Pieną išvežame svetur, o sūrius parsivežame atgal

Daugelio Lietuvos miestų pirkėjai nemokamai vežami į Lenkijos prekybos centrus, iš kur parsiveža pigesnių ne tik lenkiškų, bet ir lietuviškų produktų.

Pienas vadinamas baltąja Lietuvos nafta. Tačiau mes nesame arabų šeichai – ką turime geriausio, atiduodame kaimynams: išvežame pieno žaliavą, parduodame produktyvių karvių bandas. Kam tas rūpestis – nuvažiavai į Suvalkus ir prisipirkai pusę metų negendančio geriamojo pieno, sūrių, sūrelių, jogurtų, varškės desertų.
„Kaimyninės Lenkijos pieno perdirbimo bendrovėms parduodame iki 50 proc. savo kooperatyvo surinktos pieno žaliavos“, – sako žemės ūkio kooperatyvo „Senoji kryžkelė“ vadovas Arvydas Jurgelaitis. Vilkaviškio ir Šakių rajonuose veikiantis kooperatyvas turi 350 pieno tiekėjų, savo ūkiuose laikančių ir vieną, ir pusšimtį karvių. Pasak A. Jurgelaičio, žaliavos pirkėjo pasirinkimą lemia kaina. Kaimynai, reaguodami į pasaulio rinkos pokyčius, ją pakelia anksčiau nei vietos verslininkai. Gamybos kaštus kooperatyvui mažina tai, jog Lenkijos pieninės atsiunčia savo transportą.

Pasirinkimą lemia kaina
Dėl šiųmečių stichinių liūčių Lietuvoje ėmė populiarėti gyvulininkystė, Suvalkijos žemdirbiai plečia savo pieno ūkius, jungiasi prie „Senosios kryžkelės“ kooperatyvo.
„Mūsų kooperatyvo surinktos pieno žaliavos realizavimo rinka – taip pat Lenkija“, – prisipažįsta ŽŪK „Suvalkijos pienas“ direktorius Algimantas Glikas. Jo teigimu, keliasdešimt tonų tikrai suvalkietiško pieno galėtų papildyti Lietuvos pieninių talpyklas, tačiau dėl diskriminacinės kainodaros tenka rinktis žaliavos eksportą. Ir tokia praktika patikrinta laiko.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, per devynis šių metų mėnesius į kitas ES valstybes lietuviai pardavė apie 60 tūkst. t pieno žaliavos, nes ten pieno supirkimo kaina, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 49,4 proc. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš kitų ES valstybių per devynis šių metų mėnesius supirko daugiau nei 303 tūkst. t pieno žaliavos, 14,6 proc. daugiau nei praėjusiais metais ir vidutiniškai 55 proc. brangiau nei prieš metus. ŽŪIKVC duomenimis, per devynis šių metų mėnesius mūsų pieno perdirbimo įmonės iš Lenkijos įsivežė apie 540 t pieno žaliavos. Oficialiai skelbiama, jog 2016 m. pienas iš Lenkijos ūkininkų nebuvo superkamas.

Ateityje pieno paklausa augs
ŽŪK „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas, Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) dalyvavęs svarstant nacionalinę pieno sektoriaus strategiją, tvirtina, jog realu įgyvendinti ambicingą siekį šalyje 2030 m. pagaminti 3 mln. t pieno per metus (tiek buvo gaminama 1989 m., praėjusiais 2016 m. – 1,4 mln. t). Pasak J. Kuzminsko, ŽŪM pateiktais duomenimis, visoje Lietuvos pieno sektoriaus vertės grandinėje dirba apie 65 tūkst. žmonių, sukuriama beveik 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (tiek lėšų skiriama šalies gynybai). Pieno produktų eksportas, perskaičiuotas į žaliavinį pieną, per metus siekia 0,8 mln. t, 2030 m. turėtų pasiekti 2,4 mln. t.
AB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa džiaugiasi bendrovės strateginiu partneriu – pasaulio pieno rinkos lyderiu, Naujosios Zelandijos kompanija „Fonterra“. Keleri ankstesnio bendradarbiavimo metai rokiškėnams atvėrė eksporto rinkas, bendrovės vardas tapo žinomesnis, nors teko ieškoti kompromiso dėl prekės ženklo. Partnerystė gali atverti anksčiau ribotas pieno produktų realizavimo rinkas.
Nyderlandų finansinių paslaugų kompanijos „Rabobank“ ekspertai teigia, jog Europos ir pasaulio pieno rinka ateinančius penkerius metus bus teigiama: vartotojų paklausa augs, tačiau pieno kainos svyruos.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovo Alberto Gapšio prognozės liūdnesnės: jau ateinančių metų pradžioje pieno supirkimo kainos kris, sektorius gali patirti krizę.

Sėkmės receptai
„Kiekvienas verslininkas privalo turėti savo sėkmės receptą, – kalba UAB „Varėnos pienelis“ vadovė Jolanta Kuzminienė, – mūsų bendrovei, esančiai didžiųjų pieno perdirbimo įmonių šešėlyje, pavyko rasti pieno produktų realizavimo nišą – didžiuosius prekybos tinklus, turinčius savo parduotuves Lietuvoje ir už jos ribų. Produktai gaminami iš įvežtinės ir vietinės kilmės pieno žaliavos, tai nurodoma privačių prekių ženklų etiketėse.“
Pasak J. Kuzminienės, „Varėnos pienelis“ į rinką patiekia apie 300 pavadinimų pieno produktų – sūrelių, sūrių, įvairaus jogurto, desertų.
Į Suvalkų prekybos centrus iš įvairių Lietuvos miestų nemokamai vežami piliečiai dažnai namo grįžta prisipirkę Dzūkijoje pagamintų sūrelių ir varškės desertų, nes pavadinimas „Varėnos pienelis“ ant pakuotės rašomas labai mažomis raidėmis. Anot J. Kuzminienės, originalus varėniškių prekės ženklas „Aistė“, su kuriuo gaminami inovatyvūs produktai, pavyzdžiui, graikiškas ir islandiškas jogurtas, proteino sūreliai ir pieno gėrimai. Didžioji bendrovės „Varėnos pienelis“ produkcijos dalis, daugiausia saldūs varškės sūreliai, gaminami pagal privačių prekybos tinklų ar didmenininkų užsakymus ir turi jų prekės ženklus. J. Kuzminienės teigimu, prieš 12 metų įkurta pieno perdirbimo bendrovė koncentruotis ties gamyba privatiems prekių ženklams nusprendė prieš 6 metus. Šis kelias pasirinktas dėl didelės pieno perdirbėjų koncentracijos Lietuvoje, tad čia gana sudėtinga užimti reikšmingesnę rinkos dalį neinvestuojant daug piniginių lėšų į savo prekės ženklo vystymą ir populiarinimą. Lietuvoje pieno produktų rinkoje situacija sudėtinga: pieno žaliavos trūksta, kainos yra didesnės nei kaimyninėse šalyse, tad nemenka dalis žaliavos (kartais ir visas 100 proc.) įsivežama iš Lenkijos ir Latvijos. „Varėnos pienelio“ vadovė J. Kuzminienė tvirtina, jog privatiems prekių ženklams gaminti nėra lengviau, nes konkurencija ir reikalavimai itin aukšti, prekybos tinklai turi labai griežtą kokybės kontrolę, produkcija turi atitikti ES kokybės standartus.

Prekės ženklas – vartai į pasaulio rinkas
Didžiąją savo produkcijos dalį kita Dzūkijoje veikianti „Alytaus pieninė“ (UAB „Rivona“ padalinys) taip pat tiekia vienam šalyje veikiančiam prekybos tinklui su jų įmonės ženklu. Pasak „Alytaus pieninės“ vadovės Laimos Balionienės, produkcija gaminama iš vietinės žaliavos. Tai jogurtas, grietinė, pienas, kefyras, sviestas, varškė, sūris. Praėjusiais metais „Alytaus pieninė“ pagamino 18,02 tūkst. t produkcijos, apyvarta siekė apie 15 mln. Eur.
Oficialiais duomenimis, „Alytaus pieninė“ savo produkciją tiekia ne tik Lietuvos, bet ir Airijos, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Graikijos, Italijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, JAV, Nyderlandų rinkoms.
Pasak „Varėnos pienelio“ vadovės J. Kuzminienės, pasirinkus įmonės specializaciją, buvo nuspręsta neapsiriboti tik Lietuvos rinka, nutarta ieškoti eksporto galimybių. Parodose, per tiesioginius kontaktus pavyko rasti užsakovų Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje. Į šią tolimą šalį varėniškiai eksportuoja glaistytus desertinius sūrelius. Užšaldyti iki tam tikros temperatūros jie galioja metus.
„Bendravimą ir bendradarbiavimą su kaimyninėje Lenkijoje veikiančiais tarptautiniais prekybos tinklais, dalyvavimą jų šalyje rengiamose žemės ūkio ir maisto parodose lėmė vartotojų rin-
ka, – apsisprendimą motyvuoja „Varėnos pienelio“ direktorė J. Kuzminienė, – Lietuvoje yra apie tris milijonus gyventojų, Lenkijoje – trisdešimt šeši. Jeigu dar pridėtume ten apsiperkančius lietuvius…“
„Pieno produktus realizuoti su prekybos tinklų prekės ženklu – įprasta praktika pasaulyje, – kalba Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas Evaldas Dikmonas, – prekybininkai pagal sutartis su pieno perdirbimo įmonėmis užsako pagaminti atitinkamą kiekį produkcijos, jiems tada paprasčiau rengti akcijas, taikyti nuolaidas.“
Pasak E. Dikmono, Lietuvoje taip pat populiarėja pieno produktai, pagaminti pagal privačių prekybos tinklų užsakymus. Etiketėje paprastai nurodomas gamintojas ir produkto žaliavos kilmės šalis.
Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas E. Dikmonas pripažįsta, jog šalies pieninės galėtų perdirbti daugiau pieno, nei jos pagaminama pastaruoju metu, todėl dalį žaliavos tenka importuoti iš Latvijos, Estijos, Lenkijos. „Praėjusiais metais vėlyvą rudenį Lietuvos ūkiuose buvo 315 tūkstančių karvių, šiemet turime 275 tūkstančius, – pastebi E. Dikmonas, – milijonas karvių – per didelės ambicijos, bet šalies poreikiams pernykštis skaičius būtų optimalus.“
Beveik visi Lietuvos pieno sektoriaus dalyviai vengia prognozuoti pieno žaliavos ir pieno produktų kainas, palikdami šį dalyką pasaulio rinkų tendencijoms. Kooperuoti pieno gamintojai dairosi parduoti žaliavą Lenkijos pieninėms, mūsų vartotojai plūsta į Suvalkų prekybos centrus, šluoja lentynas. Rinkos tyrėjų duomenimis, per metus dėl šio reiškinio Lietuvos biudžetas netenka apie 80 mln. Eur.
ES šalyse dažnai kyla „pieno karai“. Ūkininkai, pieno gamintojai, kaltina pieno perdirbėjus už žaliavą mokant gamybos kaštų nepadengiančią kainą. Lietuviai ieško valstybės užuojautos ir paramos, kitų šalių pieno gamintojai protestais atakuoja prekybos centrus. Mes pastariesiems (ir dar svetur) atkišame milijonus.

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas