Penktadienis su maestro Donatu Katkumi

Repeticijų privilegija. Geriausias dirigento metodas – uždegti orkestrą muzika. Kai tiksliai sakai, kaip reikia sugroti, orkestrantai pajunta entuziaz­mą. Jei nuobodžiai verti kartoti, tai slopina. Reikia žadinti kūrybingumą. Kartais turi atlikti daug nuobodaus darbo, jau po pusvalandžio visi žvilgčioja į laikrodžius. O būna, kad atvarai pusantros valandos be atokvėpio, laikas ištirpsta. Kai atsiranda idėja, pabunda noras ją įkūnyti. Grojimas yra savotiškas dalykas: groji kitiems, bet ir sau suteiki didžiulį malonumą. Šis neišpasakytas malonumas yra repeticijų privilegija.
Interpretacija. Kadangi esame municipalinis orkestras, grojame įvairų muzikinį skonį turintiems žmonėms. Atliekame sudėtingą šiuolaikinę muziką. Daug žmonių gėrisi, paskęsta svajose klausydamiesi romantinės muzikos, todėl grojame Čaikovskį, Dvoržaką, Grygą. Kita sritis – baroko muzika, klasicizmas: Mocartas, Haidnas, Bethovenas, Bachas, Vivaldis. Jų kūrinius stengiamės groti autentiškai – interp­retuoti taip, kaip juos interpretuodavo anais laikais. Muzika lengvai paklūsta visokioms interpretacijoms. Bet jei Vivaldį groji kaip Čaikovskį, tai geriau groti Čaikovskį, o ne Vivaldį. Privalu atskleisti tikrąjį muzikos grožį.
Šeši viename. Mūsų orkestras groja daug lietuvių kompozitorių moterų kūrinių. Raminta Šerkšnytė, Onutė Narbutaitė, Justė Janulytė – jos labai talentingos. Jau dvidešimt metų kasmet grojame jaunų kompozitorių, bakalaurantų, kūrinius. Mes atliekame daug popso. Galime visą koncertą groti vien tango ar regtaimą. Esame parengę bent dvi Amerikos kino filmų muzikos programas. Be to, grojame su daug solistų: išties nemažai bendradarbiavome su šviesios atminties Stasiu Povilaičiu, parengėme programą su bardais, „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose grojome su aktoriais. Ir, žinoma, nevengiame džiazo. Esame, ko gero, vienintelis Europos kamerinis orkestras, pakviestas į Berlyno džiazo festivalį. Daug džiazuojame su saksofonininku, klarnetininku Petru Vyšniausku, koncertavome su britu Julianu Jozephu. Galiu pasakyti, kad vienas mūsų orkestras atstoja šešis. Grojam, ką norim, ir stengiamės tai daryti stilingai.
Juokdario pozicija. Kodėl mums sekasi popsinti? Todėl, kad esu juokdarys – atsistoju ir plepu. Kartais nusišneku, nes niekada nekalbu pasiruošęs – užmirštu. Vyksta Rotušėje tarptautinis psichiatrų kongresas, pub­lika labai solidi. Pasakoju, kad pats turiu ryšių su psichiatrija. Nueinu kartą pas psichiatrą ir sakau: „Daktare, jaučiuosi Napoleonas.“ O gydytojas ir sako atsainiai: „Dar vienas karvedys atėjo…“ Prieštarauju: „Aš ne karvedys, aš – tortas.“ Publikai labai patiko. Truputėlį perspaudžiu – humoras, juokas atpalaiduoja žmones. Iš tiesų tam, ką mes su orkestru darome, reikia milžiniško susikaupimo.
Identitetas. Grojame nuosek­liai, kasmet darom tokius nusikalstamus darbus. Atlikome visus Osvaldo Balakausko, Broniaus Vaidučio-Kutavičiaus, Antano Rekašiaus, Felikso Bajoro, Onutės Narbutaitės kūrinius kameriniam orkestrui. Yra daug šiuolaikinės muzikos, sukurtos talentingų žmonių, ją reikia propaguoti. Tai – mūsų kultūra, mūsų identitetas. Ir jis nėra XIX amžiaus etnografija. Mūsų identitetas – tai, ką kuriame šiandien, kas pateisina mus kaip bendruomenę.
Kūrybingumas. Mano sūnaus Mykolo roko grupė pavadinta „The Station“, todėl baras „Peronas“ buvo ideali vieta jai debiutuoti. Roko stilistika visuotinai pripažįstama, yra svarbi kultūros dalis. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnus tuo užsiima. Jis rašo puikius eilėraščius, muziką sugalvoja, dainuoja ir dar grupę turi! Gražu, kai žmogus peržengia tam tikrus rėmus. Kūryba yra būdas išreikšti save. Man tokie dalykai labai patinka.
Svarbiausia šventė. Taip, esu dirigavęs ir baikeriams, ir traktoriams. Liepiau, kad karjere išstatytų traktorius su pakeliamais valytuvais. Prisakiau, kad visi vairuotojai būtų su uniformomis. Išsirikiavo, aš suplojau, vairuotojai sulipo į kabinas. Mostelėjau, traktoriai užburzgė. Kulminacija buvo, kai visi traktoriai pariaumojo, o ponios, kurios stovėjo, paplojo. Sakyčiau, čia buvo tam tikra potekstė… Bet labiausiai norėjau švęsti Vilniaus ir kelionių globėjo Šv. Kristoforo dieną. Įrodinėjau savivaldybės klerkams, kad liepos 25 dieną, kada minima Šv. Kristoforo diena, reikėtų rengti Vilniaus šventę. Bet ne, sugalvojo miesto šventę rengti rudenį, per lygiadienį… Miestas turi minėti globėjo dieną. Aš tyčia švenčiu būtent liepą. Susitariau su lakūnu Jurgiu Kairiu. Įsidėjo jis į lėktuvą radiją, mes apačioje grojom, o jis skrido pagal mūsų grojamą muziką ir šoko ore. Buvo nuostabus koncertas.
Būties emocijos. Penktadienį atsigulu, o pirmadienį atsikeliu. Netikit? Neturiu laiko pomėgiams. Esu parengęs pedagoginius kursus apie muzikos semiotiką, savarankiškumą atliekant muziką, atlikimo istoriją ir muzikinės interpretacijos teoriją. Išleistas papildomas mano knygos „Muzikos atlikimas: istorija, teorijos, stiliai, interpretacijos“ tiražas. Šiemet išėjo mano, kaip muzikologo, rašytų straipsnių rinkinys „Apie muzikos būtį“. Kai diriguoju, ilsiuosi nuo rašymo. Kai rašau, ilsiuosi nuo dirigavimo. Po teisybei, turiu vieną pomėgį: nuolatos skaitau – taip ir atsigaunu. Mano knygos – filosofija ir psichologija. Netgi studijavau psichologiją, bet reikėjo tapti muzikantu. Esu paskelbęs straipsnių apie emocijas, išreiškiamas muzika. Dabar baigiu skaityti Skaidros Trilupaitytės knygą apie kūrybingumo galią. Atostogos? Mūsų orkestras atostogauja rugpjūčio mėnesį, nebent išvykstame gastrolių į užsienį ir atostogos subyra. Esu Kristupo vasaros festivalio meno vadovas, todėl liepą jame dalyvaujame.

Kalbėjosi Solveiga POTAPOVIENĖ