giessenburge, Pietų Olandijoje. Jie turi 93 hektarus žemės ir 180 melžiamų karvių. Iš bandos per metus gaunama 2 milijonai kilogramų pieno, kuris yra 4,55 proc. riebumo ir 3,50 proc. baltymingumo. Sūrinė per metus pagamina 900 000 kilogramų sūrio. Įmonėje dirba apie 35 žmonės: du pieno ūkyje, likusieji – sūrinėje.

W. Slobo gyvenimo draugė ukrainietė Iryna Hryhorieva paskatino ūkininką užsiregistruoti į „Dutch Dairy Challenge“ konkursą, kuriame jis ir laimėjo vadinamąjį „pieno iššūkį“. Pora rengiasi tuoktis, netrukus prie įmonės prisijungs ir Slobo sūnėnas Gerritas. Tai reiškia, kad ateities karta yra pasirengusi tęsti šeimos verslą, rašo nieuweoogst.nl.

Viską apskaičiavo

Šimtą dienų trukusio Olandijos „pieno iššūkio“ proceso metu iškilę kritiniai klausimai dar labiau paskatino W. Slobą nuodugniai įvertinti savo idėją ir išsiaiškinti, ar vertikalus žolių auginimo ūkis gali pasiteisinti. Atsakymas buvo teigiamas. Būtent dėl ​​atliktų kruopščių skaičiavimų W. Slobui pavyko laimėti vertinimo komisijos prizą. Žiuri narė Marije Klever net pavadino tai ypatingu „žemės pasidalijimo ir tausojimo“ pavyzdžiu.

„Žinoma, vertikalus ūkis yra brangi žolės auginimo technologija. Be to, mes esame durpingoje dirvoje. Niekas čia neauga taip gerai kaip žolė. Pieno ūkininkui tikrai reikia pakeisti mąstyseną. Reikia kitokio požiūrio į viską“, – sako W. Slobas.

„Ištisus metus galime imituoti tobulos auginimo dienos sąlygas, pavyzdžiui, gegužės dieną arba dar geresnes. Idealią balandžio ar gegužės dieną hektare gali užaugti 200 kilogramų žolės, o vertikalaus ūkininkavimo metodu tai galima pasiekti 365 dienas per metus. Štai apie ką mes kalbame“, – komentavo ūkininkas.

Norėdamas suvokti derliaus perspektyvą, W. Slobas peržvelgė žinomus salotų rodiklius: „Tai taip pat lapinis augalas, kaip ir žolė. Vertikalioje ūkininkavimo sistemoje galima tikėtis dvidešimt kartų didesnio derliaus iš kvadratinio metro.“

„Vertikalus ūkininkavimas taip pat turi privalumų, kuriems galima nustatyti kainą“, – tęsia W. Slobas. – „Pavyzdžiui, pievose atsiranda daugiau vietos biologinei įvairovei. Pienas tampa sveikesnis, nes vertikaliame ūkyje galima gerai kontroliuoti žolės kokybę. Pavasarinė žolė ištisus metus. Be to, sumažėja metano išmetimas.“

Kitas pajamų šaltinis

„Nenorime būti priklausomi nuo subsidijų. Ūkininkai turi turėti gerą pajamų modelį“, – akcentuoja pienininkas.

Pinigų iš tikrųjų atsirado tik tada, kai W. Slobas suprato, kad pienininkystės ūkio veiklą galima derinti su kita žemės ūkio veikla: „Iš pradžių galvojau apie vaisius. Bet tai nėra geriausias derinys su pieniniais galvijais. Ir tuomet atradau graikinius riešutus. Tai užbaigia visą ciklą bei sukuria naują pajamų šaltinį.“

Vyresnioji karta – Wouterio Slobo tėvas ir dėdės – iš pradžių į tokį kūrybišką ūkininkavimą žvelgė gana kritiškai, tačiau dabar jau mato naudą. „Dabar jie taip pat supranta, kad kartais reikia ieškoti naujovių. Jie patys tai darydavo anksčiau. Pavyzdžiui, mano dėdė Ceesas pradėjo gaminti sūrį 1983 m. Tai buvo didelis žingsnis“, – sako W. Slobas.

W. Slobas sūrinę daugiausia valdo su savo dėde prityrusiu sūrininku Ceesu. Kasmet pagaminama 900 000 kilogramų sūrio, dažnai išskirtinių skonių, pavyzdžiui, triufelių ir pesto su kedro riešutais. Šie sūriai per didmenininkus pasiekia daugelį Nyderlandų vietų.

Devintajame dešimtmetyje sūrio gamybai keliaudavo tik dalis pieno, o dabar – visas ūkyje primelžiamas pienas. Be to, siūrių gamybai kasmet iš kitų ūkių superkama 6 milijonai kilogramų pieno. Įmonėje dirba 35 žmonės.

Naujausia ūkio inovacija – įsigyti keturi melžimo robotai. Jie dirba nuo gegužės pabaigos. 

Pienininkui patinka valdyti ūkį remiantis konkrečiais duomenimis. Sūrių gamyboje tai neišvengiama. Melžimo robotai taip pat teikia visokių vertingų duomenų. Tai kur kas geriau nei vadovautis nuojauta. 

Nauji iššūkiai

W. Slobui laimėjus Olandijos pieno iššūkį, tikrasis darbas tik prasideda. Jis nori pradėti nuo 6 kvadratinių metrų vertikalaus ūkio bandymų. Po to sektų 50 kvadratinių metrų etapas, o vėliau – 100 kvadratinių metrų etapas. Visiems etapams jis planuoja skirti metus. Ūkininkais pasiryžęs daug nuveikti pats, bet taip pat įtraukti tyrėjus ir įmones.

„Ieškosime geriausio recepto, kad žolė būtų aukščiausios kokybės. Tačiau galima orientuotis ir į kitus kokybės aspektus: skonį, metano išmetimą ir pieno gamybą“, – aiškina verslininkas. – „Vertikaliajame ūkyje taip pat norime panaudoti skystąją mėšlo frakciją. Tame yra milžiniškas potencialas. Įsivaizduokite, kad ateityje visuose Nyderlandų šiltnamiuose taip pat būtų galima naudoti skystąją karvių mėšlo frakciją. O tirštoji frakcija, kurioje gausu organinių medžiagų, gali būti naudojama dirvožemiui gerinti.“

W. Slobo pieno ūkis ateityje taip pat planuoja mėšlo fermentacijos gamyklą. Surinktas CO2 dujas galima būtų panaudoti vertikaliajame ūkyje. 

Novatorius ūkininikas svarsto, kad turėdamas 1 hektarą vertikalaus ūkio, galėtų 20 hektarų pievų užsodinti graikiniais riešutmedžiais, gal ir migdolais. Jie tiktų sūrių gamybai, pvz., veganiškam sūriui.

Pienininkas turi ir dar įdomesnių idėjų: „Galvoju apie agrarinę miškininkystę, arba miško ganyklą, kai pievoje sodinami medžiai, tarp kurių galėtų ganytis karvės. Galime padaryti pievas daugiafunkcines, pritaikydami jas tiek gamtai, tiek poilsiui.“

Verslininkas į galimybes žvelgia iš verslo ir komercinės perspektyvos, tačiau mato ir kitas vertybes – naudą gamtai, bioįvairovei.

Parengė Ričardas Čekutis