Pieno ūkis – tarp nevilties ir cinizmo

Pauliukų ŽŪB (Jonavos r.) vadovas Andriejus Štombergas, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius kalbėjo apie tris žemdirbiams kylančius nūdienos iššūkius: nepakeliamus karščius, kiaulių marą ir mažas pieno supirkimo kainas.

Lietuvos pieno gamintojams piešiamas linų augintojų likimas. Šiandien litrą vandens ūkininkas gali nusipirkti pardavęs penkis litrus pieno. Ir tai dar ne viskas. Modernizavęs savo ūkį, gaudamas už pieną kainą, nepadengiančią gamybos kaštų, jis Briuselio ir Vilniaus spaudžiamas laikytis įsipareigojimų tęsti nuostolingą verslą. O juk pastarųjų metų nelaimes išprovokavo ne žemdirbiai, o politikai. Liberalai, konkurencijos prižiūrėtojai aiš­kina, jog dėl mažų pieno supirkimo kainų kalčiausia pasaulio rinkų tendencija. Vakar tai buvo Rusija, šiandien – Kinija, rytoj – galbūt Brazilija ar Naujoji Zelandija. Kiaulienos lietuviai jau beveik atsisakė, kuo reikės pakeisti pieną?

Karščiai nesutrukdė
Praėjusį penktadienį aistroms nuraminti ir problemoms aptarti Jonavos kultūros centre vyko Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos (LPGA) išplėstinis posėdis, kuriame dalyvavo keli šimtai pieno gamintojų (ūkininkų, kooperatyvų ir bendrovių vadovų), žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Europos Parlamento narys Bronis Ropė, Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai Kazys Starkevičius ir Vytautas Kamblevičius, premjero patarėjas Adolfas Damanskis, Žemės ūkio rūmų vadovai Andriejus Stančikas ir Bronius Markauskas. Renginiui vadovavo LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.
– Lietuvoje žemės ūkis yra ne verslas, o gyvenimo būdas, – pastebėjo ministrė V. Balt­raitienė, susirinkusiesiems palikusi vertinti, ar tai gerai, ar ne. Žemės ūkio ministerijos vadovė išvardijo priemones, kurių imasi šalies vadovybė, siekdama sušvelninti situaciją pieno sektoriuje. Be susitikimų su Europos Parlamento nariais, atsakingais už prekybą ir žemės ūkį, V. Baltraitienė pateikė ir nacionalinės paramos galimybes. Pieno gamybos sektoriui numatoma prašyti 32 mln. Eur iš ES biudžeto ir 25 mln. Eur – iš Lietuvos.Ministrė rekomendavo ir patiems pieno gamintojams stiprinti savo derybines pozicijas.
V. Baltraitienę stebino situacija, kai penkioms šalies pieno perdirbimo įmonėms „talkina“ 70 žaliavos supirkimo įmonių (kooperatyvų, bendrovių). Tarpininkai pasiima vidutiniškai 10 euro centų kiekvieno kilogramo kainos.
– Pagal oficialias ataskaitas, praėjusiais metais pieno perdirbimo bendrovių pajamos ir pelnai didėjo, žaliavos supirkimo kainų mažinti nebuvo jokios priežasties, – teigė ministrė V. Baltraitienė. Konkurencijos tarybos tyrimą ir atsakymą, jog kainos mažinamos laikantis pasaulio pieno rinkos tendencijų, ministrė pavadino cinizmo viršūne. ŽŪM vadovė atsakė į žemdirbių klausimą dėl prekybininkų savivalės. Jos teigimu, prekybos sritis priklauso Ūkio ministerijai. Kai Seimo Kaimo reikalų komitete svarstomi pieno rinkos reguliavimo klausimai, daugiausia užtarėjų turi prekybininkai. Jiems talkina ir Konkurencijos taryba, ir Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, ir kai kurių partijų politikai.

Paramą atiduodame… perdirbėjams
– Rugpjūtį sukanka metai, kai motyvuojant Rusijos embargu mažinamos pieno supirkimo kainos, – pastebėjo ŽŪR vadovas A. Stančikas, – pieno ūkiai eina pražūties link. Kreipėmės į eurokomisarą Filą Hoganą dėl paramos, o tas atrėžė, kad ją neracionaliai panaudojame – atiduodame pieno perdirbėjams. ŽŪR vadovas prašė valstybės pagalbos: dalį už parduotus pieno produktus gauto pridėtinės vertės mokesčio atiduoti žemdirbiams.
– Prekybos komisaras pasakė, jog Europos žemės ūkis nėra laisvos rinkos sektorius, – kalbėjo Europos Parlamento narys  B. Ropė, – o Lietuvos pienininkystei gelbėti priemonių turėtų ieškoti šalies Vyriausybė.
Pasak B. Ropės, Lietuvos žemės ūkis priartėjęs prie pavojingos ribos: kiaulių ūkį sunaikins liga, pieno ūkį – mažos kainos, žemdirbiams liks tik grūdai ir sliekai.
EP narys B. Ropė Lietuvos pieno gamintojams patarė mokytis iš bitininkų, kurių 75 proc. yra kooperuoti, į vieną verslo darinį suvieniję gamybą, perdirbimą ir prekybą.
Lietuvos, kaip ir dešimties naujųjų ES šalių, problema – menkas kooperacijos lygis. EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete pasisakoma už griežtesnį pieno rinkos reguliavimą. Visose ES šalyse pieno sektoriuje situacija prasta, pieno supirkimo kainos, palyginti su praėjusiais metais, nukrito apie 25 proc., tačiau Lietuvoje jos mažiausios.
Šalies pieno gamintojų prašymu EP narys B. Ropė rugsėjo pradžioje inicijuoja Lietuvos vadovų susitikimą su eurokomisaru, atsakingu už ES žemės ūkį Filu Hoganu. Neseniai šis pareiškė, jog vidutinė ES pieno supirkimo kaina (30 euro centų už kilogramą) yra pakenčiama grąža daugeliui gamintojų. Jo teigimu, tarp šalių yra didelis kainų skirtumas, bet Europos Komisija taiko visą priemonių rinkinį, siekdama padėti ūkininkams. Iš viso ES skyrė 820 mln. Eur subsidijų, susijusių su gamyba, privačiu saugojimu, naujomis pieno rinkos stebėsenos sistemomis, privalomomis sutartimis kai kuriose valstybėse ir galimybe įkurti pieno gamintojų organizacijas.
Ar eurokomisaras F. Hoganas išgirs Lietuvos pieno gamintojų balsą?
Pasak EP nario B. Ropės, visos Europos žemdirbiai bruzda dėl problemų pieno sektoriuje.

Mokytis! Tik iš bitininkų ar prancūzų?
Jonavos susirinkime skambėjo nemažai emocingų kalbų, šalies ūkininkai plakė Vilniaus ir Briuselio valdininkus, buvusius ir esamus, tačiau apie galimybę pasekti prancūzų pienininkų pavyzdžiu – traktoriais ir mėšlo pilnomis priekabomis atvažiuoti prie valdžios rūmų, blokuoti kelius – tik užsiminė. Biržų rajono ūkininkė Vaidutė Stankevičienė susirinkimo dalyviams atvežė net du didelius saldaus pieno sūrius, vaišino svečius.
– Kai burna pilna, geresnės mintys kyla, – šmaikštavo biržietė.
Siekdami realiai spręsti itin sudėtingą susiklosčiusią situaciją šalies pieno rinkoje, Lietuvos pieno gamintojai savo susirinkime Jonavoje priėmė rezoliuciją, kurioje pakartotinai reikalauja šiemet ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. už kvotinio pieno toną išmokėti maksimaliai leistino dydžio (25,20 Eur/t) išmokas. Taip pat reikalauja ne vėliau kaip iki rugsėjo 15 d. išmokėti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre registruotiems valdos valdytojams susietąją paramą už pienines karves (77,04 Eur), kad Vyriausybė padengtų 2015 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos pieno gamintojų dėl Rusijos embargo patirtus nuostolius – 70 mln. Eur.
Jonavos susirinkimo dalyviai, LPGA tarybos išplėstinio posėdžio nariai, pakartotinai reikalauja Seimo ir Vyriausybės užtikrinti, kad žaliavinio pieno supirkimo kaina nebūtų mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis (30 euro centų už kilogramą).
Pridėtinės vertės mokesčio, į valstybės biudžetą surenkamo iš pieno ir pieno produktų, tarifo dalis – 15 proc. – turi būti skiriama kaip valstybės parama pieno gamintojams.
Mažmeninės pieno ir jo produktų kainos paskirstymas tarp rinkos dalyvių turi būti sąžiningas – pieno gamintojams turi tekti ne mažiau nei 40 proc. pieno ir jo produkto kainos dalies, o atitinkamą sąžiningos kainos struktūros dalių paskirstymą turi užtikrinti VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, kuriai LR ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu pavesta vykdyti ūkio subjektų perkant-parduodant žalią pieną nesąžiningų veiksmų kontrolę.

Sprendimai – dialogo keliu
Siekiant užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas, Lietuvos pieno gamintojai reikalauja pakeisti LR ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą ar papildyti LR mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatas taip, kad į rinkos dalyvių grandinę kaip atsakingas už nesąžiningus veiksmus ūkio subjektas būtų įtrauktas ir prekybininkas. Pabrėžtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog būtų įgyvendinta LR Konstitucijos 46 str. nuostata, įpareigojanti valstybę organizuoti veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei.
Pieno gamintojams posėdžiauti pavyko vėsioje Jonavos kultūros rūmų salėje, nors lauke buvo nepakeliamas karštis. Tarsi bėgdami nuo gamtos kraštutinumų, pienininkai šįkart pasirinko ramaus, literatūriško dialogo kelią. Pradžioje susirinkimo dar baudęsi važiuoti traktoriais į kelius, skirstydamiesi jau kalbėjo apie paramos prašymus iš Briuselio ir Vilniaus piniginių.

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.