Pieno gamintojams – nedrąsi pragiedrulio viltis

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis ir prezidentas Petras Puskunigis sutaria, kad būtina reguliuoti santykius pieno tiekimo grandinėje, siekiant užtikrinti teisingą pridėtinės vertės paskirstymą visiems jos nariams.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidiumo posėdyje, aptariant žemdirbiams aktualius klausimus, įvyko įdomus pokalbis apie situaciją pieno sektoriuje, artimiausias perspektyvas. Neišvengta ir jaut­riausios temos – kodėl Lietuvoje ir gerais, ir prastais šiam sektoriui laikais žalio pieno supirkimo kainos visuomet atsilieka nuo Europos vidurkio ir ar įmanoma tai sureguliuoti pasitelkus įstatymus.

Geresnės žinios iš tarptautinės rinkos
Didžiausi tarptautiniai pieno produktų aukcionai suteikia vilties, kad jau lipame iš pieno krizės duobės. Tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys primena, jog situacija vis dar trapi. Taip pat ir praėjusiais metais kurį laiką buvo stebima kainų augimo tendencija, bet pieno rinkos dalyvių lūkesčiai buvo nuvilti. Šįkart situacija geresnė, pagrindinėse šalyse eksportuotojose pamažu jau slūgsta sandėliuose sukauptas produkcijos perteklius.
Europos Sąjungoje, kuri pati sau koją pakišo atsisakydama pieno kvotų, rinkos atsigavimas sudėtingesnis, žaliavinio pieno kaina pradėjo kilti tik rugpjūtį, bet nedaug – poslinkis nesiekia 1 euro cento.
„Žiūrint į mūsų rinką, palyginti su ES, tendencija tokia pati, bet supirkimo kainų atsilikimas nuo kitų šalių padidėja iki 30 proc. Kai eksportas kyla, padidėja ir pieno poreikis, atsilikimas sumažėja iki 10–13 proc.“, – supirkimo kainų tendencijas komentuoja žemės ūkio rinkos ekspertas.

Šviesesnė tendencija ir mūsų krašte
A. Gapšio pastebėjimu, nors dėl pieno sektoriaus krizės karvių skaičius šiemet smarkiai mažėjo, gamyba išliko panašiame lygyje (kitos ES šalys ją padidino – Airijoje, Lenkijoje pieno supirkimas padidėjo daugiau negu 5 proc.).
Du pastaruosius mėnesius žaliavinio pieno supirkimo kaina auga apie 5 proc., o didiesiems gamintojams – 7 proc.
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis patvirtino, kad perdirbėjai prognozuoja toliau kelti supirkimo kainas: už rugsėjį – 10–15 proc., už spalį – tiek pat.

Kaimynai savo gamintojams lojalesni
Vangūs supirkimo kainų kilimo tempai Lietuvoje pieno gamintojų nedžiugina, iki prieškrizinio lygio dar labai toli.
Kaimyninėse šalyse, kaip antai Lenkijoje ir net Latvijoje, optimizmo gerokai daugiau. Šį mėnesį didžiausia Latvijos pieno perdirbimo bendrovė „Food Union“ paskelbė, kad žaliavinio pieno supirkimo kainas per mėnesį padidins 30 proc.
Kodėl mūsų šalies gamintojams už produkciją mokama kaina nuolat atsilieka nuo kitų ES šalių?
A. Gapšio manymu, kalčiausia yra supirkimo struktūra, kai penkios įmonės superka 90 proc. viso žaliavinio pieno, jos laikosi vieningos politikos. „Ne tik pienu atsiliekame nuo Europos vidurkio, bet ir galvijų supirkimo kainomis (apie 30 proc.), ypač rudenį“, – pastebi ekspertas, primindamas, kad supirkimo kainai atsiliepia perdirbtos produkcijos eksporto mastai – daugiau kaip pusę produkcijos eksportui gaminančios perdirbimo įmonės turi mažinti supirkimo kainas, kad pačios išgyventų. Kita vertus, perdirbėjai nelabai rūpinasi žemdirbiais, kriziniais laikotarpiais problemų sprendimą palieka valstybei. „Keli įmonių savininkai šokdina visą Vyriausybę“, – tyrėjas pasigenda perdirbėjų lojalumo žemdirbiams.
Pieno perdirbėjų argumentai yra kiti.

Už mažųjų ūkių naikinimą
„Pieno centro“ direktorius E. Simonis pareiškė, kad supirkimo kainų atotrūkis nuo ES vidurkio iš tiesų yra nedidelis, tik 3–5 proc. Kainų statistiką iškreipiantys smulkieji pieno gamintojai.
Perdirbėjų interesų gynėjas rėžė tiesiai šviesiai – smulkieji ūkiai yra nereikalingi, valdžiai vieną kartą esą metas tai pasakyti. Kaip pavyzdį jis nurodė Estiją, kurioje dabar pienas superkamas iš 700 ūkių, juose vidutiniškai laikomos 138 melžiamos karvės.
Lietuvoje esą visiškai užtektų 2 tūkstančių pieno gamintojų vietoj dabartinių 27 tūkst.
Anot E. Simonio, smulkiųjų gamintojų pieno surinkimo sąnaudos yra milžiniškos. Reikia išlaikyti daugiau kaip tūkstantį pieno supirkimo punktų – mokėti atlyginimus supirkėjams, rūpintis pieno šaldytuvais ir pan., ką jau kalbėti apie transportavimo sąnaudas. Tai svarbiausia priežastis, kodėl šios grupės gamintojams mokama mažesnė kaina. Kita priežastis – prastesnė žaliavos kokybė.
Tris didžiąsias perdirbimo įmones vienijančios asociacijos vadovo argumentams rinkos ekspertas A. Gapšys ne visai pritaria: Lenkijoje ir Lietuvoje skirtumas tarp vidutinių pieno ūkių tik 2–3 karvės, o pieno supirkimo kaina skiriasi 20–30 proc.

Prieš santykių pieno sektoriuje reguliavimą
Į pastabas, kodėl Lietuvoje nelanksčios pieno supirkimo kainos, turi ir dar vieną argumentą – lankstesniems esą neleidžia būti teisinis pieno ūkio sektoriaus santykių reglamentavimas.
Pieno taryboje jau du kartus buvo balsuojama už tai, kad būtų atšauktas santykius pieno grandinėje reguliuojantis įstatymas (Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo).
Dėl šio prieštaringai vertinamo teisės dokumento perdirbėjai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Pasak E. Simonio, daug reiškia jau vien faktas, kad šis teismas priėmė bylą nagrinėti.

Santykių reguliavimo reikia
Tarp pieno gamintojų taip pat yra įvairių nuomonių dėl „Pieno įstatymo“. Vis dėlto dauguma pasisako už tai, kad santykius pieno grandinėje reikia reguliuoti; įstatymas nėra tobulas, tačiau geriau toks negu jokio. Nuomonių persvara balsuodami įsitikino ir LŽŪBA prezidiumo nariai.
Žemės ūkio ministerija tobulina įstatymą, naujo projekto nuostatas derina su socialiniais partneriais.
Be kita ko, į įstatymą siūloma įtraukti nuostatą žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse deklaruoti visą supirkimo kainą, nurodant priedus, priemokas ir nuoskaitas – didesnis viešumas leistų matyti realią supirkimo kainų situaciją. Pieno produktų pardavėjui siūloma drausti taikyti didesnę negu 10 proc. prekybinių antkainių sumą būtiniausiems Lietuvoje pagamintiems pieno produktams pagal Vyriausybės patvirtingą sąrašą. Priežiūrą vykdyti numatoma įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją.
Įstatymo pataisas tikimasi priimti skubos tvarka dar šį spalį, kad naujos redakcijos teisės aktas įsigaliotų nuo Naujųjų metų.
LŽŪBA prezidiumas pritarė ŽŪM nuostatoms, kad būtina reguliuoti santykius pieno tiekimo grandinėje, siekiant užtikrinti teisingą pridėtinės vertės paskirstymą visiems jos nariams, projekto rengėjams pateikė pasiūlymų.

Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.